Hagoje prasidėjo Radovano Karadžičiaus teismas. Kuo jis svarbus ir kokį jis slepia pavojų? Šiai temai skirti daugelio pasaulio laikraščių nuomonių puslapiai. Žvilgtelėkime į kai kuriuos iš jų.

Rostoko dienraštis „Ostsee-Zeitung“ rašė taip: „psichiatras, rašytojas-mėgėjas, buvęs „Respublikos Srbskos“ prezidentas ir karo nusikaltėlis Radovanas Karadžičius, daugelio veidų žmogus, pirmadienį pirmą kartą stojo prieš Jungtinių Tautų karo nusikaltimų tribunolą Hagoje. kaip ir buvo galima tikėtis, serbų vaidmenį Bosnijos kare, kainavusiame šimto tūkstančių žmonių gyvybių ir paženklintame tautinių valymų ir masinių išprievartavimų, R. Karadžičius gynė, vadindamas jį „teisingu ir šventu“.

Tačiau Vokietijos laikraščio nuomone, „šie nusikaltimai, kurie savo žiaurumu pokario Europoje buvo laikomi net neįmanomi, viršija visas ribas. R. Karadžičius buvo lemiamas kruvinos mašinos ratas, politinio nusikaltėlio prie rašomojo stalo įsikūnijimas, kuris pats rankų nesusitepė. Dabar jis vaizduojasi kaip atpirkimo ožys ir tarptautinių intrigų auka, bet ši kaukė žinoma mažiausiai nuo Niurnbergo procesų laikų.

Vis dėlto jo priekaištai turės būti ištirti. Gal R. Karadžičius, kuris su savo gaudytojais 13 metų žaidė „katę ir pelę“, tikrai buvo CŽV globojamas? Ir kas iš tikrųjų serbams, kroatams ir bosniams teikė ginklų?“ – klausė Baltijos pakrantės Vokietijos pusėje laikraštis.

Miunchene leidžiamo dienraščio „Süddeutsche“ nuomone, „tai ypatingas tyčiojimasis iš aukų, kai jos paverčiamos nusikaltėliais. R. Karadžičius gerai žino, ką daro, kai jis Srebrenicos žudynes ir 44 mėnesius trukusią Sarajevo apgulą vadina serbų savigyna. Tuo jis tūkstančių nužudytųjų musulmonų artimiesiems sako, kad jie neturi teisės į teisingumą.

Kaltinamasis R. Karadžičius pasiskelbia kaltintoju. Iš to aišku, kad kaltės prisipažinimo iš šio karvedžio su kaklaraiščiu ir apykakle nesulauksime. R. Karadžičius Bosnijos musulmonus po mirties įvardija kaip islamo fundamentalistus.

Tačiau šio piktnaudžiavimo istorija teisėjai nepriims. Yra dešimtys tūkstančių puslapių įrodomosios medžiagos, vaizdo įrašų, fotografijų, liudytojų, iš kurių aišku, kas buvo agresoriai ir kas aukos“, – rašė Pietų Vokietijos dienraštis.

Pasak Bylefeldo dienraščio „Westfalen-Blatt“, „sunku pakęsti, kaip R. Karadžičius save pateikia. O vis dėlto būtina, kad jis pasisakytų. Jis – kaltinamasis byloje, kurios teisėtumą jis neigia. Užtat tuo labiau svarbu, kad Jungtinių Tautų tribunolas griežtai saugotų R. Karadžičiaus teises, net jei dėl to reikia kentėti“.

Flensburgo „Tageblatt“ prisiminė 2008-uosius, kuomet „Europoje nuskambėjo džiugesys, kai R. Karadžičių suėmė. Tačiau džiaugsmas greitai išblėso. R. Karadžičius procesą boikotavo, o teisėjai jo nevaržė. Tik pirmadienį, po lygiai pusantrų metų, buvęs serbų vadas teisme tarė pirmąjį savo žodį.

Su visa pagarba teisinės valstybės procedūroms ir principams tariame, jog tai gerokai per vėlu, tai smūgis į veidą aukoms“, – teigė   Flensburgo dienraštis.

Truputį kitaip akcentus sudėjo Maskvos dienraštis „Komersant“. Anot jo, „ponas R. Karadžičius pasirinko nelauktą gynybos kursą, paaiškindamas, jog jis ginsiąs ne save, o „didžiąją serbų tautą“, kuri vedusi „šventąjį karą“.

Net jeigu jam pasisektų savo tezę pagrįsti, buvusiojo Bosnijos serbų vadovo tai neatleistų nuo atsakomybės už konkrečius nusikaltimus, kaip 8 tūkst. musulmonų nužudymas Srebrenicoje 1995 m. liepą, 12 tūkst. žmonių žūtis per Sarajevo apgulimą ir taikdarių pavertimas žmogiškaisiais skydais.

Jeigu R. Karadžičius būtų pripažintas kaltu bent vienu šiuo atveju, to užtektų, kad jį pasodintų iki gyvos galvos“, – rašė Maskvos „Komersant“.

Tačiau Londono „Times“ reiškė įsitikinimą, jog „laikas išpureno dirvą, į kurią kris R. Karadžičiaus melagingi išsisukinėjimai. Nuo Bosnijos karo praėjo penkiolika metų. Europoje užaugo ištisa karta, kuriai sąvokos Srebrenica, Foča arba Goraždė mažai ką tereiškia. Ir tai karta, neatsimenanti, kas, kam, ką ir kodėl padarė šiame trijų šalių konflikte, kurį tada ir daugelis suaugusiųjų vargu ar suprato.

Be to, praėjusio dešimtmečio įvykiai pasitarnavo tam, kad žodžiai „islamiškasis ekstremizmas“ įsismelkė giliai į vakariečių sąmonę. Jeigu tad geras serbiškas oratorius, toks kaip dr. R. Karadžičius, savo nusikaltimus pavaizduos kaip sudėtinę dalį krikščioniškos stačiatikiškos tautos savigynos – „teisingos ir šventos“ – nuo karingojo islamizmo rykštės Bosnijoje, tai daug kas jo argumentus priims kaip įtikinamus, jais netgi susižavės, – rašė Londono „Times“.

Žodžiu, tai, kad dabar musulmoniškasis ekstremizmas tapo pagrindine ir labiausiai prisibijoma terorizmo versme, gali daugelio žmonių akimis išbaltinti R. Karadžičiui primetamus senus nusikaltimus musulmonų atžvilgiu.