Tamsta, niekada nežinojai, kur tave nuves šito pasaulio pinklės. Rodos, ten viršuje lyg ir stovėjai nenusakomo ilgio eilėje tam, kad ponas Dievas užlašintų kelis lašus sūraus suvokimo vandens. Tam, kad žemėje galėtum juo nulaistyti išdžiūvusias dykras ir nevaisingus pasėlius. Tačiau tau gyvenimas padarė kiaulystę ir uždengė burną kalbėjimui, užspaudė ausis ir uždraudė dalytis akių syvais, padovanojęs aibes artimųjų mirčių ir prakeikęs vienišumu. Kažkas tau padovanojo visą šitą apkartusį miestą, alsuojantį nebūtimi ir miegu, nerimastinga tyla, nelyginant užteršti ligonio plaučiai, dar užmetė ant pečių palaikų lietpaltį, šarvus, atsparius negyvėliui miestui. Tas kažkas tamstai pažadėjo skafandrą, pilną aštraus kaip skustuvas stiklo, per kurį leista matyti viską, bet nesakyti nieko, suliepsnoti savyje, su šimtais ten gyvenančių drugių kanibalų mažais, tačiau itin spėriais dantukais. Tamsta, buvo leista tau pono Dievo dėka kalbėti šunims, kurie patys kaukia dėl pašaipūno mėnulio ir viso šito. Ir ačiū Jam, kad tas gauruotasis tavo ir šito miesto draugas, kuris negali nieko pasakyti, beprotiškai spindi savo žaislinėmis akimis, lygiai taip pat, kaip ir tu, kosmonaute, klajūne, vaikštūne. Pameni, kada čirpiant nuo šalčio mirštantiems žiogams tu išgirdai malonų balsą, kuris tąsyk tave prakeikė: ,,Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje.“ Šitą sąlygą priėmei pernelyg ramiai ir pirmąsyk užlipai ant nykaus daugiaaukščio namo stogo, kuris ateityje taps tavąja Meka, kaip ir visos gatvės, skverai ir skersgatviai, o po to seks žmonės ir geismo nuskriaustos moterys ir kartus nelyginant Kristaus vanduo vynas, pamaloninantis tavo beprotybę. Čia, mano mielas klajokli, tu vienintelis įminsi niekam nežinomą paslaptį, keliaudamas pro erdves, eras, prizmes ir laiką.

Bastūnas pradėjo nuo savęs. Kiekvienas turime savo patikimą draugą. kurį mename esant fantomu. Pamenate, ne sykį grįžus namo užmerkėte savo sunkius vokus, kad pamatytumėte save kažkur kitur, tik ne čia. Kaipmat, kad pamirštumei savo pareigas, išjungdavai elektrinius prietaisus ir prakeikdavai buitinę techniką, kad atgultum į savo laikiną futliarą nakčiai, galbūt klausdamas, ką šita būtis galėtų tau pažadėti. Ir pamatydavai save, kažkur braidžiojantį po pievas ar šnekantį su mirusiaisiais. Dažnai atguldavai nesukalbėjęs vakarinės maldos, o tik susmukdavai užsiklojęs sunkią antklodę, šitaip menamą laikiną antkapinę plokštę, vėl tikėdamasis ryte atgimti. Įsivaizduodavai save ant dešiniojo šono, embriono poza almantį visokio plauko mantras, kad prisišauktum taip reikalingą atsakymą iš kito pasaulio, šitam tuščiam ir niekam nereikalingam egzistavimui. Taip atsirado sapnas, tavo vienintelis orakulas, nes esi pernelyg nekantrus ir matai tik save besivelkantį kažkur ten, kur neleista nužengti ir dar smarkiau uždrausta išeiti. Taip atsirado tavo vaizduotės idealas viską žinantis ir visą galintis sutvėrimas, mokantis sklandyti virš nematomo, to kuris būtyje virs jau pažįstamu tikruoju AŠ. Tai fantomas. Galbūt vienintelis tikras ir gyvas, ryškesnis už patį ryškumą.

