Kun. Vytenis Vaškelis. Šv. Kazimieras neieškojo kitų mylimųjų    

Šv. Kazimieras. Šio brangaus vardo priekyje užrašytos dvi raidės – lyg  vizitinė kortelė. Jos byloja ne apie XV amžiuje gyvenusio šv. Kazimiero karališką kilmę, jo platų intelektą ir aukštą išsimokslinimo lygį, bet apie jo širdies kilnumą. Kas mums būtų iš to, jei mes karalaitį Kazimierą galėtume prisiminti vien tik kaip dvaro rūmų princą, kuris anuomet net visoje Europoje buvo žinomas kaip gabiausias ir inteligentiškiausias jaunuolis (tiesa, tai išties nemažai!), tačiau taip pat žinotume, kad jis nestokojo ir išlepinto karaliaus plevėsos savybių. Juk dažniausiai perdėm konformistinė aplinka žmogų neugdo, bet smukdo. 

Garsiame „Trirankio Kazimiero“ paveiksle (tapytas apie 1520 m.) yra užrašas, skirtas šv. Kazimierui: „Iustus ut palma florebit sicut cedrus Libani multiplicabitur – „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“ (Ps 92, 13). Yra žinoma legenda, liudijanti, kad dailininkas, tapydamas šį paveikslą, pakeitęs rankos padėtį, o ši stebuklingai pati grįžusi į pirmykštę vietą. Esą dėl šios priežasties šv. Kazimieras vaizduojamas trirankis.  

Ši trijų rankų simbolinė prasmė gali reikšti ir šv. Kazimiero kaip amžinai žaliuojančios palmės pavėsio dosnumą, tai yra jo užtariančios maldos galingumą, kuris pirmiausia skirtas visiems mūsų krašto vargstantiesiems. Atrodo, reikia tiek nedaug: „Žmogau, iš širdies šaukis šv. Kazimiero užtarimo sau, savo šeimai bei Tėvynei ir išvysi  mažus ar didesnius, bet tikrus pasikeitimo pragiedrulius savo gyvenime“.

Tačiau čia iškyla didžioji problema: dažnas šiuolaikinis žmogus ne tik nepajėgus malda kreiptis į savo globėjus šventuosius, bet jis stokoja pradinio bendrystės ryšio ir su pačiu Jėzumi. Jei asmeniui trūksta tikėjimo, jam trūksta pagrindinio dalyko – gyvojo Dievo ir Jo teikiamų vidinės ramybės ir išminties dovanų, kurios labiausiai gelbsti žmogų, kartais atsiduriantį išmėginimų ugnyje.

Todėl pasistenkime taip priimti šio artėjančio gavėnios sekmadienio Evangelijos žodžius, tarsi juos pirmą kartą girdėtume: (...) „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 5). Jėzus ne gąsdina pražūtimi, bet primena nieku kitu nepakeičiamą kiekvieno žmogaus atsivertimo būtinybę. Šis atsivertimas – tai ne dantis sukandus (dėl prisivertimo naštos) su tuščiu pilvu į pelenus kelioms valandoms atsisėdimas, beje, kai kuriems asmenins tai būtų gal ir neprošal, bet tai – pirmiausia dažnai vidinio žvilgsnio į savąjį Viešpatį sąmoningas kreipimas ir širdingas kvietimas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

Priešingu atveju, pasak rašytojo Maurice‘o Robertso, tikintysis atsiduria dvasiniame pavojuje, jei leidžia sau nors trumpai atsitraukti nuo Kristaus meilės... Kai mūsų širdies nebepasiekia Kristaus teikiamas šventėjimas, mūsų sielos tyliai patraukia ieškoti kitų mylimųjų.    

Karalaitis Kazimieras nepasitraukė nuo Kristaus meilės. Priešingai, jis save atiduodamas vargšams vis artėjo prie jos. Todėl jis yra ir bus tas sektinas šventasis, kurio gyvenimo kreivė visada nukreipta aukštyn.