Enciklopedijos juos rodo gimusius tų pačių metų to paties mėnesio tą pačią dieną (1935 03 05). Jų vienodi pirmieji vardai ir pavardės. Abu akademikai: vienas – tikrasis MA narys, kitas – narys korespondentas. Tiesa, skiriasi antrieji vardai ir profesijos.

Akmė. Šis žodis ne kartą grįžo atmintin susitinkant su abiem akademikais. Akme (viršūne) senovės graikai vadino žmogaus pilnos protinės brandos amžių – apie keturiasdešimt metų. Vieniems jis užtrunka vos keliolika metų, o kiti proto aštrumo nestokoja daugelį jiems likusių dešimtmečių. Pastariesiems priskirtini ir aukščiausių viršūnių savo profesinėje veikloje pasiekę aukštaičiai – kardiochirurgas Vytautas Jonas Sirvydis bei biologas Vytautas Konstantinas Sirvydis.

Lemtingas žingsnis

-  Kas lėmė Jūsų apsisprendimą pasirinkti savo profesiją?

Kardiochirurgas: Man Utenos vidurinėje mokykloje geriausiai sekėsi fizika ir matematika. Posūkį į mediciną nulėmė, kad teko jaunystėje susirgti džiova ir iš arti pamatyti gydytojų darbą. Pradėjau pats domėtis ta liga, skaityt literatūrą. Paskui pateko į rankas Andrėjo Majochio  knyga “Chirurgo gyvenimas”. Dar turėjau suolo draugą, kuris apsisprendė studijuot mediciną. Va, taip ir susidėjo. O iš ligos sėkmingai išsikapsčiau ir visą kitą gyvenimą buvau visiškai sveikas.

Biologas: Per tėvų sklypą tekėjo Šventoji, ant kurios krantų užaugau. Visada man buvo artima gyvūnija, su ja susiję papročiai. Tai ir pasirinkau Lietuvos veterinarijos akademiją. Stiprūs buvo mano profesoriai – dar smetoniški, baigę mokslus arba Vokietijoje, arba Austrijoje. Anatomijos, fiziologijos mokiausi dar lotynų kalba. Aš ir dabar, tuos dalykus dėstydamas lietuviškai, visada pavadinimus pateikiu ir lotyniškai, kaip yra priimta tarptautinėje praktikoje. Tačiau mes galim didžiuotis gimtąja lietuvių kalba, kaip viena seniausių pasaulyje.

Kas nepasimiršta?

-  Kokie profesiniai įvykiai ryškiausiai išlieka Jūsų atmintyje?

Kardiochirurgas: Visuomet labai įstringa atmintim pirmosios naujos operacijos, ypač pati jų pradžia 1964 metais. Likimas taip lėmė, kad nuo širdies chirurgijos pradžios buvau profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus asistentas. Drauge su chirurgais Giedriumi Uždaviniu, Daumantu Kavoliūnu, anesteziologais Giedriumi Martinkėnu, Aliumi Baubliu. Labiausiai įsiminė 1987 metais atliktas pirmasis širdies persodinimas, kuriam kruopščiai ruošėmės. Jo daryti mums ilgai neleido Sovietų Sąjungos medicininė valdžia. Veikė ir aukštas psichologinis slenkstis: kaip jausimės pirmąkart pamatę visiškai išimtą ir pernešamą širdį?

Biologas: Vienuolika metų buvau Pabaltijo paukštininkystės bandymų stoties direktorius ir nuo 1992-ųjų vadovauju Pasaulio paukštininkystės mokslo asociacijos Lietuvos skyriui. Toji asociacija jungia beveik šimtą šalių. Paukščiai duoda žmogui pirmo būtinumo produktus. Pirmiausia tai – kiaušiniai, kuriuose jungiasi visaverčiai baltymai, mikroelementai. Toliau – pati paukštiena. Ji lengvai įsisavinama vaikų, o tai aktualu ir pagyvenusiems žmonėms, kurių pasaulyje nuolat daugėja. Sveikas maistas – sveikatos pagrindas. Medicinos požiūriu, vandens paukščių gemalai yra labai svarbūs tiriant vėžio kilmę.

Svarbiausi – širdies reikalai

-  Jūs esate įrašytas prie kai kurių pirmą kartą Lietuvoje atliktų operacijų, tarp jų ir Rosso (1993 m.). Kokia tai operacija?

Kardiochirurgas: Visada mėgau vaikų chirurgiją, nes ji tikrai jaudinanti. Kai kildavo neišvengiama būtinybė, seniau vaikučiams į aortą būdavo dedami nekintami mažų gabaritų vožtuvėliai (kiauliu, veršiukų arba mirusių žmonių), kurie nepraleidžia pakankamai kraujo ir blogiausia – neauga kartu su vaiku. Praėjus keletui metų, tekdavo pakartotinai operuot. Žymus anglų chirurgas Donaldas Rossas sugalvojo tobulesnį būdą aortos vožtuvo ydai gydyti. Rosso operacijos esmė – į aortą įstatyti to paties paciento arterijos vožtuvą, kuris praktiškai neserga ir auga kartu su jo šeimininku. Į “nuskriaustą” plaučių arteriją dedamas donoro vožtuvas. 1998-aisiais man teko matyti operuojant patį daktarą Rossą, o dabar esu padaręs apie pusantro šimto tokių operacijų.

-  1999 metais Jūs esate atlikęs dirbtinės širdies prijungimą. Kiek pasaulyje iki šiol yra panaudota dirbtinių širdžių?

Kardiochirurgas: Dirbtinė širdis taikoma tada, kai jau niekas kitas nebegali padėti. Dažniausiai taip būna, kai širdies raumuo yra praradęs susitraukimo galią, nebepumpuoja kraujo. Dirbtinė širdis taip pat labai tinka laukiant donoro transplantacijai. Kiek jų panaudota, tikslios pasaulinės statistikos nėra. Yra tiksliai suskaičiuotos paskutinių trejų metų (2006–2009 m.) dirbtinių širdžių įsiuvimo operacijos JAV – 1420 (Organizacijos INTERMACS – Interagency Registry for Mechanically Assisted Circulatory Support – duomenys). O suskaičiavus apytikriai įvairių autorių duomenis, pasaulyje turėtų būti atlikta per 10000 tokių operacijų. Kur kas tiksliau žinoma, kiek iš viso pasaulyje yra padaryta širdies persodinimo operacijų. Tarptautinės širdies ir plaučių transplantacijos draugijos duomenimis, iki 2008 metų buvo padaryta 84740 tokių operacijų. Visgi, dirbtinės širdys vis dažniau laikinai arba visam gyvenimui pakeičia transplantaciją. Vyksta nuolatinis tobulinimas – vis ilgiau tarnauja ir negenda, mažėja trombų susidarymo galimybė. Yra sukurtos pulsuojančios ir nepulsuojančios srovės širdys. Vienos gali būti įsiuvamos šalia sergančios širdies ir pakeičia jos funkciją, kitos – vietoje širdies, kai sergančią širdį reikia pašalinti. Yra sukurtos labai mažos širdys, tinkančios vaikams ir net naujagimiams. Laboratorijose jau kuriamos dirbtinės širdys su implantuojamu energijos šaltiniu. Tokias širdis įdiegus į klinikinę praktiką, labai sumažės širdies transplantacijos poreikis. Stebėti šį progresą labai įdomu.

Likimo laimė

-  Kas yra svarbiausia atrama Jūsų darbe? 

Kardiochirurgas: Gyvenime man pasisekė, kad profesorius Algimantas Marcinkevičius surinko tokį būrį gabių žmonių, su kuriais teko ir tenka dirbti. Pas mus viskas atvira, niekada diskusiniai pokalbiai nepereina į pyktį ar apkalbas “už nugaros”. Kad mano vardas daugiau žinomas, gal tie žmonės yra iš dalies  nuskriausti, nes širdies chirurgija – labai kolektyvinis darbas. Negalima vienam prisiimti nei laimėjimuų, nei nesėkmių.

