Kasdienis sutapimas, naršant naujienų tinklalapius: anapus Atlanto New York Times, po to MSNBC (Microsoft+NBC) skelbia išsamias analizes apie fenomenalų nedarbą JAV, šiapus, „Lietuvos rytui“ atleidžiant keliasdešimt darbuotojų, Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) buria kolegas diskutuoti „apie žurnalistų padėtį“.

Didesni JAV ar Kanados naujienų tinklalapiai retą dieną palydi be rašinio apie nedarbą: nauji faktai, drąsūs tyrimai, dalykiški patarimai. Ši tema dažnam varo neviltį, tad nebūtinai užsiropščia tarp skaitomiausių. Bet žurnalistų bloguose ji įsispraudžia tarp populiariausių. Mat Šiaurės Amerikoje, panašiai kaip Lietuvoje, plunksnos brolių puota baigėsi. Rimtai trūksta duonos kasdieninės.

Tiesa, brolija anapus Atlanto (taip vadiname Šiaurės Amerikos dalį, geografiniu atskaitos tašku pasirinkę Lietuvą) dėl kintančių darbo sąlygų jau apie dešimtmetį vertina džiūvėsėlių privalumus ir nesibodi jų krimsti. O šiapus džiūvėsėliai mažiau paklausūs: puotai pakrikus, vieni šlamščia likučius (ir siekia jų vis įžūliau), kiti tyko trupinių, treti alksta ir kratosi bado. LŽS diskusijoje pranešta, kad Darbo biržoje pernai įregistruoti 304 žurnalistai, šiemet sausį - 23. Šie skaičiai nėra tragiški lyginant su bendra, 300 tūkstančių link artėjančia registruotų bedarbių armija, bet vis dėlto jie - neįprasti ir verti dėmesio.

Jei naujovės iki mūsų dažnai atsirita vėluodamos, tai „padėtis“, kaip LŽS kvietime įvardijo mūsų žurnalistiką išrietusią pozą, gali dar prastėti? Žvelgiant į tendencijas Šiaurės Amerikoje, tokia tikimybė atrodo didelė. Tuomet gal išties metas sėsti prie tuštėjančio apskrito stalo, pasitarti?   

Badas – ne maras?

Užbėgsime už akių, kol dar nepradėjo atrodyti, kad ir šis tekstas šauks į masinį bauginimosi badmečiu seansą. Anaiptol. Alkis gali būti naudingas, nes prablaivo, nuskaidrina, atveria akis.

Kaipgi bado baidytis it absoliutaus blogio, jei dar sovietmečiu ligoninėse juo pacientus gydė (ne dėl to, kad košės trūko, bet kad saikingai pabadavę žmonės geriau jautėsi)? Žinoma, laikai pasikeitė. Nieko nekainuojančią bado dietą keičia prašmatnios piliulės (tarp jų ir imituojančios bado poveikį), organizmo valymai, efektingai išsiurbiantys iš kūno ir tuos gerus dalykus, kurių šis alkdamas neatiduotų. Jei ligonis palatoje kelinta diena neliečia ligoninės maisto, veikiausiai po čiužiniu paslėpė „Norfos“ maišą. Arba blogiau – visai nesveikas, protestuoja.

Bet vis tiek dažnas patiria, kad sočiau prisikirtus geriau eiti pogulio, o ne prie darbo stalo. Ir kad medumi saldintas pienas geriau prieš miegą, o atsikėlus geriau vanduo su citrina. Gaila, kad alkio niekas per televizorių nereklamuoja, - atvirkščiai, spygauja, kaip siaubinga bent sykį nepavalgyti. Ak, mes ne kvaili, nekenčiame tos reklamos, ji tik trukdo gerus filmus žiūrėti! Gerai, be abejo, taip... Bet tuomet ir nevalia it mažiams bliauti, kad nuo vaišių stalo pyragėliai dingsta.

Prie tuštėjančio stalo galima tik viena rimta dvejonė. Farmacininkų po pasaulį dar neapvežiotas gydytojas nei piliulėm užšers, nei badu nukankins: paprotins, kad jei nori būti sveikas, tai badauti, kaip ir valgyti, turi saikingai. Taigi ne gėda nerimauti štai dėl ko: ar nepritrūks juodos, nors ir džiovintos, duonos? Ar bus įmanoma jos oriai užsidirbti? Klausimas nėra toks tuščias, koks gali pasirodyti. Ir ne vien dėl ekonominio sunkmečio.

Alkstančiųjų armijos manevrai

Informacinė visuomenė jautri skaičiams. Ypač dideliems. Šiuo požiūriu žiniasklaidai neva gresiantis badmetis - tobulas: naujų technologijų suklestėjimo, tradicinių medijų sąmyšio metu dar prislėgė finansų griūtis, tad bendros krizės matmenys gali šokiruoti.

Kadangi žurnalistai iš esmės yra individualistai ir nemėgsta būti rūšiuojami, JAV ir Kanados žurnalistų organizacijos neskelbia, kiek tiksliai jų neteko darbo. Kanados žurnalistų asociacija (KŽA) pripažįsta, kad žino tik padrikus faktus: pavyzdžiui, pernai paskutinį ketvirtį vien didžiosios šalies žiniasklaidos bendrovės nurėžė 1200 etatų (pridėję mažesnes gautume, kad rugsėjį-gruodi bedarbiais kasdien tapdavo po keliasdešimt žurnalistų). Esą galima spėti, kad per visus 2009-uosius didžiuma Kanados redakcijų atleido apie 20 procentų žurnalistų, tai yra, kas penktą. O pernai ir užpernai Kanadoje ir JAV kartu darbo neteko per 20 tūkstančių žurnalistų. Ir tai – tik apytikslis minimumas.

Tiksliai būtų galima suskaičiuoti žurnalistikos studentus. Deja, pirmame kurse jie pagrįstai tikėjosi šaunios karjeros, o štai tapdami bakalaurais vargsta, kad prasimuštų bent praktikos atlikti (kartais įskaitai gauti vasaros atostogų metu jie privalo pelnyti bent minimalų atlygį redakcijoje). Pakrikusiai darbo rinkai šis rezervas poveikio nedaro. 

Skaičiuojant realiai veikiančias žurnalistų pajėgas ir nuostolius, kliūva bent du neaiškumai. Pirma – nežinia, kiek iš rikiuotės iškritusių kolegų, tapusių „nepriklausomais“ nuo pastovios darbo vietos ir algos, sykiu tapo laisvai samdomais vienišiais, it kokie snaiperiai. Antra – nežinia, kiek „nepriklausomų“ divizijų persimetė į viešuosius ryšius: viena, o gal dvi? Nors ir neturėdami tikslių duomenų, KŽA vadovai sausį pabrėžė, kad pastarasis nutekėjimas grėsmingai didelis: viešųjų ryšių pajėgos Kanadoje esą pranoksta žurnalistų, o tai – jau rimtas sutrikimas.

Beje, į Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą po 1990 m. kovo 11-osios įstojusieji galėtų paliudyti, jog nepriklausomoje Lietuvoje žurnalistų „protų nutekėjimas“ nenutrūkstamai čiurleno. Ne tik į viešuosius ryšius, - bet kur, nes ilgą laiką net jauni žaliūkai mėgavosi prabanga rinktis ne šiaip gerą, bet geresnį darbą. Saikas buvo pamirštas, mėtėsi prakąsti pyragėliai. Dabar jau visokiais nutekėjimais ta Kanada ir pasivyta, ir pralenkta, ir palikta toli toli.

Sunkmečio labiau nuskriaustieji (ir labiau išsigandusieji) vaitoja, kad prasto darbo nebėra, esą, gerai turėti bet kokį. Puiku, labai gerai yra nesibaidyti juodo darbo ir nesivaikyti lengvos duonos. Bet kita vertus, ar tai reiškia, kad gali tarnauti grandiniu, gali - eiliniu, dar prispaustas - pasiuntinuku, galop nors partiniu? Valgyti juk norisi?! Bedarbystė, žinoma, atgrasi. Tačiau humanitarinė katastrofa per toli, ir vadovautis instinktais per anksti, nebent katastrofą būtų siekiama priartinti.

Šiuo požiūriu galima pavydėti kolegoms už Atlanto, kur greta didesnio sąmyšio stipresnės ir stoiškumo apraiškos. Tik štai, deja, ir profesijos „stoikams“ riesta.

Neprisitaikiusius palaidos?!

