2009-ųjų pabaigoje pasirodė Leono Peleckio-Kaktavičiaus monografija „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“. Tai trečioji šio autoriaus monografija, skirta lietuvių egzodo rašytojams (pirmosios – „Kazimieras Barėnas“, 2005; „Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba“, 2008).

Rašytojas Vytautas Martinkus taip apibūdina šią monografiją: „Knygoje apie V. Alantą žavi autoriaus dėmesys asmeninio gyvenimo faktams ir jų sąsajoms su kultūriniu politiniu kontekstu. Skaitytojas gali ne tik susipažinti su visa rašytojo biografija, bet ir dalyvauti svarstant politines, istorines ir kultūrines temas, kurios rūpėjo V. Alantui, – senąją baltų kultūrą ir jos vaidmenį po Lietuvos krikšto, tarpukario Lietuvos valstybinę situaciją, patriotizmą, išeivijos moralines ir tautines problemas, pokario partizanų kovas Lietuvoje ir kt.“

LEONĄ PELECKĮ-KAKTAVIČIŲ kalbina LORETA JASTRAMSKIENĖ.

Monografiją apie Vytautą Alantą parašėte ne vienu brūkštelėjimu – knygos pabaigoje liko įrašas 1992–2009. Septyniolika metų gyvenote mintimis kartu su „Tauta istorijos vingiais“ autoriumi?

Ir taip, ir ne. Taip, nes šito darbo pradžia 1992-ieji, tačiau ne prie medžiagos kaupimo ar jos apibendrinimo, sisteminimo, o prie būsimos knygos rankraščio prisėdau prieš trejus ketverius metus ir dirbau su pertraukomis. Juk per tą laiką atsirado dar dvidešimt knygų.

Kaip atsirado knygos sumanymas?

Tai susiję su kita knyga – „Namuose ant pasadnos ulyčios“, kuriai medžiagą pradėjau rinkti dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Venclauskių šeimoje Šiauliuose užaugusi pamestinukė Lialė, t. y. Aldona Jakševičiūtė-Vinklerienė, apsigyveno Kaune ir artimai bendravo su daugeliu smetoninių inteligentų. Šitoje draugėje buvo ir pirmoji Alanto žmona Elena Petrikaitė, su kuria supažindintas turėjau progą iš pirmųjų lūpų išgirsti tai, kas dar niekur nebuvo užrašyta. Ne sykį buvome susitikę. Vėliau aplankiau ir Vilniuje gyvenančią jos ir rašytojo dukrą.

Skaitytojui kalbate apie Alanto gyvenimo, kūrybos faktus, nepiršdamas savo nuomonės, vaizduodamas juos politiniame, kultūriniame, istoriniame kontekste. Turėjote išstudijuoti visą šimtmetį ir tiltų nuo Lietuvos iki Amerikos „konstrukcijas“ –­ moralines, etines, tautines, ideologines. Kas Jums pačiam buvo atradimas?

Tų atradimų buvo daug, visi jie aprašyti knygoje. Jei trumpai, – pats Alantas buvo didžiausias atradimas. Juk Lietuvoje, kurioje užaugome, apie jį beveik nieko nežinojome.

Vieną netikėtumą reikėtų išskirti –­ 1976 m. išleistą publicistikos knygą „Romas Kalanta“. Lietuvoje iki šiol dar neturime tokio leidinio, o Alantas – žurnalistas ir užatlantėje gyvendamas sugebėjo surinkti tiek daug ir įvairios medžiagos, kad lieka tik stebėtis. Nemažai jos surado įvairių šalių spaudoje – užsienio korespondentai, tuo metu dirbę Sovietų Sąjungoje, plačiai aprašė Kauno įvykius. Įvairiais keliais rašytoją pasiekė ir tuometinės Lietuvos laikraščiai. Bendrauta ir su gyvais liudininkais, pavyzdžiui, su režisieriumi Jonu Jurašu, 1975 m. apsigyvenusiu Vakaruose. Knygos paantraštė „Gyvieji deglai Nemuno slėnyje“ – ne tik R. Kalantos portretas ir 1972 m. antisovietinių įvykių Kaune faktai, bet ir prisiminimai apie 1956 m. Vėlinių vakarą Kauno centrinėse kapinėse, kai Lietuvos vėliava buvo užklotas Nežinomo kareivio kapas, 1960, 1963 metų įvykiai ir kiti. Net Pilėnai.