Tamsta, jau turėjai galimybę nuspėti ateiti ir gydant kitus gydyti save, nes ugninis vanduo ne visad padėdavo, kad ir buvo pramintas vaistais. Visą šitai pradėjai, palaidojęs paskutinį savo žmogų, vaikštūne. Dar tą, kurį kadaise galėjai stebėti. Matyti, kaip jis bedante burna čiaumoja kokį skystalą, panašų į košę, tu pagalvojai, kad tą jovalą ryja vien tik vaikai arba seniai, kurie suvaržyti dausų pančiais. Vienintelis neegzistuoji tik tu, vidutinio amžiaus vyras, pernelyg daug paliestas gyvenimo, pernelyg daug žinąs ir kartu nežinąs nieko, neturintis jokio ryšio su tuo kitu visų numylėtu pasauliu, tik pažįstantis savo fantomą ir vien tik reikalaujantis, nieko neįvykdantis nevidonas.

Dėl Dievo, žinojai, kokiu oru turėtum kvėpuoti dabar, bet jo atsisakydavai, nes jis buvo pernelyg tuščias ir neįdomus būtent tau, mano bastūne. Stebėdavai tą susiraukšlėjusią senolę, tokią pat seną, kaip ir tavo giminė, kurios nėra ir kuriai rodos taip ir niekada nepriklausei, o gal nebuvai priimtas ar tinkamai pakrikštytas jai ir jos papročiams. Rodos ta senė... Ji vienintelė dar į tave šiek tiek dėbteldavo, kad ir iš padilbų, kad ir grūmodama plonais siuvėjos pirštais, tačiau išmokė tinkamai persižegnoti ir pabučiuoti kryžių.

Po to mėtydamas baltesnes už baltumą chrizantemas, itin lengvai ir meistriškai, nelyginant žonglierius kamuoliukus į tamsią jau dabar vienintelei jai priklausančią amžinąją mirties angą, į duobę, skambant ditirambams velionei šnirpščiojai nosimi ir, ačiū Dievui, sugebėjai išspausti ašarą. Tada vėl prisiminei pro šalį prabėgusius kadrus, kada zyziant mirties namų lempoms kalbėjai jai, o jį tau, nekalbėdama, tik kartais pakriokdama leisgyviais plaučiais pasakodavo, kad regi šventuosius.

Meni tą laiką, kada zyziant mirties namų lempoms žegnojai ją, o ji vis kriokė, bandydama pati žegnotis, bet niekaip nesugebėdama, nes gyslota ranka buvo pernelyg sustingusi. Ir ji visa buvo šalta kaip ledas ir atrodė keistai kaip maža vaškinė figūrėlė, padėta ant šalto metalinio stalo. Čia visur buvo beprotiškai šalta, tu vis kalbėjai, jai lediniam vaškui apie vandenį ir purias žemes jos būsimoje akloje duobėje, apie vandenį, kuris taps priešu jos kūnui, o ji vis klausėsi ir kriokdama rijo visumą, nelyginant nebūties kombainas.

Rodės, kad ji čia pat sutraiškys bedante burna automatines lovas, pamėkliškai zyziančias dienines lempas, visas palatas, kartu ir budinčią seselę su visais gydytojais, siaurais koridoriais, valgykla, visą ligoninę su jos sistemomis ir Hipokratais. Paliks tik nuščiuvusį morgą, kuris tokia pačia bedante burną žvelgs tuščiomis akutėmis į ateinančius ir išeinančius šešėlius. Tada senė užgeso, tamsta supykino morgo kvapas, dar šalia tų nelaimėlių namų rūkydamas cigaretę po cigaretės prisiminei jos vaškinį kūną ir išsikerojusius žilus plaukus.

Tau atrodė, kad išeinanti dvasia iš mirusiojo kūno dvokia, kaip pagiriotas rytas, kažkuo priplėkusiu, lyg pats gyvenimas būtų perdėm supūdęs ją. Tai nebuvo prakaitas, kuriuo kvepia rytiniai troleibusai ir ne gerokai pastovėjęs vanduo, tai lavonų alsavimas, smarve atsiskaitantis už nuodėmę.

Bet tu sakei sau, dar tą ankstų rytą, duše, prausdamas savo nuo šoko surambėjusį kūną, rodos, tomis chrizantemomis kvepiančiu muilu, kad negalima nužengti į mirusiųjų mintis, nes ten slypi daugiau nei bet kurio kito gyvojo makaulėje. Raminai save, kad dar daug reikės nuveikti dėl jos paskutiniosios kelionės. Ir ačiū Dievui, įvykdei, kad ir drebėdamas, kad ir jausdamas nejaukų šaltį, aprengei ją ir pasamdei muzikantus. Tada, pameni, tu nupirkai degtinės upes kaimynams ir šermenų svečiams, apjuosei savo kambarį gipiūru ir skaromis uždengei veidrodžius, sudrausdamas velionės vaikus, kad jokiu būdu netriukšmautų ir nešokinėtų pro atvirus trobos langus.

