Gražina Bielousova. Krikščionims dar reikia mokytis kalbėtis viešoje erdvėje
Vasario 26 d. LCC tarptautiniame universitete vyko bendruomenių ugdymo konferencija tema „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“. Apie renginį, kuriame dalyvavo dvasininkai ir Bažnyčių vadovai iš visos Lietuvos, pasakoja LCC universiteto Teologijos katedros destytoja, viena konferencijos organizatorių, Gražina Bielousova.
Konferencijos tema itin aktuali. Kaip kilo mintis pakviesti į diskusiją įvairių konfesijų krikščionis?
Iš tiesų pati mintis gimė labai paprastai. Mes su Sharon Brubaker sėdėjome prie pusryčių stalo ir kalbėjomės apie savo bažnytinio darbo patirtį bei poreikius, su kuriais susiduriame. Vienas iš didelių troškimų, išsakytų tame pokalbyje, buvo bendrystė tarp įvairių konfesijų dvasininkų, noras tobulėti ir mokytis vienas iš kito. Kadangi ir aš, ir Sharon dirbame ir LCC tarptautiniame universitete, natūraliai kilo klausimas, koks yra krikščioniško universiteto vaidmuo skatinant tokį dialogą, stiprinant vietines bendruomenes ir ugdant Lietuvos ganytojus. Dabar sunku prisiminti, kas ir ką tiksliai pasakė ar kas ko paklausė, bet po pusantros valandos jau turėjome ne tik konferencijos temą, bet ir pagrindinius matmenis.
Kadangi idėja, užsimezgusi tame pokalbyje, atitiko kryptį, kuria LCC rektorius Dr. Kyle Usrey norėtų matyti judant universitetą, buvo nesunku gauti jo palaiminimą. Tuomet prie mūsų komandos prisidėjo ir kapelionas Chrisas Hattonas; vėliau daug vertingų įžvalgų ir minčių išsakė Henrikas Žukauskas, baptistų bažnyčios misionierius. Nuo pat pradžių visi aiškiai suvokėme, kad norime, jog ši konferencija būtų tas laikas ir vieta, kurioje galėtų susitikti kuo įvairesnių krikščioniškų bažnyčių atstovai bendram dialogui. Mes esame giliai įsitikinę, jog tik kartu dirbdamos bažnyčios gali atsakyti į šio laikmečio problemas.
Pagaliau ir patys organizacinio komiteto nariai atstovauja skirtingoms krikščioniškoms tradicijoms, tad galima teigti, jog net pati konferencijos užuomazga jau buvo tarpkonfesinio dialogo pradžia.
Ar sumanymas pavyko? Kaip vertinate pačią konferencijos rengimo eigą? Kokio atgarsio sulaukėte?
Vien tai, kad skirtingų konfesijų bažnyčios sutiko dalyvauti šioje konferencijoje, kad įvairių krikščioniškų tradicijų atstovai sutiko prisidėti prie tokio plataus masto dialogo, jau yra didelis laimėjimas. Tokio pobūdžio konferencija Lietuvoje surengta pirmą kartą, tad normalu, jog dar galima išgirsti ir nepasitikėjimo, ir atsargumo, ir neužtikrintumo. Bet nemanau, jog tai buvo pagrindinė konferencijos gaida. Apžvelgdami atsiliepimus jutome, kad didžioji dauguma dalyvių labai palankiai vertino šį renginį, tai buvo teigiama patirtis. Tai buvo akivaizdu ir per pertraukas – aktyviausios diskusijos vyko prie kavos puodelio, kur dalyviai galėjo vienas su kitu pabendrauti asmeniškai, užmegzti naujas pažintis ir pasidalyti įspūdžiais.
Būtent tokia bendrystė atveria duris tikram ekumenizmui, suvienija bažnyčių vadovus ir įgalina juos liudyti Kristų pasauliui per savo vienybę. Išgirdome pageidavimų, kad reikėtų daugiau laiko būtent neoficialiam bendravimui, ir ateityje rengdami tokius renginius stengsimės juos patenkinti.
Mūsų nuomone, pasiteisino ir pasirinkta tema. Pastoracinis darbas yra kiekvieno dvasininko pašaukimo dalis, tad siekis įsigilinti į žmonių poreikius šiandienos kontekste buvo dar vienas veiksnys, prisidėjęs prie konferencijos sėkmės. Ganytojai – tai žmonės kurie turi nuolatos vertinti juos supantį pasaulį Šventojo Rašto šviesoje. Konferencijos pranešėjai sugebėjo labai jautriai prisiliesti prie šio bendro patyrimo ir pakviesti dalyvius naujai pažvelgti į savo tarnystę. Kadangi mūsų užsibrėžtas tikslas buvo skatinti dialogą tarp įvairių konfesijų dvasininkų ir atverti duris tolesniam bendradarbiavimui, ši tema, jungianti visus dvasininkus, mums padėjo jį įgyvendinti.