Knygos pradžioje užsimenate, kad iki šiol nėra deramai įvertinta Alanto kūryba, neturime išleistų visų jo kūrinių. Kas tai? Leidyklų vangumas, pavydas ar paprasčiausias užmaršumas?

Didžiausias susidomėjimas egzodo rašytojų kūryba buvo Atgimimo metais ir vėl atkūrus Nepriklausomybę. Be abejo, laiku buvo pakartota Lietuvoje Alanto ideologinių mąstymų knyga „Tauta istorijos vingiais“ (1990), perspausdintas istorinio romano „Šventaragis“ dvitomis (1998). Gal tai ir nėra taip mažai, juk atėję nauji laikai priartino tiek daug, apie ką anksčiau nė pasvajoti nedrįsdavome. O kai yra iš ko rinktis, kas nors lieka nuošalėje, bent kuriam laikui. Dar ateis laikas ir vienai kitai Alanto knygai, o pirmiausia, drįsčiau spėti, romanui „Pragaro pošvaistės“ (1951).

Egzodo rašytojų kūriniai kol kas nugrūsti į atokesnes knygų lentynas. Kada jos bus reklamuojamos kaip, pavyzdžiui, Johno Irvingo ar Umberto Eco romanai? O gal to nereikia?

Bibliotekoje, kurioje skaitau, tokių problemų nepastebėjau. Knygynuose – taip. Su reklama prasti popieriai. Ypač tuo įsitikinau, išleidęs Lietuvoje Kazimiero Barėno romanų trilogijos pirmuosius du tomus. Puikios knygos taip ir nesulaukė nė vienos recenzijos. O dar anksčiau išleistą ne mažesnio dėmesio vertą jo „Apsakymų rinktinę“ UAB „Mūsų knyga“ taip „platino“, kad didžioji dalis knygų taip ir nepasiekė knygynų – liko gulėti sandėlio kampe.

Tačiau aš ne prieš Irvingo ar Eco romanus. Pikta tik tuomet, kai reklamuojamas niekalas.

Bendravote su Irena Alantiene, kuri pasakojo ir apie pirmąją vyro žmoną Eleną. Korektiškai ir taktiškai knygoje rašote apie rašytojo moteris, neplėtodamas santykių temos. Kodėl iširo pirmoji santuoka ir kodėl per pirmąją okupaciją, 1940-aisiais, Alantas pasitraukė į Berlyną vienas, be šeimos, kurią sovietai ištrėmė į Sibirą?

Lyg ir aiškiai knygoje toji išsiskyrimo diena užfiksuota: prasidėjus sovietinei okupacijai, Alanto, ilgamečio valstybės laikraščio redaktoriaus, likimas buvo nulemtas. Kelias dienas su vaikais prabuvęs tėviškėje, suprato, kad reikia slėptis. Atsidūrė pas operos solistę Vincę Jonuškaitę-Zaunienę Kaune. Padėtis komplikavosi ir ūkininko vežime, užklotas šiaudais, buvo išvežtas į Palangą, kur gyveno sesuo ir kur dar buvo likęs vienintelis langas į Vakarus. Elena nutarė likti Kaune, dirbo, jai atrodė, kad niekas negresia. Net pavasarį, pasklidus kalboms apie vežimus, raginama bėgti, slėptis, nepaklausė. Taip su sūnumi atsidūrė Sibire. O dukrą užaugino seneliai Lietuvoje.

Matyt, turėjo įtakos ir tai, kad Vytauto ir Elenos santykiai buvo atšalę. Tačiau derėtų nepamiršti: Elena iki mirties susirašinėjo su buvusiu vyru, gražiai bendravo su antrąja žmona Irena, dalyvavo perlaidojant Alanto palaikus Kaune.

Nustebino karo metais Vilniaus miesto teatro, kuriam tuomet vadovavo Alantas, kai kurių darbuotojų pretenzijos dėl bulvių, malkų, pomidorų, kopūstų ir panašių dalykų. Rašytojas tą metą apibūdino kaip „automobilio vairavimą per kelmyną“.

Karo baisumų ir bado, ačiū Dievui, nesu patyręs, tačiau nedrįsčiau smerkti tų, kuriems sunkiais metais rūpėjo ir labai materialūs dalykai. Atsakydamas atsiversiu knygą ir pacituosiu: „Nors darbo sąlygos buvo sunkios, daug ko trūko, tačiau ir vadovai, ir menininkai darė viską, kad Vilniaus miesto teatras ir toliau liktų pirmaujančiu Lietuvoje“ (p. 90).

