Vasario 26 d. LCC tarptautiniame universitete vyko bendruomenių ugdymo konferencija tema „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“. Apie renginį, kuriame dalyvavo dvasininkai ir Bažnyčių vadovai iš visos Lietuvos, pasakoja LCC universiteto Teologijos katedros destytoja, viena konferencijos organizatorių, Gražina Bielousova.

Konferencijos tema itin aktuali. Kaip kilo mintis pakviesti į diskusiją įvairių konfesijų krikščionis?

Iš tiesų pati mintis gimė labai paprastai. Mes su Sharon Brubaker sėdėjome prie pusryčių stalo ir kalbėjomės apie savo bažnytinio darbo patirtį bei poreikius, su kuriais susiduriame. Vienas iš didelių troškimų, išsakytų tame pokalbyje, buvo bendrystė tarp įvairių konfesijų dvasininkų, noras tobulėti ir mokytis vienas iš kito. Kadangi ir aš, ir Sharon dirbame ir LCC tarptautiniame universitete, natūraliai kilo klausimas, koks yra krikščioniško universiteto vaidmuo skatinant tokį dialogą, stiprinant vietines bendruomenes ir ugdant Lietuvos ganytojus. Dabar sunku prisiminti, kas ir ką tiksliai pasakė ar kas ko paklausė, bet po pusantros valandos jau turėjome ne tik konferencijos temą, bet ir pagrindinius matmenis.

Kadangi idėja, užsimezgusi tame pokalbyje, atitiko kryptį, kuria LCC rektorius Dr. Kyle Usrey norėtų matyti judant universitetą, buvo nesunku gauti jo palaiminimą. Tuomet prie mūsų komandos prisidėjo ir kapelionas Chrisas Hattonas; vėliau daug vertingų įžvalgų ir minčių išsakė Henrikas Žukauskas, baptistų bažnyčios misionierius. Nuo pat pradžių visi aiškiai suvokėme, kad norime, jog ši konferencija būtų tas laikas ir vieta, kurioje galėtų susitikti kuo įvairesnių krikščioniškų bažnyčių atstovai bendram dialogui. Mes esame giliai įsitikinę, jog tik kartu dirbdamos bažnyčios gali atsakyti į šio laikmečio problemas.

Pagaliau ir patys organizacinio komiteto nariai atstovauja skirtingoms krikščioniškoms tradicijoms, tad galima teigti, jog net pati konferencijos užuomazga jau buvo tarpkonfesinio dialogo pradžia.

Ar sumanymas pavyko? Kaip vertinate pačią konferencijos rengimo eigą? Kokio atgarsio sulaukėte?

Vien tai, kad skirtingų konfesijų bažnyčios sutiko dalyvauti šioje konferencijoje, kad įvairių krikščioniškų tradicijų atstovai sutiko prisidėti prie tokio plataus masto dialogo, jau yra didelis laimėjimas. Tokio pobūdžio konferencija Lietuvoje surengta pirmą kartą, tad normalu, jog dar galima išgirsti ir nepasitikėjimo, ir atsargumo, ir neužtikrintumo. Bet nemanau, jog tai buvo pagrindinė konferencijos gaida. Apžvelgdami atsiliepimus jutome, kad didžioji dauguma dalyvių labai palankiai vertino šį renginį, tai buvo teigiama patirtis. Tai buvo akivaizdu ir per pertraukas – aktyviausios diskusijos vyko prie kavos puodelio, kur dalyviai galėjo vienas su kitu pabendrauti asmeniškai, užmegzti naujas pažintis ir pasidalyti įspūdžiais.

Būtent tokia bendrystė atveria duris tikram ekumenizmui, suvienija bažnyčių vadovus ir įgalina juos liudyti Kristų pasauliui per savo vienybę. Išgirdome pageidavimų, kad reikėtų daugiau laiko būtent neoficialiam bendravimui, ir ateityje rengdami tokius renginius stengsimės juos patenkinti.

Mūsų nuomone, pasiteisino ir pasirinkta tema. Pastoracinis darbas yra kiekvieno dvasininko pašaukimo dalis, tad siekis įsigilinti į žmonių poreikius šiandienos kontekste buvo dar vienas veiksnys, prisidėjęs prie konferencijos sėkmės. Ganytojai – tai žmonės kurie turi nuolatos vertinti juos supantį pasaulį Šventojo Rašto šviesoje. Konferencijos pranešėjai sugebėjo labai jautriai prisiliesti prie šio bendro patyrimo ir pakviesti dalyvius naujai pažvelgti į savo tarnystę. Kadangi mūsų užsibrėžtas tikslas buvo skatinti dialogą tarp įvairių konfesijų dvasininkų ir atverti duris tolesniam bendradarbiavimui, ši tema, jungianti visus dvasininkus, mums padėjo jį įgyvendinti.