Suprantame, kad mūsų tikslai nėra lengvai išmatuojami, ir šio renginio sėkmę gali įvertinti tik laikas. Kiek ši konferencija pavyko, iš tiesų galėsime spręsti kitais metais pagal tai, kiek šiemetinių dalyvių pageidaus dar sykį dalyvauti, kiek naujų dalyvių prisidės. Jei tokios konferencijos yra reikalingos, jei dvasininkai jaučia, kad jos atsako į jų poreikius, tai bus akivaizdu iš dalyvių noro sugrįžti.
Kokios pagrindinės problemos buvo išryškintos ir kokie sprendimai pasiūlyti renginio metu?
Galbūt viena iš pagrindinių problemų, kuri išryškėjo renginio metu, – tai viešo kalbėjimo apie tikėjimo klausimus patirties stygius. Mes, kaip krikščioniškų bažnyčių atstovai, dar tik mokomės kalbėtis vieni su kitais viešoje erdvėje ir bandome išsiaiškinti, kaip tai daryti ir mandagiai, ir nuoširdžiai.
Viena vertus, mes vis dar esame ribojami savo praeities, kai viešas kalbėjimas apie tikėjimą galėjo kainuoti ir gyvybę, kita vertus, net ir paskelbus nepriklausomybę reikėjo, kad praeitų nemažai laiko, kol skirtingos konfesijos bus pasiruošusios pradėti pokalbį.
Atviram, nuoširdžiam pokalbiui apie bažnyčios pozicijas vienokiu ar kitokiu klausimu reikia, kad jame dalyvaujančios konfesijos jau būtų apsibrėžusios savo tapatybę ir jaustųsi pakankamai saugios. Kol formuojasi naujai įsikūrusių ar atsikūrusių bažnyčių identitetas, kol senbuviai bando susivokti, koks jų vaidmuo pasikeitusiame pasaulyje, vargu ar įmanomas prasmingas viešas kalbėjimas.
Dabar, kai įvairioms konfesijoms priklausančių bažnyčių vaidmuo ir teologija įgavo stabilumo, galime pradėti prasmingą dialogą. LCC kaip krikščioniškas universitetas, kuris nepriklauso nė vienai tradicijai, yra puiki terpė tokiai diskusijai prasidėti ir plėtotis. Vienas iš būdų, kuriais mes siekiame stiprinti Bažnyčią – tai suteikti skirtingų bažnyčių atstovams viešą ir saugią erdvę, kurioje galėtų vykti tokie procesai. Tai problemos, išryškėjusios konferencijoje.
O iš renginyje iškeltų problemų galbūt vertėtų paminėti, jog itin įdomu buvo išgirsti skirtingų pranešėjų ir diskusijų dalyvių požiūrius į terminą „posovietinis kontekstas“. Vieni teigė, jog ši frazė mus grąžina į praeitį, kiti buvo įsitikinę, jog ji tiksliai nusako mūsų gyvenamąjį laikotarpį, treti siūlė ją keisti kažkuo kitu, kas, jų nuomone, tiksliau nusako šiandienę patirtį. Sprendimą šiam klausimui rasti būtų sunku, bet vargu ar reikia. Juk ir tą patį laikmetį skirtingi žmonės patiria skirtingai.
Kaip apibendrintumėte šį pirmą mėginimą bendromis krikščionių pastangomis mėginti atsiliepti į laikmečio poreikius? Ar lieka vietos optimizmui?
Džiugu, kad bažnyčios suvokia, jog mums reikia vienas kito, kad galėtume pasiūlyti svarų atsaką mūsų laikotarpio problemoms. Drąsina tai, kad Lietuvoje gimsta autentiška, kontekstuali teologija, kuri rašoma ir „išgyvenama“ atsižvelgiant į išskirtinius mūsų laikmečio, šalies ir žmonių tautinio charakterio ypatumus. Mes esame vienijami bendro troškimo – perteikti Gerąją Naujieną Lietuvos kontekste taip, kad žmonės bažnyčioje ir už jos ribų atpažintų prisikėlusį Kristų ir Jį įtikėtų. Būtent tas bendras troškimas ir bendras tikėjimas suteikia vilties ateičiai.
Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
seksai, nu ka sitas reiskia: "apie vienakrypčius makšties kanalus ar gyvų lavonų naktis" ...
