Rudeniniai žmonės (žr. G. Radvilavičiūtės mitologiją) šiandien maskuojasi. Jie greičiau nei bet kas pajunta Grėsmę ir, žiūrėk, jau taikosi į didesnio formato klevo lapus ar pastarųjų baltaodžių brolių pluoštus (mitologinius ir ne), gyslotus nuo rudens ar kitų mažųjų katastrofų, kurių didžiausioji ištinka, kai ruduo baigiasi. Kai stoja tokia nykiai graži diena kaip šiandien, o saulė pragręžia užuolaidas bei kitokias civilizuoto liūdesio užsklandas. Pasislėpčiau ir aš, jei turėčiau ką nors nudžiovinusi. Bet ne – nė eilutės. Ir po mano kairiuoju plaučiu dabar tokia skylė, kad galėčiau saugiai pasidėti slaptus raštus, jei pažinočiau kokį nors Bielinį. Deja.

Dar valandėlę spoksau į kompiuterį: giliai giliai po mano pirštais, pačioje klaviatūros gelmėje, ima švisti. Tarsi spinduliuotų visur prasiskverbiančiais radioaktyviais Grėsmės izotopais. Užuodžiu ją. Matau ją periferiniu regėjimu – šnypšiančią Medūzos galvą. Skystieji kompiuterio kristalai tobulai atspindi jos tobulą siaubą. Netgi per daug tobulai: šiek tiek padvejoju ir vis dėlto krentu. Pasiduodu.

Katė kadai dingo, nes net ji neturi tiek kantrybės stebėti tykiai šnypšiančius juodus daiktus. Net aš netikiu, kad jis, manasis, pajudės: saulei įspindus pro mano ląstą, paviršius begėdiškai pasirodo apaugęs auksinėmis dulkelėmis/pūkeliais kaip paauglio smakras. Šiandien su juo nesusikalbėsi. Einu kur nors senti.

Ar bent jau padūmoti apie laiką. Ir mažumėlę pasijusti geriau įklimpusi į tokią plačią sąvoką, stingstanti aitriai kvepiančiuose sakuose, pakliuvusi į nagus kraugerei Klio. Nykiai gražios dienos išsiskiria laike tarsi pažymėtos egiptiečių kalendoriuje: penkiagubos valstybinės šventės, ištinkančios tautą kartą per metus. Kaip laiko atauga. Kaip penkta koja kuriai nors iš jų kačių-dievų. Ir kaip kiekvieną iškrypimą nykiai gražias dienas galima barstyti raudonąja ochra arba kuo greičiau nudaigoti ir užmiršti. Tačiau net senovės egiptiečiai žinojo, kokie kerštingi mirusieji, todėl pasiryžtu nekišti nosies į lauką, nematyti, kad galbūt vakar atėjo pavasaris ir nekrykštauti iš paupy galbūt pražydusių dieviškai rainų karklų. Nenusileisti, net jei ateis D. ir bandys ištempti už kojos. Tuo labiau, jei ateis.

Nes dar yra viltis, mažut mažutėlė, kad dangus užtems ir saulė netekės devynias dienas iš eilės. Ir aš galbūt vėl galėsiu rašyti ir senti nepastebimai – be jokių kalendorių ar švenčių.

Grėsmė vis dar tyko mano sielos, tad ryžtingai atsuku jai nugarą ir einu plauti indų. Piktdžiugiška sąmonė sproginėja nuo muiluotų keršto įvaizdžių: trinu ir skalauju, šveičiu ir taškausi daugiamatėmis apokalipsės sklaidos diagramomis. Papirusas (Paskalio siaubui) linguoja Neries nendrėmis, mąstydamas ką nors negilaus apie čionykštį dumblą. Prie tos pačios Neries (na, beveik, baseinas tas pat) ateina vienas dievotas vokietis ir gėdina medžių vaikus, apsirūkusius archajiška laiko koncepcija; nesuprantami jam pagonis užklupę metų laikai. Sukti ir klastingi jūsų dievai, savo vokietis, žiema baigėsi aną mėnesį, o pavasaris taip ir neprasidėjo. Ruduo ir ruduo. Negali būti amžinasis ratas toks kreivas. Jūs taip ilgai šnekėjote savo sena kalba, kad ji sudilo ir sukrypo, ir nepamatėte, kad šnekate apie daiktus, ne mažiau sudūlėjusius už polines gyvenvietes. Todėl dievai ir vedžioja jus už nosies. Ruduo ir ruduo, stebisi vokietis. Paskui dar nusistebi. Ir daugiau jau nebe.