Biologas: Likimo laimė, kad man teko dirbti su labai tolerantiškais kolegomis. Didelių stresų nepatyriau (barbena į stalą). Žinoma, žmogaus gyvenimas yra banguotas: kalnas – pakalnė. Bet kai šalia tolerantiški žmonės – nuo šeimos narių, giminių iki bendradarbių, tai, rodos, perdaug ir nepavargsti. Visada mėgstu nuvažiuoti į tėviškę, pirtelėje išsiperti, tai visus sunkumus nuima. Turiu sodą, smagu jame pasidarbuoti, kai ištaikau laiko.

Siekiams nėra ribų

-  Ką iki šiol būtumėte norėjęs atlikti daugiau, negu Jums yra pavykę?

Kardiochirurgas: Žiūrint savikritiškai, visada galvoji, kad galėjai padaryti daugiau, negu esi nuveikęs. Gyvenimas labai greitas, sparti medicinos pažanga. Lietuvoje nuo 2007 metų jau vyksta plaučių transplantacijos, širdies ir plaučių persodinimai (prof. R. Benetis, KMU Širdies centras). .Ateina mažų pjūvių, robotų chirurgija. Jau turime vaizdo techniką, kai, įvedant per vamzdelį instrumentus, ekrane stebima, kaip vyksta operacija. Nuolat būtina sekti pasaulio naujoves, o taip pat skelbti ir savo pasiekimus, kad kiti žinotų.

Biologas: Visko neapžiosi, ko nors nuolat trūksta. Bet jeigu tektų gyvenimą pradėt iš naujo, ne kažką norėčiau pakeisti. Išleidau keletą knygų, tarp jų - apie Olandijos, Danijos paukštininkystę, nes teko stažuotis tuose kraštuose. Galėjau parengti daugiau apibendrinančių monografijų. Užtat pridėjau ranką prie aštuoniolikos doktorantų likimo. Savo auklėtinių turiu įvairiose mokslo ir mokymo grandyse, tai kai kas juos juokais vadina “Sirvydžio mafija”.

-  Kas labiausiai rūpi šiuo metu?

Kardiochirurgas: Įdomu ir rūpi kas vyksta aplinkui – savo universitete, ligoninėje, Lietuvoje ir pasaulyje. Geri dalykai džiugina, dėl blogų pergyvenu ir galvoju, kad tai laikina, dėl nesėkmių ir nelaimių – liūdžiu. Vis tiek tikiu, kad palaipsniui einame progreso keliu. 2005 metais Lietuvoje vyko penkioliktasis pasaulinis širdies ir krūtinės chirurgų kongresas. Tokį kongresą mums teko rengti pirmą kartą. Nemažai baiminomės, bet, atrodo, viskas pavyko neblogai. Sulaukėme žymiausių tos srities daugiau kaip 700 chirurgų. Tuo laiku man teko būti šios draugijos prezidentu, kurio kadencija yra vieneri metai. Kasmet prezidentu renkamas kitos šalies atstovas ir jo uždavinys rūpintis draugijos reikalais tuos vienerius metus ir juos užbaigti pasauliniu suvažiavimu. Tarp tų suvažiavimų telpa visi mūsų dideli ir maži rūpesčiai.

Biologas: Kas ketveri metai vis kitame žemyne vyksta pasauliniai Paukštininkystės mokslo asociacijos narių kongresai. Man teko dalyvauti ir daryti pranešimus Indijoje, Japonijoje, JAV, Brazilijoje, Turkijoje, Australijoje, Egipte. Šiuose susitikimuose aptariamos pačios aktualiausios šios mokslo ir ūkio šakos naujovės. Dar turime analogišką Baltijos šalių asociacijų tradiciją. Renkamės kasmet. Puiku, kad prie mūsų prisijungė Skandinavijos šalys. 2004 metais susitikome Helsinkyje, po metų matėmės Taline, o 2006-aisiais susitikimą teko mums organizuot. Tai – malonūs ir naudingi dalykai..

Platesnis žvilgsnis

-  37 žymių šviesuolių viešą laišką dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartojimo lietuvių kalboje principų pasirašėte ir Jūs. Kodėl Jums rūpi grynai filologinė problema?

Kardiochirurgas: Labai džiaugiuosi, kad gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje ir joje tikiuosi užmerkti akis. Utenos vidurinėje mokykloje turėjome labai gerus lietuvių kalbos mokytojus, tarp jų – Rapolą Šaltenį, mūsų auklėtoją. Jis įskiepijo supratimą, kad gimtoji kalba yra tautos esmė. Šiandien neramina, kad sparčiai plinta „mada“ nevartoti lietuvių kalbos skelbiant ir aprašant mokslinių tyrimų rezultatus. Mat mokslininkas, norėdamas surinkti reikiamą balų skaičių, kad jo darbai kitais metais būtų finansuojami, tiesiog verčiamas ieškoti būdų, kaip paskelbti savo darbus užsienio žurnaluose (dažniausiai – angliškuose). Manau, toks požiūris yra per siauras naudojant mokslo rezultatus studijoms, žinioms skleisti. Suprantama, mes negalime atsitverti nuo pasaulio. Užsienyje būtina skelbti mūsų darbus ir informaciją apie juos, bet neturime skriausti savo kolegų Lietuvoje bei krašto visuomenės. Svetimas kalbas mokėti yra teigiamas ir svarbus dalykas platesniam išsilavinimui bei tarptautiniam bendravimui. Tačiau vien tik jų vartojimas vietoj savosios nėra gerai. Jeigu mokslas visai nustos kalbėti lietuviškai, tai kam išliks mūsų kalba – tik pasibarimui?

-  Dirbdamas Vilniaus pedagoginiame universitete, vaizdingai tariant, auginate sparnus savo auklėtiniams. O kuo paukščiai yra svarbūs mokslui?

 Biologas: Jie, kaip objektas, labai tinka tiriamajam darbui. Ypač – kuriant saugaus maisto programas. Pavyzdžiui, nepaprastai svarbu praturtinti maisto produktus jodu. Jo stinga mūsų dirvožemyje ir augaluose, o tai silpnina žmonių atsparumą cheminei ir radioaktyviajai taršai. Tokiam trūkumui yra ypač jautrūs naujagimiai, nėščios moterys. Kas maitinasi žuvimi, jūrų kopūstais, kaip japonai, tiems lengviau. Jodo balansą mums patogu tirti per paukščius. „Pririšus“ jodą tiesiai prie vandens molekulės, jis gražiai pereina į maistą, o tas būtinas jo kiekis, kaip rodo tyrimai, geriausiai atsispindi paukštienoje.

-  Sparčiai į priekį žengia mokslas. Ar greitai gali susijungti elektronika su gyvąja ląstele?

Biologas: Jungiasi jau dabar. Tai nanotechnologijų sritis – net nebe ląstelių, o atomų kombinacijos. Jos gali tapti efektyviomis įveikiant vėžio ląsteles jau ne vaistais, o virpesiais.

Gyventi labai įdomu

- Mums teko matytis prieš praėjusį jubiliejų. Kas reikšminga įvyko Jūsų gyvenime per pastaruosius penketą metų?

Kardiochirurgas: Svarbiausia tai, kad prisidėjo dar penkeri metai. Prieš dvejus metus iš širdies chirurgijos centro vadovo tapau profesoriumi-konsultantu. Širdies chirurgijos centrui dabar vadovauja gabus jaunas chirurgas, mano mokinys dr. Virgilijus Tarutis. Įdomu matyti, kaip jauni žmonės sėkmingai dirba, siekia pažangos širdies chirurgijoje. Stengiuosi jiems netrukdyti, bet jeigu jie nori, kad patarčiau – tai mielai darau. Man toliau įdomu dalyvauti širdies transplantacijų, dirbtinių širdžių panaudojimo programoje širdies nepakankamumui gydyti. Dalyvauju jaunesnių kolegų R. Širmenio, S. Raugelės ir kitų moksliniuose tyrinėjimuose, siekiant kamieninių ląstelių panaudojimo širdies nepakankamumo gydymui, o taip pat jų panaudojimo kuriant dirbtinius audinius, tobulinant širdies biologinius vožtuvus. Šie tyrimai atliekami kartu su universiteto lazerių fizikais, vadovaujant profesoriui A. Piskarskui.

Biologas: Jau minėjau savo doktorantus. Pasipildė mano publikacijų įvairiuose mokslo leidiniuose, dabar jų turiu apie pustrečio šimto. 2009 metų gruodžio mėnesį Garbės daktaro vardą man suteikė Lietuvos veterinarijos akademija (Estijos žemės ūkio universitetas tokiu vardu buvo mane pagerbęs jau seniau).  Dabar rengiu ir šiemet planuoju išleisti dar vieną monografiją, apibendrinančią mūsų srities patentus. Pagal juos vyksta visa paukštininkystės pramonė, kuri nuolat plečiasi. Paukštienos vartoti nedraudžia jokia religija. Kai kas tiki, kad paukštininkystės sritis yra šventa, nes kone visose religijose altoriuje yra paukštis. Be to, paukščiai auga gana greitai, nes, pavyzdžiui, viščiuko medžiagų apykaita yra dvidešimt kartų spartesnė už žmogaus. Ypač svarbus paukščiams mitybos subalansavimas, kuriuo man ir tenka užsiimti. Didelės svarbos čia turi ir genetika, platesni bei gilesni paukščių genomo tyrinėjimai. Konsultuoti šiais klausimais tenka vykti į įvairias šalis, o šių metų rugsėjį surengsime didelę tarptautinę konferenciją Lietuvoje.

-  Kas sieja akademikus Vytautus Sirvydžius?  

Biologas: Gyvenime mudviejų keliai dažnai supuola. Mūsų tėviškės yra per kokius penketą kilometrų, nors nesame giminės. Kai būna Vilniuje kraštiečių susitikimai abudu noriai padalyvaujame. Taip pat tenka kartu būti Mokslų akademijos sesijose. Neseniai vėl tapome artimais kaimynais, kai mano kraštietis atsikėlė gyventi į gretimą gatvelę Baltupiuose. Mus aptarnauja tas pats paštas, tai korespondencijos paimti eina mūsų žmonos, nes darbuotojos negali atrinkti. Daug metų sutapo mūsų gimimo datos – diena į dieną. Tačiau prieš kokį dešimtmetį, pagal surastus dokumentus, bendravardis kardiochirurgas tapo už mane vos vos jaunesnis.

                      *    *    *

Pasirodo, enciklopedijos atsilieka nuo gyvenimo. Pagal naujausią patikslinimą, kardiochirurgas yra gimęs viena 1935 metų kovo diena vėliau už biologą, bet vis tiek jiems drauge buvo prasmingos visos septynios su puse dešimtys. Dabar – pati akmė! Jų planams net kito tokio gyvenimo neužtektų. Dirbant iš peties ir mylint iš širdies, laiko paisyti nėra kada.

Post scriptum. Kai šis rašinys pasirodė žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ šių metų antrajame numeryje, jį pasistengiau įteikti abiems jubiliatams. Kai atvykau į Vilniaus  Širdies chirurgijos centrą Santariškėse, profesorius Vytautas Jonas Sirvydis tik ką buvo baigęs skaityti paskaitą ir supažindino su savo studentais. Jie tebežiūrėjo į didelį ekraną, kuriame matėsi, kaip vyksta širdies operacija. Pasakiau, kad įdomu matyti tokį gerą įrašą kaip pavaizdumo priemonę. Profesorius V. J. Sirvydis šyptelėjęs pasakė, jog tai ne įrašas, o tą pat minutę vykstanti ir transliuojama į auditoriją operacija. Studentai mato atvertą krūtinės ląstą, lyg patys dalyvautų operuojant. Dvidešimt pirmas amžius.

Nuotraukų autorius Povilas Sigitas Krivickas