Pernai prieš pat Kalėdas Latvijos vyriausybė gavo skambų antausį – šalies Konstitucinis Teismas pripažino neteisėtu vyriausybės sprendimą sumažinti pensijas dirbantiems ir nedirbantiems pensininkams, taip pat sumažinti kai kurias kitas socialines išmokas. Vasarį Latvijos pensininkai gavo jau sugrąžintas iki ankstesnio dydžio pensijas, kiek vėliau gaus ir kompensacijas už pusmečio nepriemokas.

Lietuvos Vyriausybė apsimeta to antausio negirdėjusi, nieko apie jį nežinanti ir toliau puoselėja „visuotinės kirpyklos“ tradicijas.

O gaila, kad negirdėjo – situacija artimiausių kaimynių „kiemuose“ beveik identiška. Dar taip neseniai premjeras Andrius Kubilius ne kartą ir ne du Latvijos pavyzdį pasitelkdavo kaip paskutinį argumentą, teigdamas, kad ir Lietuvoje ne nuodėmė imtis tokių pat skausmingų priemonių. Įrodinėjo, kad laikinojo įstatymo dėl socialinių išmokų mažinimo nuostatos atitinka Konstituciją ir kad joje nekalbama apie kompensacijas.

Apkarpytas pensijas ir kitas socialines išmokas Lietuvoje ketinama mokėti dvejus metus: nuo 2010 m. sausio iki 2011 metų pabaigos ir taip kasmet sutaupyti apie 1,3 mlrd. litų. Taip bus, jeigu Lietuvoje nepasikartos Latvijos scenarijus. Mat praėjusių metų gruodį Lietuvos Konstitucinis Teismas gavo aštuonių Seimo narių prašymą išaiškinti ir nuspręsti, ar visi įvykdyti „karpymai“ yra teisėti, ar neprieštarauja pagrindiniams mūsų šalies įstatymams, ar nepažeidžia Konstitucijos garantuojamų žmogaus teisių. Konstitucinis Teismas turi atsakyti iki pavasario.

Žinoma, negalima paraidžiui lyginti dviejų valstybių situacijų ir priimamų sprendimų, tačiau nelyginti, nematyti ir negirdėti, kas vyksta visai šalia – irgi negerai, nors kai kam ir labai paranku.

Didelių vilčių Lietuvos pensininkams vargu ar verta turėti, tačiau nemažai teisininkų teigia, kad Konstitucinis Teismas vis dėlto turėtų atsižvelgti bent į du kriterijus: pensijų kompensavimo mechanizmą ir proporcingumo kriterijų. Paskutinę viltį numarinti jau dabar neleidžia ne tik Latvijos pavyzdys, bet ir tai, kad Lietuvoje jau būta precedento. Valdžia jo taip pat nenori prisiminti. Pamenate, prieš septynetą metų Konstitucinis Teismas paskelbė, kad metais anksčiau priimtas Seimo įstatymas dėl pensijų mažinimo dirbantiems pensininkams buvo neteisėtas, o neišmokėta pensijos dalis turi būti kompensuota.

Tačiau turėkim kantrybės ir neužbėkim įvykiams už akių – pavasaris vis tiek ateis. Nors nežinia, koks bus Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas, viena aišku jau dabar. Praktiškai visoje Europoje krizės sąlygomis stengiamasi išsaugoti bent jau esamą silpnesnių ir socialiai labiau pažeidžiamų visuomenės sluoksnių padėtį, rasti būdų amortizuoti, sušvelninti situaciją. Visur, tačiau ne Lietuvoje. Mūsų perdėtai liberalizuotoje šalyje tokių sprendimų negirdėti ir nėra ko tikėtis. Jokia naujiena, kad pas mus pirmiausia rūpinamasi verslo interesais. Jie saugomi ir ginami, o krizės sukeltos problemos sprendžiamos lengviausiu keliu – pažeidžiant labiausiai pažeidžiamų žmonių teises.

Kita vertus, kodėl to nedaryti, jei turime tokius kantrius ir nuolankius, žmones, paklusniai vieną po kitos nuryjančius vyriausybės jiems sutaisytas karčiąsias piliules. Atrodo, kad valstybės sunkmečiu būtent jie, Lietuvos eiliniai, demonstruoja tikrą, prigimtinį pilietiškumą, ant savo pečių prisiimdami sunkiai pakeliamą naštą ir ne visuomet humaniškus ir teisingus valdžios sprendimus.

Būtų natūralu ir žmogiška, kad tas pats premjeras ar visa vyriausybė jau seniai būtų viešai ir garsiai padėkoję tiems žmonėms už jų orumą, santūrumą ir supratingumą. Tokio žmonių elgesio daugelio Europos valstybių vyriausybės net neįsivaizduoja. Vien tik užuominos ar pusbalsiu išsakyti ketinimai mažinti pensijas ar kitas išmokas žmones bemat išvestų į gatves. Visur, tik ne Lietuvoje.

Ir apie tokią valdžios padėką žmonėms Lietuvoje gali tik svajoti. O išgirsti gali tik apie planuojamas naujas „visuotinės kirpyklos“ akcijas – išrėžti dar vieną diržą iš nuolankiai sulenktų nugarų. Keletą tokių naujienų jau išgirdome. Socialinių reikalų ir darbo ministerija siūlo dirbantiems pensininkams mažinti net ir minimalias – mažesnes nei 650 litų pensijas. Esą „Sodra“ šitaip per metus sutaupytų 6,5 milijono litų.

Dar vieną nacionalinį susitarimą dar šiais metais pasirašyti siūlo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas liberalsąjūdietis Kęstutis Glaveckas. Jo teigimu, toks susitarimas galiotų iki 2015 metų. Vienas toks nacionalinis susitarimas dėl šalies finansų stabilumo jau buvo pasirašytas praėjusių metų gruodį. Prisiminus, kokie buvo pagrindiniai ir įtakingiausi valdžios socialiniai partneriai ir kaip šis susitarimas paveikė kasdienį „Lietuvos eilinių“ gyvenimą, nesunku suprasti, ko jie gali tikėtis dabar – pensijų ir kitų socialinių išmokų mažinimo – tai jau tikrai.

Ir tikriausiai ramiau, geresniems laikams jau po krizės bus atidėti progresinių mokesčių, turto ir žemės mokesčių ir kiti liberaliai verslo aplinkai nepatrauklūs svarstymai ir sprendimai.

Ir tikriausiai tolimoje ateityje, o gal ir niekada, Lietuvoje neišgirsime apie siūlomą, o gal ir pasirašytą visuotinį susitarimą, kuriame bus realiai realizuotas dabar tik deklaruojamas solidarumas, pilietiškumas ir tikras rūpestis valstybės likimu.

Paskutinė iš kol kas vyriausybės siūlomų karčiųjų piliulių – palaipsniui, bet gana sparčiai iki 67 metų ilginti pensinį amžių. Galbūt taip tikintis išspręsti amžinai alkanų ir nepatenkintų pensininkų problemą. Kol kas nekalbama, kur, kokius darbus ir už kokius pinigus tie žmonės dirbs, kas ir už ką išlaikys juos, jei diduma jų papildys bedarbių gretas.

Nutylima ir tai, kad šiuo metu vidutinis Lietuvos moterų amžius yra 77,6, o vyrų – 66,3 metų. Kiek jų sulauks pensijų? Belaukdami kris kaip lapai, ir tai bus dar vienas, jau paskutinis, jų geras darbas vardan tos Lietuvos.