Ar mes pasitikime savo valstybe? Sociologų apklausos liudija tik pasitikėjimo valdžia krizę. Gal nėra taip blogai, kai beveik trečdalis šalies piliečių pasirengę ginklu ginti tėvynę, o du trečdaliai didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais. Gerokai painiau būtų atsakyti į klausimą, ar valstybė pasitiki savo piliečiais.

Jeigu mėgintume remtis du dešimtmečius besitęsiančios liustracijos pavyzdžiu, tektų pripažinti, kad Lietuva savo piliečiais netiki. Tiesą sakant kalbėti apie liustraciją – buvusiųjų KGB darbuotojų ir bendradarbių veiklos ribojimus – šiandien jau tikriausiai vėlu, pakaktų paprasto buvusiųjų paviešinimo. Jeigu valstybė tikėtų savo piliečių žmogiškumu, tokiam paviešinimui nereiktų jokių komentarų, jokių kriugerių ar šatrijų teismų.

Tokioms byloms pirmiausia galioja moraliniai nuosprendžiai. Nedaug kas prieštaraus liustracijos žinovo Mečio Laurinkaus prieš kelerius metus viešai išsakytai nuomonei, kad „tarp formalaus ir žmogiško požiūrio lietuviškoje liustracijoje yra praraja“.

Tačiau išvadą iš tokio teiginio daryčiau priešingą, negu siūlo buvęs VSD vadovas. Kabinetiniai prisipažinimai niekada neatstos viešo tiesos sakymo. Juk ir pačios liustracijos terminas kilęs iš religinio apsivalymo, atgailos. Raganų medžioklės nebebus, pastarojo meto Pociūno, Kedžio, Leo ar CŽV kalėjimų istorijos liudija mūsų visuomenės brandą. Žmonės nesunkiai atskiria grūdus nuo pelų.

Buvusių represinių struktūrų bendradarbių klausimą galima spręsti bent dviem būdais, kuriuos sąlyginai pavadinčiau Cibulkos ir Sniečkaus metodais. Buvęs čekų disidentas Petras Cibulka 1993 m. laikraštyje „Necenzurovane noviny“ paskelbė buvusių Čekoslovakijos saugumo (vadinamojo STB) darbuotojų, agentų, patikėtinių, konspiracinių butų nuomotojų bei kandidatų į šias ir kitas pareigybes sąrašą. Vėliau buvo išleista knyga, šiandien šį sąrašą kiekvienas gali rasti internete adresu www.cibulka.com. Cibulkos veiksmai sulaukė prieštaringų vertinimų, bet labai prisidėjo prie viešosios erdvės išvalymo.

Buvęs Lietuvos kompartijos vadovas Antanas Sniečkus su slaptųjų tarnybų agentais elgėsi visiškai kitaip. Nereiktų pamiršti, kad 1940 m., laidojant Lietuvos nepriklausomybę, Sniečkus buvo paskirtas saugumo vadovu. Kompartijoje šnipinėję agentai buvo likviduoti, kiti perėjo į KGB. Atrodo, kad nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje liustracija pasuko Sniečkaus pramintu keliu.

Diskusijose apie liustracijoje esą slypinčius pavojus, nereiktų pamiršti vieno – KGB ir kiti slaptieji archyvai saugo ne mūsų, bet Lietuvą okupavusios valstybės paslaptis. Labai blogai, jeigu per dvidešimt metų KGB paslaptys tapo ir mūsų paslaptimis. Pažadų Rusijai šiuo klausimų, regis, nebuvo.

Dvidešimties ar trisdešimties metų senumo paslaptys šiandien daugiausiai domina tik tiek, kiek jų nežino kiti. Iškilusios viešumon, jos nebegalės būti slaptu ginklu, „skeletu spintoje“, kuriuo galima vienodai šantažuoti ir kadaise netyčia paslydusius, ir sąmoningai artimiausius draugus pardavusius. Neabejoju, kad dingusi šantažo galimybė gerokai praretintų tą trijų tūkstančių Rusijos slaptųjų tarnybų agentų būrį, apie kurį šiandien kalba buvęs VSD vadovas.

Liustracijos klaidų bijoti nereiktų. Kai buvo paviešintas šimtas aštuoniasdešimt vienas puslapis iš beveik pusantro tūkstančio puslapių storumo Katarinos Witt bylos, buvusi Rytų Vokietijos dailiojo čiuožimo žvaigždė tikrai nesidžiaugė. Prieš pat Berlyno sienos griūtį nedaug kas dėkojo Štazi vaikinams ir sakė: „Jūs vieninteliai, kuriais galiu pasitikėti“.

Iškalbinga ir vieno garsiausių čekų rašytojų Milano Kunderos istorija. Prieš dvejus metus viešumon iškilo dokumentai, liudijantis, kad studijų metais Kundera saugumui įskundė jam akin kritusios merginos vaikiną. Rašytojas kaltinimus neigė, o daugelis skaitytojų suprato, kodėl Kunderos romanuose tokie įtikinami išdavikų paveikslai. Šiemet Kundera tapo gimtojo Brno miesto garbės piliečiu, apdovanojimas buvo įteiktas Paryžiuje.

Jokie valstybės paskirti liustruotojai niekada nesugebės tinkamai suklasifikuoti KGB darbuotojų ir bendradarbių sąrašų, kuriuose aukos ir budeliai gali būti įrašyti greta. Šiam darbui reikia ne istorijos išmanymo, pakanka doros ir drąsos.