Suprantame, kad mūsų tikslai nėra lengvai išmatuojami, ir šio renginio sėkmę gali įvertinti tik laikas. Kiek ši konferencija pavyko, iš tiesų galėsime spręsti kitais metais pagal tai, kiek šiemetinių dalyvių pageidaus dar sykį dalyvauti, kiek naujų dalyvių prisidės. Jei tokios konferencijos yra reikalingos, jei dvasininkai jaučia, kad jos atsako į jų poreikius, tai bus akivaizdu iš dalyvių noro sugrįžti.

Kokios pagrindinės problemos buvo išryškintos ir kokie sprendimai pasiūlyti renginio metu?

Galbūt viena iš pagrindinių problemų, kuri išryškėjo renginio metu, – tai viešo kalbėjimo apie tikėjimo klausimus patirties stygius. Mes, kaip krikščioniškų bažnyčių atstovai, dar tik mokomės kalbėtis vieni su kitais viešoje erdvėje ir bandome išsiaiškinti, kaip tai daryti ir mandagiai, ir nuoširdžiai.

Viena vertus, mes vis dar esame ribojami savo praeities, kai viešas kalbėjimas apie tikėjimą galėjo kainuoti ir gyvybę, kita vertus, net ir paskelbus nepriklausomybę reikėjo, kad praeitų nemažai laiko, kol skirtingos konfesijos bus pasiruošusios pradėti pokalbį.

Atviram, nuoširdžiam pokalbiui apie bažnyčios pozicijas vienokiu ar kitokiu klausimu reikia, kad jame dalyvaujančios konfesijos jau būtų apsibrėžusios savo tapatybę ir jaustųsi pakankamai saugios. Kol formuojasi naujai įsikūrusių ar atsikūrusių bažnyčių identitetas, kol senbuviai bando susivokti, koks jų vaidmuo pasikeitusiame pasaulyje, vargu ar įmanomas prasmingas viešas kalbėjimas.

Dabar, kai įvairioms konfesijoms priklausančių bažnyčių vaidmuo ir teologija įgavo stabilumo, galime pradėti prasmingą dialogą. LCC kaip krikščioniškas universitetas, kuris nepriklauso nė vienai tradicijai, yra puiki terpė tokiai diskusijai prasidėti ir plėtotis. Vienas iš būdų, kuriais mes siekiame stiprinti Bažnyčią – tai suteikti skirtingų bažnyčių atstovams viešą ir saugią erdvę, kurioje galėtų vykti tokie procesai. Tai problemos, išryškėjusios konferencijoje.

O iš renginyje iškeltų problemų galbūt vertėtų paminėti, jog itin įdomu buvo išgirsti skirtingų pranešėjų ir diskusijų dalyvių požiūrius į terminą „posovietinis kontekstas“. Vieni teigė, jog ši frazė mus grąžina į praeitį, kiti buvo įsitikinę, jog ji tiksliai nusako mūsų gyvenamąjį laikotarpį, treti siūlė ją keisti kažkuo kitu, kas, jų nuomone, tiksliau nusako šiandienę patirtį. Sprendimą šiam klausimui rasti būtų sunku, bet vargu ar reikia. Juk ir tą patį laikmetį skirtingi žmonės patiria skirtingai.

Kaip apibendrintumėte šį pirmą mėginimą bendromis krikščionių pastangomis mėginti atsiliepti į laikmečio poreikius? Ar lieka vietos optimizmui?

Džiugu, kad bažnyčios suvokia, jog mums reikia vienas kito, kad galėtume pasiūlyti svarų atsaką mūsų laikotarpio problemoms. Drąsina tai, kad Lietuvoje gimsta autentiška, kontekstuali teologija, kuri rašoma ir „išgyvenama“ atsižvelgiant į išskirtinius mūsų laikmečio, šalies ir žmonių tautinio charakterio ypatumus. Mes esame vienijami bendro troškimo –  perteikti Gerąją Naujieną Lietuvos kontekste taip, kad žmonės bažnyčioje ir už jos ribų atpažintų prisikėlusį Kristų ir Jį įtikėtų. Būtent tas bendras troškimas ir bendras tikėjimas suteikia vilties ateičiai.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė