Francisco de Zurbarán c. 1640-1650.Šv. Bonaventūras

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius kalbėjo apie garsųjį tryliktojo amžiaus Bažnyčios veikėją ir teologą, pranciškoną šv. Bonaventūrą.

Pradėdamas katechezę popiežius prisipažino, jog apie Bonaventūrą jis kalba su tam tikra nostalgija, nes būtent nuo šio autoriaus tyrinėjimų jis prieš keletą dešimtmečių pradėjo savo kaip teologo mokslinę karjerą.

Šventasis Bonaventūras gyveno tryliktame amžiuje, tai yra epochoje, kurioje krikščionių tikėjimas darė didelę įtaką Europos kultūrai ir visuomenės gyvenimui, įkvėpė literatūros ir dailės kūrinius, sąlygojo filosofiją ir teologiją. Viena didžiųjų asmenybių, prisidėjusių prie tokios tikėjimo ir kultūros harmonijos buvo būtent šv. Bonaventūras.

Jonas Fidanza (taip jis vadinosi prieš tapdamas vienuoliu) gimė apie 1217 metus. Kaip vėliau jis pats prisipažindavo, jo svarbiausią gyvenimo pasirinkimą nulėmė vienas vaikystės įvykis. Jam sunkiai susirgus, tėvai meldė tuo metu ką tik kanonizuoto šv. Pranciškaus Asyžiečio užtarimo. Vaikas pasveiko ir Pranciškaus užtarimą įsiminė visam gyvenimui.

Vėliau, jau studijų Paryžiuje metais šventojo Asyžiečio pavyzdys jį paskatino pasibelsti į pranciškonų vienuolyno duris. 1243 metais Jonas Fidanza apsivilko pranciškonišku abitu ir gavo vienuolišką Bonaventūro vardą. Paryžiuje tęsė filosofijos ir teologijos studijas. Buvo įveltas į tuo metu kilusį pranciškonų ir dominikonų ginčą dėl teisės dėstyti. Prireikė net popiežiaus Aleksandro IV intervencijos, kad  pranciškonams būtų pripažinta teisė būti Paryžiaus universiteto profesoriais.

1257 metais dėstytoju tapo ir Bonaventūras, tačiau profesūros teko greit atsisakyti, nes pranciškonų kapitula jį išrinko ordino vadovu. Pastarąsias pareigas jis ėjo net septyniolika metų. Susirašinėjo su broliais, lankė provincijas, neretai labai griežtai šalindavo nukrypimus nuo autentiškos pranciškoniškos dvasios.

Bonaventūro vadovavimo metais pranciškonų skaičius pasiekė 30 000. Jie buvo pasklidę po beveik visą Europą, darbavosi misijose Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, net Kinijoje.

1273 metais Bonaventūro gyvenime įvyko dar vienas staigus posūkis – popiežius Grigalius X jį paskyrė vyskupu ir kardinolu. Bonaventūrui popiežius patikėjo misiją parengti Antrąjį Liono visuotinį susirinkimą, kuriuo bandyta atkurti lotynų ir graikų krikščionių vienybę. Bonaventūras Susirinkimą stropiai parengė, tačiau vos jam prasidėjus mirė.

Priminęs šio Didžiojo Bažnyčios mokytojo palikimą, popiežius audiencijos katechezę baigė cituodamas šv. Bonaventūro žodžius: „Žemėje dieviškąją begalybę mes galime tik protu kontempliuoti ir stebėtis jos akivaizdoje. Dangiškojoje tėvyne tapsime visiškai panašūs į Dievą ir jį kontempliuosime ekstazėje pasinėrę į jo džiaugsmą“.

* * *

Vatikano radijo pastaba: Lietuvoje naudojamos dvi skirtingos šio šventojo vardo formos: Bonaventūra ir (su lietuviška vyriškos giminės galūne) Bonaventūras. Aidų leidykla, pernai išleidusi nedidelį šio teologo veikalą „Sielos vadovas į Dievą“, autorių vadina Bonaventūra. Tuo tarpu Mišiolas šio šventojo liturginio minėjimo tekstuose jį vadina Bonaventūru. Turėdami rinktis vieną iš dviejų, mes pasirinkome Bonaventūro variantą.