Beveik susigundau valyti dulkes. Tada prisimenu, kaip prie kitos upės gyveno pašėlusiai rimta prancūzė, o ji, anot vieno mano pažįstamo, tuomet mane išvadintų dar ir Sizifu. Ką ji supranta apie dulkėtas kalbas?.. Trapias tarsi džiovintų drugelių sparnai. Kartkartėmis nupūti nuo jų dulkes ir grožiesi išlikusiomis spalvų užuominomis, kurios tau beveik nieko neprimena. Ir vis dėlto masina taip, kad nepaliauji suktis nematoma kolektyvinės pasąmonės orbitos puse ir karštligiškai ieškoti, ką taip sumaniai užšifravo tavo subtiliai spalvoti protėviai, kad net jų ainius objektyvus objektyvas pavertė iš mados neišeinančia klasika: juoda ir balta. Bijai, jog nepastebėsi ir tu.

Nykiai gražiomis dienomis taip lengva pamiršti tą švelnią ir neskaudžią dienų tėkmę, kai tėra ilgas krantas artintis nenuleidžiant akių nuo mirgančio vandens – tokia nepagaunama tavo kalba. Ji taki, bet kartais, kaip ir bet koks laikas (archajiškas ar ne) sugula baltomis tinko ir senatvinio graudulio dulkėmis ant šlepečių į keistų formų praeities archetipus. Kartais jie panašūs į klevo lapus, kartais – į nieką. Dažniau į nieką, nes taip ir nespėja susikaupti padorus kultūrinis sluoksnis: saulelė atkopia budindama svietą, o aš nuolankiai imuosi namų ruošos, kad netektų mąstyti ką nors tokio laikino ir visai nereikšmingo kaip pavasaris. Geriau jau pačiai paneigti savo dulkėtą egzistenciją nei žiūrėti, kaip iš jos tyčiojasi lengvapėdiški vakariečiai.

Velniai nematė – tegu dar paguli tos dulkės. Neskauda gi. Geriau tam pažįstamam ką... Ir prisimenu, kad nieko. Esu nugalėta ir kerštauju tik indams bei stalo įrankiams.

O galėčiau paglostyti tą juodą žvėrį tiko apimta oranžine akimi ir pradėti, nežinodama, kuo baigsiu. Rašyti, kaip vieną dieną baigiasi ruduo ir visi rimti skaitalai. Ir lieka tik oksimoronai aštriais nuodingais čiuptuvėliais ropoti po visą klaviatūrą. Nepastebimai, kaip ir išėjusi, grįžtų mano katė pavydėti jei ne sielos judesių, tai bent jau to žaidimo – kaukšėti aksominėmis letenėlėmis melodijas/laiškus – vieną akimirką dulkės išplaukia debesimis, raganų galvomis, kurias nukapojo Joniukas. Vieną akimirką mano kalba leidžiasi glostoma tarsi žuvis, prieš išsprūsdama atgal į mirgantį vandenį, į mano dulkiną pastalę. Atlaidžiai žvelgdama neperregima dugno – saulei neprieinamų požemių ir užkaborių – gyventojos akimi. Ir man rodos, kad niekada neatrasiu jos spalvų, kad ten, pačioje gelmėje, jos kitokios – neapšviestos Švietimo amžiaus, nenuskenuotos ir nepamėgdžiotos epochų po MARK gimimo. Tarytum jas dengtų storesnis sluoksnis nei muilo putos, nei mūsų, paviršinių, stebėjimasis – kokio krumpliaračio stumiama kalba kartkartėmis išplaukia į paviršių, palanki tarytum mechanizuota Fortūna ar Radausko angelas.

Nes nesunešta, nes sunešanti man mano žmones, dulkes, nudžiūvusius ar nudžiovintus lapus nedidelėmis sąnašų krūvelėmis saulėtoms dienoms ir kitiems archyvistikos proveržiams: akimirką stoviu dugno žvyro pilnomis akimis ir kvailai vypsodama žiūriu į mirgančius paviršius, tarytumei įsukta veidu į juos ir pati ne mažiau įcentrinė. Ten, giliai giliai po akies voku, telkiasi vaizdas – artėjančių, nenumaldomai artėjančių.

– Ne, neisiu. Ne, rašau. Pavasaris? Taip ir galvojau.