Prieš išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių“.

Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pripuolusi prie jo kojų, norėjo kažko paprašyti.

Jėzus paklausė ją: „Ko nori?“

Toji atsakė?: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.

Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“

Jie atsakė:“Galime“.

Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.

Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių. O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Jūsų tarpe neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmas, tebūnie jūsų vergas.

Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.

Kiti skaitiniai: Jer 18, 18–20; Ps 30

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Saulius Tomošaitis

Pirmomis Evangelijos eilutėmis Jėzus liudija apie save. Kalba mokiniams apie savo kančią, mirtį, Prisikėlimą, apie žmonijos išgelbėjimą iš nuodėmės vergystės. Evangelistas Matas gražiai atskleidžia žmogišką trapumą. Klausydami Jėzaus mokiniai savyje brandina mintis apie aukštus postus, viešpatavimą, taip savyje leisdami bujoti egoizmui. Tačiau Viešpats permato jų širdis ir nurodo kitą kelią – tarnavimą, savęs atidavimą. Ir pats Viešpats Jėzus rodo pavyzdį, atiduodamas save už mus.

Bernardinai.lt