Kovo 9 d., antradienį, 17 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, (Nepriklausomybės a. 12, Kaune) atidaroma norvegų tapybos paroda „Fra Dahl til Dolk“ („Nuo Dalio iki Dolko“), kurioje bus eksponuojama privatus dailės kolekcininkų Annie‘s ir Birgerio Mowinckelsų 1850–2008 m. laikotarpio norvegų tapybos darbų rinkinys.

Kolekcija, pavadinta „Nuo Dalio iki Dolko“, susideda iš beveik 160 darbų, kuriuos sukūrė Bergene ir kitose Šiaurės Norvegijos vietovėse gimę ar gyvenę dailininkai.

Bergenas – senoji Norvegijos sostinė, ilgus metus buvusi vienu svarbiausių Hanzos centrų. Čia vystėsi žuvies prekyba ir driekėsi vandens keliai. Iš šio uostamiesčio XVIII a. kilo keletas gabių tapytojų, tačiau daugelis išvykdavo svetur – į Vokietiją (Drezdeną, Diuseldorfą), Paryžių.

1788 m. gimęs, norvegų tapybos tėvu pramintas, I. C. Dalis gyveno Drezdene, tačiau kiekvieną vasarą iš gimtojo Bergeno parsiveždavo pluoštą eskizų, iš kurių dailininko dirbtuvėje Vokietijoje gimdavo tapybos darbai. Kukli tapytojo prigimtis netrukdė jo talentui, išskirtinis Dalio gyvenimo momentas – ne mažai darbų įkvėpusi kelionė į Italiją su tuometiniu Danijos karaliumi. I. C. Dalis domėjosi senąja Norvegijos architektūra, prisidėjo prie bažnyčių išsaugojimo, dailės muziejų šalyje įkūrimo. Dailininko idėjinėmis pėdomis sekė tapytojai Frantz Bøe, Knud Baade, Tycho Jæger. Tuometinė tapyba alsavo fiordų dramatizmu, Šiaurės jūros bangų mūšos romantika. Stichijų apsuptą kraštą šiuo laikotarpiu tapė Anders Askevold, Haakon Kaulum, Isak Refsnes, Lauritz  Haaland, Amaldus Nielsen.

1890 – 1900 m. norvegų tapyba pakito. Daugelis menininkų vyko studijuoti nebe į Vokietiją, o į Paryžių. Čia išryškėjo spalva, nublanko siužeto ir formos svarba. Po mokslų Paryžiuje, kontraversiškai sutikti parodas rengė Arne Kavli, Henrik Lund, Xan Krohn. XX a. 3 deš. daugelis iš Norvegijos Vakarų pakrantės kilusių tapytojų Paryžiuje tapo André Lhote ir Pedro Araujo mokiniais (vienas jų – Nils Krantz). Jie žavėjosi Sezano kompozicija, taip pat darbuose ėmė reikštis kubizmo įtaka. Na o dalis menininkų, kaip kad Astrup ar Tunold, liko ištikimi gimtiesiems kraštovaizdžiams.

Vėlyvesniame norvegų tapybos laikotarpyje reiškiasi befigūrė kraštovaizdžio tapyba (Rumohr, Olav Strømme, Gunnar S. Gundersen), o dar vėliau, tik kiek konceptualesne prasme, sugrįžta prie figūrinių peizažų, portretų ir natiurmortų (Ørnulf  Oppdahl). Kolekcijoje taip pat nemažai ir pastarojo meto darbų. Tai – Eikaas, Slettemark, Grundt, Atle Skudal, Silje Heggren, o ir gatvės meno atstovo Dolko kūriniai.

Parodos ekspozicijoje – dar ne vieno verto paminėti menininko kūryba, kurią nuo kovo 9 d. ir kviečiame apžiūrėti iš arčiau.

Paroda veiks: 2010 03 09 – 2010 04 18