"žmogus girdi tai ką nori girdėti" Emanueli, klausyk.. sau nebandei sito pritaikyt niekad? Palygink dabar save ir mane (kaip suprantu, esi tikintis i senoves zydu dieva). Galvoji as nenoreciau amzinai gyvnent, ir kasdiena apie tai girdeti, koks tas gyvenimas nuostabus, ir kaip ten bus faina? Aisku kad noreciau! Kas nenoretu? As ir tu skiriames stai kuo. Tu tiki, kuo nori tiketi, girdi - ka nori girdeti, matai - ka nori matyti. Tai vadinama 'wishful thinking'. Ar daro tai gyvenima lengvesni? Galbut. Bet ar tai tiesa? Senovės žydų santabarbaros apie vienakrypčius makšties kanalus ar gyvų lavonų naktis yra tokia pati tiesa, kaip ir nykstuku ar dantuku fėjos. Aš ir tu skiriamės tuo, kad aš esu sąžiningas šiuo požiūriu. Net jei ir norėčiau tuo tikėti, bet matant, kad toks tikėjimas neturėtų absoliučiai jokio pagrindo, o priešingai - prieštarautų viskam, ką iki šiol apie save išsiaiškino žmonija - aš nemaudau savęs iliuzijose. Dėl kai ko atvirai sakau - NEŽINAU, ir nekuriu primityvių iš piršto laužtų pasakų, kad tai pateisint. Tuo tarpu tavo situacija šiek tiek kitokia, ar ne? >Jaibo "Žmogaus protas yra labai ribotas, o bendražmogiška atjauta yra grynai kultūrinis reiškinys įgyjamas patirtimi." Visiškai su tuo sutinku. BET: abu tie dalykai juk VEIKIA. Proto laimėjimų dėka šiandien per sekundę sužinai, kas dedasi kitam pasaulio gale, spaudai kompo mygtukus, neužsilenki nuo kiekvieno peršalimo, gali pažvelgti į žemės planetą iš šalies, stebėti tolimas galaktikas ir t.t. Bendražmogiško atjautimo dėka nesi paskerdžiamas, tik iškišęs nosį gatvėn, ar gauni pensiją, kurią tau uždirba tuo metu dirbantys žmonės. Religija, deja, užkonservuoja protą agrikultūrinių senovės žydų/arabų paistalų lygyje, o bendražmogišką atjautimą kildina iš kažkokio dangiško diktatoriaus, be kurio neva žmogus ir jo moralė būtų mėšlo gabalas. Maža to, religija iš prigimties siekia padaryti žmogų zombiu - fanatiku. Jei ateitų pas mane kažkoks senovės žydų dievas, ir lieptų paskersti savo sūnų - aš jį siųsčiau ant trijų raidžių. Jei tokio dievo sūnus rinktų sau 12 apaštalų ir kviestų mane palikti savo žmoną, vaikus, ūkį ir sekti juo - aš jį taip pat siųsčiau kuo toliau. Tuo tarpu religiniai fanatikai, sąžiningai sekdami savo raštais, ir dangoraižius susprogdina su tūkstančiais savo KOLEGŲ žmonių, būdami įsitikinę, kad dievas stovi už jų. Tai yra apgailėtina, ir man labai gėda, kad vis dar atsiranda tuo tikinčių. Jei taip, kaip mylit savo žydų dievą, mylėtumėt savo žmogiškuosius kolegas, nesvarbu artimus ar tolimus (ne tik kaip save patį, bet 'visu protu, kūnu, lialialia'), pasaulis butu daug grazesnis.
seksai
Žmogaus protas yra labai ribotas, o bendražmogiška atjauta yra grynai kultūrinis reiškinys įgyjamas patirtimi. Nesuprantu kaip tu gali jais tikėti? O gal jautiesi geriau jei tiki, kad akmuo yra akmuo.
Aš tikiu tik nauda ir psichologija. Patariu ir tau.
Seksas sakai per 30 metų neišgirdai nė vieno rimto argumento. Štai tau rimtas mokslo argumentas paremtas neginčijama psichologija: žmogus girdi tai ką nori girdėti :). P.s prašiau atsakyti be ironijos ir sarkazmo, bet pamiršau paprašyti be pykčio :).
