2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Spektaklis visiems „Facebook“ vartotojams

2010-03-03
Rubrikose: Kultūra » Scenos menas 
Spektaklis „Pasikėsinimai“

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rudenį publikai pristatytas režisieriaus Cezario Graužinio spektaklis „Pasikėsinimai“ sugrįžta į sceną ir kovo 14 bei  balandžio 28 d, bus rodomas „Menų spaustuvėje“. „Pasikėsinimai“ bendradarbiaujant su „Audronio Liugos produkcija“ sukurti 2005 metais, tačiau, režisieriaus nuomone, spektaklio „tema ne sensta, o darosi aktualesnė kiekvieną dieną“. Pašnekesys su spektaklyje vadinančia aktore Vilma Raubaite.

Apie ką, jūsų akimis, yra „Pasikėsinimai“?

Pjesės pradžioje yra jos autoriaus brito Martino Crimpo nuoroda 17 scenarijų teatrui. Mes, tiesa, pateikiame 11.

Penki labai savimi patenkinti individai išklauso telefono atsakiklyje vienam žmogui – Anei paliktas žinutes. Pagal tuos pranešimus jie bando sukurti atskiras istorijas-scenarijus, kas ta Anė galėtų būti. Tie individai – galim vadinti juos prodiuseriais, pardavimų vadybininkais, reklamos agentais, ne taip svarbu – bando sukurti istoriją apie žmogų, kurio visai nepažįsta, ir, tiesą sakant, jis nėra jiems įdomus. Įdomi yra pati istorija ir tai, kaip kuo intriguočiau ją pateikti.

Jie konkuruoja tarpusavyje, bando įsijausti, galų gale taip užsižaidžia su savo kuriamomis istorijomis, kad patys nepajunta, jog jau senokai pametė objektą, apie kurį kalba.

Visame tame yra daug ironijos ir autoironijos. Mes visi galime kalbėti apie tai, kaip išgyvename dėl karų, kurie vyksta kažkur pasaulyje, dėl potvynių ar žemės drebėjimų, bet iš esmės mus jaudina tik nuolaidos prekybos centre ir mūsų pačių saugumas. Tai, matyt, natūralu. Dar kitus jaudina, ką rytoj išmes iš kokio nors realybės-muzikinio-šokio projekto.

Man šis spektaklis yra apie žmogaus, kaip individo ar asmenybės, suniveliavimą. Apie tai, kaip iš vienos eilutės, pasakytos apie jus, aš galiu sukurti savo istoriją, kuri man atrodys įdomi, patraukli ir, kaip dabar populiaru sakyti, pritrauks žiūrovą, bet su jumis neturės nieko bendra. Kita vertus, kiekvienas turi savo nuomonę, apie ką šis spektaklis. Režisierius turbūt pasakytų visai ką kita. Žiūrovas – dar kitaip. Taip ir turi būti.

Tai spektaklis bet kuriam, galinčiam su ironija pažvelgti į reiškinius, kurie dažnai tiesiog nepastebimai užvaldo mūsų sąmonę. Tai spektaklis visiems „Facebook“ vartotojams. Nes kaip be jo.

Ir visgi į ką kėsinasi spektaklio herojai?

Visų pirma, į žmogų, jo asmenybę, taip pat į žiūrovo vaizduotę. Juk kiekvienam kuriančiam žmogui reikalingas palaikymas, kad jo idėja verta dėmesio.

Koks yra jūsų šiame spektaklyje kuriamas personažas? Kaip jį galėtumėte apibūdinti?

Kaip jau minėjau, visi penki spektaklyje vaidinantys aktoriai yra žmonės, bandantys prastumti savo geriausią idėją, savo scenarijų apie Anę. Spektaklio metu jie įsikūnija į pačius įvairiausius personažus – nuo Anės, tokios, kokią jie ją įsivaizduoja, iki kritikų, aptarinėjančių naujausią Anės kūrinį. 

Taigi „Pasikėsinimai“ pasakoja apie viešųjų ryšių ir reklamos pasaulį, filmų kūrėjus, gyvenimo būdo žurnalų leidėjus ir šiuolaikinio meno kritikus, kuriančius naujus scenarijus ir naujus įvaizdžius. Kaip jums pačiai atrodo, ar įmanoma sukurti patrauklų įvaizdį ir taip išpopuliarinti visai pilką, nuobodžią į politiką ar verslo pasaulį stumiamą personą arba naują, bet nieko vertą produktą? Gal taip ir būna gyvenime?

Kaip tik dėl šios priežasties nežiūriu TV ir neskaitau laikraščių. Užtenka radijo.  Man atrodo, kad Lietuvoje neliko nė vienos profesijos – yra tik žvaigždės.Tokios žinutės, kaip žvaigždė x, išgarsėjusi realybės projekte n, šiandien pamatyta parke vaikštanti su šunimi, manęs nedomina. Kur yra nuopelnas: kad ji parke, kad ji išgarsėjo ar kad su šunimi?

Arba kaip galima sakyti apie aktorių ar dainininką, kad jis išgarsėjo kažkokiame TV projekte, jei jis jau dešimt metų teatre dirba ir jį žino pusė pasaulio? Šiuo atveju, gal dar nieko – sužinojo ir tie, kurie kultūra nelabai domisi. Betgi pilna piliečių, kurie užsiima tik tuo, kad keičia vieno žurnalo puslapius į kitus, bėga iš vieno šou į kitą. Viskas greit daroma, greit virškinama ir išmetama. Šiandien viena „žvaigždė“, rytoj – kita.  Šiandien vienas žemes drebėjimas, rytoj – kitas.Šiandien aš parsiduodu, rytoj – tu. Ir taip be galo. Viskas suplakama į vieną masę, viskas vienodai reikšminga. O kas lieka? Apie tai ir yra mūsų spektaklis. Su ironija.

Nežinau, ar tokiais pasvarstymais pritrauksiu žiūrovus. Gal reikėjo pasakyti, kad spektaklis-komedija...

Kokia jums pačiai spektaklio vieta, scena ar frazė įsimintiniausia? Ko galima iš jos pasimokyti?

Negaliu sakyti, kad kažkuri vieta yra įsimintinesnė už kitą. Visgi tai vientisas kūrinys. Asmeniškai man yra svarbios kelios scenos, kuriose geriausiai atsiskleidžia mano pačios požiūris į tam tikrus dalykus. Nenorėčiau konkrečiai įvardyti. Kiekvienas žiūrovas tebūna laisvas nuspręsti, kas jam pačiam svarbu ir ką galima įžvelgti už žodžių.

Kalbino Toma Jonuškaitė

Šaltinis www.cityout.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.