Retėjantį žurnalistų avangardą užpildo profesijos įsikandę užsispyrėliai. Jie neišsižada mundurų ir nenori kito darbo, juolab tarnystės, nors vadai nebedalija nei medalių, nei sotesnės košės, nei, pagaliau, įsakymų: nebėr pinigų, kova baigta, keliauk sau sveikas. Jie nesiskirsto, duoną taupo, ja dalijasi, jei trūksta amunicijos – patys sumeistrauja kitonišką, dar nebūtą, efektingą. Tačiau kas gi jie yra: didvyriai ar... užsispyrę stuobriai?  

Minutėlę. Taip klausia ne kokie piemenukai. Profesoriai, žiniasklaidos analitikai nebelinkę pamokslauti apie rimtos žurnalistikos stygių ir spaudžia iš esmės: ar apatišku menkavertės žiniasklaidos vartojimu nediskredituojama pamatinė demokratinės žiniasklaidos teorija apie išmintingą piliečių savivaldą, viešoje erdvėje pasitelkiant atsakingas medijas? Tai yra, ar žmonėms, visuomenei, rinkai, valstybei – vadinkite, kaip norite – kokybiškos laisvos žiniasklaidos (taigi ir rimtų žurnalistų) apskritai dar reikia?

Va, jei nebereikia, tuomet tikras badas ir pažiūrės tiesiai į akis. Tuomet jau ne gėda bus garsiai rėkti. Kita vertus, rėk, kiek nori: evoliucijos dėsnio nepakeisi, nuolatinės kaitos nesustabdysi, ir jei nesugebėsi prisitaikyti, išnyksi. Apmaudu, bet šiuo požiūriu geriausias pasaulio žurnalistas turi tiek pat šansų, kaip koks nors mikroorganizmas.

Šią temą Lietuvoje įprasta sumenkinti, suprastinti ir galop išguiti paleidžiant, it pasiutusį šunį, pagiežą: rimtos žiniasklaidos norime, tik tie mūsiškiai žurnalistai, nevėkšlos, nepadaro, neišmoksta, nesugeba, am-am! Žiniasklaida pliekiama nušiurusia bjaurių sąskambių vanta. Pliekiama nesitaikant, nors ir mūsiškiai išsaugoję švarių mundurų. Pliekiama nepamatuojant, nes tai nėra vien mūsų problema. Svetur iš esmės diskutuojama dėl to paties, bet sykiu visiškai skirtingai, pagarbiai.   

Beje, užatlantėje mažiau plūdimosi ir bergždžios panikos ne dėl to, kad „ten visi lengviau dirba, mažiau nervinasi ir geriau gyvena“. Jei kam dingojasi, kad „ten“ duona skalsesnė, tai nesunku įsitikinti, jog taip nėra. Pavyzdžiui, Kanadoje reporterius it bėrius lenktynėse pliekia botagai: teismų medžiaga - tarsi įšventinta ar įslaptinta, valdžios institucijų informacija – dažnai apmokestinama (gali būti keli šimtai ar keli tūkstančiai Kanados dolerių), asmens privatumo ir autorių teisių ribos – griežtos, aršiai ginamos, pavojingos. Vis dažniau tenka darbuotis ant „multimedijų platformos“, t. y., vienu metu spausti medžiagą dienraščiui, radijo laidai ir tinklalapiui. Pasitaiko, kad po kelių dešimtmečių arkliško darbo bankrutavus kompanijai nurėžiama dalis uždirbtos pensijos. Beje, įpykęs, nuskriaustas ar išgąsdintas negali bjauriai rėkti, nes jei kreipsiesi nemandagiai – niekas neatsakys. O čia dar tos diskusijos, ar rimto žurnalistų darbo bereikia.  

Darbo rinkos analitikai vilčių nedalija: esą, darbo vietų nesukuriama ir dėl įvairių priežasčių galbūt nebebus sukurta tiek, kiek norėtųsi. Dar griežčiau galimybes karpo medijų analitikai: žvelgdami į netolimą ateitį, jie ima ir pasako, kad tradicinė žiniasklaida... mirė. Taigi „žurnalistų padėtis“ yra kritinė. Bet kol neskelbiama, kad beviltiška, dar yra prasmės atsikvošėti, nustoti bliauti ir sėstis prie to apskrito stalo. Jei tik yra noro ir... reikalo valgyti sprangią, užtat savos duonos kriaukšlę.