As tikiu i zmogaus prota ir bendrazmogiska atjauta, nes be siu dvieju dalyku gyventi butu neimanoma. Ir, nei vienam situ dalyku egzistuoti nebutinas joks istatimdavys danguj. Tai zmones turi kaip zmones, tai milijonu metu evoliucijos rezultatas, gyvenom ir mokemes. Ar tikiu i kazkoki dieva? kodel tureciau? galiausiai, kam to reikia? kai kas nors man pateiks nors viena priezasti, be jokiu idiotizmu tokiu kaip tamsuoliai senoves zydai, vienakrypciai maksties kanalai ar gyvu lavonu naktis-2, tada rimtai susimastysiu. Per 30 metu neisgirdau nei vieno rimto argumento.. priesingai - dauguma tikinciuju mane tiesiog piktina. Piktina todel, kad mano kolegos - PROTAUJANTYS ZMONES - uzdaro savo ieskojimus buties klausimais senoves zydu pasaku lygmenyje, ir 'neturi kitu dievu/minciu, tik senoves zydiska/arabiska, you name it'. Kai savo moralei pagristi taiko primityvius agrikulturinius senoves zydu palyginimus. Kai mano, kad be priziuretojo danguj, jie neturetu jokios morales ir zmogiskos vertes. Kai yra isitikine, ir net kartais piktdziugauja, kad kazkas neva AMZINAI degs pragare. Kai pjauna vieni kitus, budami ISITIKINE, kad dievas stovi butent uz ju. Tai yra geda zmonijai, geda ir man. Mes jau tiek issiaiskinom apie pasauli.. issiaiskinom kad garantuotai isnyksim po keliu milijardu metu (jei ne anksciau), issiaiskinom kad esam nereiksminga dulke visatos platybese, o ne joks pasaulio centras.. Koks arogantiskas ir pasiputes turi but zmogus, kad sugalvotu, kad kazkoks dievas-visatos kurejas-kas vakara klauso jo maldu? Kodel kamnors tai turetu rupeti? Kodel neaprepiamos visatos kurejui turetu buti idomu, su kuo ir kaip mes miegam? Na o tai, kad dievas 'turi sunu', kuris turi zemiska motina, kad tas sunus dare stebuklus su psixinem kiaulem kazkur tamsiu zydu genciu kontekste (kazkodel nepasirinko issivysciusios kinijos, kuri tuo metu turejo kur kas geresnes galimybes skleisti 'dievo zodi'), kad dievas kariavo uz zydus - kiek reikia turet smegenu kad tokius dalykus 'atkratyt'? 100g? 200?
Seksas, o kuo pats tiki? Vistiek kazkuo, aukščiausiaja butybe, savimi ar dar kuo? Tik prašau be ironijos ir sarkazmo atsakyti, čia daug jo tarp komentarorių, būkim paprasti :)
a.. sorry, maišau aš čia jus visus.. labai bernardinuose daug įvairovės.. vieni tiki į tą, kiti į aną, kiti išvis į nieką.. kur teisybė???
"Kad dažniausiai būna atvirkštinė situacija. Matau tau labai imponuoja būvimas auka". Oi.. tai kad nelabai.. manes jokie velniai negaudo ir negundo, egzorcistams lyg ir neskambinėju.. as esu savo pasaulio karalius, besidziaugiantis gyvenimu cia ir dabar, ir apgailėtinai neinkščiantis dėl pomirtinio gyvenimo ar amžinosios mirties. Aš jau laimėjau laimingą bilietą į gyvenimą, tai yra nepaprastai daug, ir neturiu tiek įžūlumo, kad aktyviai tikėtis kažkokio pomirtinio, jau nekalbant apie amžiną gyvenimą. Geri dalykai baigiasi. Enjoy while you can. Tuo tarpu jūs... neklystantis lenkas-dievo vietininkas žemėje net rimbeliu save vanojo, kad didesne auka pataptų.. "Gal prisijunk prie vienos žydų religijos sektos, ten nariai , kaip ir tu" Najau.. o niekad pačiam neatėjo išganinga mintis, kad tu pats priklausai ne kam kitam, o judaizmo sektai? Juk visi iki vieno tyrinėtojai sutaria, kad krikščionybė išsivystė iš judaizmo.. žydai dar ir šiandien į jus kaip į durną paklydusį vaikelį žiūri, ir ne be pagrindo.. sugalvok tu man iš kažkokios tautos 'nuvogt' jų religiją, kur dievas su ta tautele personalinę uniją buvo net sudaręs, ir prisitaikyti sau.. plagiavimas.. ir nepagarba saviems dievams..













Broliai kapucinai






















kaip tai ka.. maryjai tai pirmyn - ne, o atgal - jau taip.. gyvu lavonu naktis - kai numireliai vienu metu atsikele ir ejo pasveikint berods Jezaus.. ir paties jezaus lavonas kazkaip isropojo is uolos..