Palikęs liūdnus trobesius prie vieno stalo su kitais seniais maišei savo ašaras su degtine. Tu verkei ir, ačiū Dievui, žinodamas, kad naujam pasauliui reikia vandens. Labiausiai tave masino, kad su tais pažįstamaisiais pasimatydavote tik per laidotuves, ir tave jaudino tai, kad jie visai nejaučia baimės mirčiai, jie aštriai juokiasi prie karsto, kažką prisimindami ar apšnekėdami, knapsėdami ir leisdami neblaivų garą. Tavo vaizduotė, kaip tik pasityčiodama žaidė su tavimi. Tu girdėjai įkyrų svečių šnabždesį. Tuomet, kai visa salė įkyriai švokštė, galvojai, kad šitie žmonės čia pat pakils nuo grubių suolų ir pradės mėtyti velionį į orą. Ar kartais tau neatrodo, kad tu likęs vienintelis kromanjonietis šitoj žemėj?

Tu sulyginai save su vienintele leisgyve muse, įstrigusią lange, besiblaškančią tarp dviejų stiklo plokščių, kuri čia bematant pradeda iš pasitenkinimo ryti kitas jau sudžiūvusias muses ir kartais pamylėdama jas iš nevilties, nusilenkia musių valdovui.

O pameni, žmogau, kada žadėjai dekonstruoti šitą miestą, šituos žmones ir šitą pasaulį po mažą užburtą gabalėlį. Džiaugeisi, kad čia nenusidėdamas gali daryti bet ką ir nebijodamas Dievo piršto kurti savo pasaulį, kad išliktum šiame. Juk norėjai, tamsta, pasilikti vienas per amžius ir stebėti kiekvieną betoninės gamtos krustelėjimą akmeniniuose žmonių veiduose. Po to išsiurbti štai čia ant tavo lovos amžiais rymančią senatvę, kad galėtum matyti jos amžiną graudulį ir pasakyti, jog tik savo šventam stalui tarnaujantis basakojis laukų žmogus matys nekaltame kaltą, o karštai tikinčiame apsėstąjį. Sakei, kad niekas čia tavęs nepriima. Tave išsunkia, nelyginant mazgotę ir pakloja prie tau neįžengiamų durų, kur kiekvienas čionykštis praeivis nusivalys batus į tave ir kaip tyčia jam bus leista pro ten praeiti, kur tame mename name bus jo kambarys ar kokia nors menkutė niša jo gyvenimui. O tau, kaip tyčia, dėl Dievo, kaip tyčia, nebus leista turėti savo kampo ir nebus leista nieko pasakyti, nes nūnai mazgotėms nesuteiktas žodis. O taip, pameni, kai manei, kad galėjai daryti bet ką ir dovanoti tai kitiems, neprašydamas atlygio, bet atsitiko baisiausia, tu palaikei save dievu, tuo nepadoriu antžmogiu, pradžioje, dar rodos, taip nekaltai įgavusiu teisę žįsti pieną.

Kaip ir kiekvienas, kas prisimenate skausmo metu tą klykiančią burną, kur ankščiau iš beribės baimės grūdot ten papjautas vištas, šviežius papirosus ar netgi lytines lūpas, kartu keikėtės ir prakeikėt, po to atgailaudami bučiavot metalinio Kristaus kojas, persižegnojot tris kartus ir atsiprašėte už tai, kad šitą daiktą naudojot ne pagal paskirtį, užmiršęs priedermės kanonus. Bet visa tai yra čia pat tavo galvoje, galbūt kažkur pakaušyje ar netoli širdies, kur akys neregi nieko tik jaučia ten labai giliai.

Kiekviena nuodėmė yra tau įstrigusi tarp dantų, lyg nenurytas maisto gabalėlis, vis trukdantis ir primenantis apie visa, kas tamsu. O tu bandei tai išvalyti savo vikriu kalbos padargu, po to ir nepajėgdamas prašysi, kad tai padarytų kas nors kitas, klausantis tavo paslapčių. Ir verkdamas dėl nuodėmių atgailausi nuodėme. Pameni, klajūne, tave kažkas pavadino Kainu, visgi nors kiek stengeisi kažkam įtikti. Aš žinau, tu tapai panašus į nevykėlį Midą, tik viskas, ką paliesdavai, bematant virsdavo ne auksu, o puvėsiais.