Kitas sunkus išbandymas – 20 metų Fordo fabrikuose eiliniu darbininku. Tačiau juk Alantui buvo siūlyta redaguoti „Dirvą“, kiti darbai. Išdidumas neleido dirbti pusvelčiui „balto“ darbo, jis rinkosi „juodą“, keikė dvokiantį fabriką, tačiau... jame dirbo. Tai – savo vertės išsaugojimas, pasirenkant sunkesnį kelią?

Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs Alanto gyvenimas užatlantėje, jei jis, ten atsidūręs, nebūtų buvęs toks džentelmeniškas. Poetas Juozas Tysliava, netikėtai atsiuntęs Alantams iškvietimą anksčiau už tuos, kurie žadėjo tai padaryti, jam iškart pasiūlė darbą „Vienybės“ laikraščio redakcijoje, o Alantas atsisakė, nes jam atrodė negarbinga nenuvykti į Detroitą pas žmones, kurie siuntė siuntinius, laukė. Deja, apsistojęs pas geradarius, jau trečią dieną išgirdo, kad reikia eiti dirbti. Ir ne bet kur, o į fabriką. Nebuvo tesėtas pažadas ir dėl atskiro buto.

O darbas „Dirvoje“ buvo menkai apmokamas, jo atsisakydamas Alantas galvojo apie šeimą. Kad ir sunkus darbas fabrike, bet leido daugiau mažiau pasirūpinti artimaisiais. Mechaninis darbas ir laisva galva prisidėjo gimstant būsimų kūrinių herojams. Stovint prie konvejerio linijos ir pertraukų metu užrašytas ne vienas sakinys ir net puslapis.

Monografijoje yra intriguojantis faktas, kai Alantas sužino, kad yra ne tik fašistas, vadizmo skelbėjas, bet ir bolševikas. Nors rašote, kad jį darbas spaudoje buvo užgrūdinęs, tačiau, sutikite, tokio grūdinimo, dar iš savų, gal ir nereikėjo. Ir emigracijoje lietuviai vienas kitam į užkulnį įkąsdavo?

Kaip danguje, taip ir ant žemės. Visokių buvo, visko pasitaikė ir išeivijoje.

Egzodo rašytojas geriausiai įsivertino romanus „Šventaragį“ ir „Pragaro pošvaistes“?

Tegul Alantas atsako: „Reikšmingiausiu laikau romaną „Pragaro pošvaistės“, svarbiausiu – istorinį romaną „Šventaragis“ (p. 304).

Dėmesys „Pragaro pošvaistėms“ buvo nepaprastas. Toks, kokio turbūt nesulaukė nė viena lietuvių autoriaus knyga. Net aštuoniasdešimt recenzijų ir atsiliepimų! Nuo iškėlimo į padanges iki suniekinimo. O praėjus porai dešimtmečių, tos recenzijos sugulė į knygą.

Cituojate vieno pokalbio metu leidinyje „Ateitis“ Alanto pasakytus žodžius: „Mano tautos tragedija ir Vakarų kultūros bankrotas mane paskatino ieškoti moralinės atsparos savo tautos šaltiniuose (...) Man visą laiką Nemunas teka per Atlantą: aš visada liksiu svetimas ant Misisipės krantų.“ Manote, šių dienų Lietuvoje jis nesijaustų svetimas?

Sunku prognozuoti. Akivaizdu viena: jam visada trūko Lietuvos, su jos vardu gulė ir kėlė.

Gal atkreipėte dėmesį į kelis knygos puslapius (333–336), kuriuose kalbama apie Jurašus? Alantas nepritaria jų „Lietuvos apleidimo filosofijai“, mano, kad talentingi žmonės gali daugiau nuveikti gyvendami tėvynėje, kad ir okupuotoje. Kaip pavyzdį nurodo režisierių Juozą Miltinį. O kodėl Alantas turėjo pasielgti kitaip, paaiškinimas suprantamas: „Aš bėgau ne gelbėdamas savo plunksną, o (...) savo kailį. Aš buvau „fašistinio“ Lietuvos aido vyr. redaktorius, „kraugerio“ A. Smetonos šalininkas, vokiečių okupacijos metu direktoriavau Vilniaus miesto teatre ir Filharmonijoje, kurią aš irgi „valdžiau“, dirbo turbūt apie porą šimtų tarnautojų ir, kas be ko, nė kiek nenorėdamas ir nesistengdamas, įsigijau tarp jų nemaža priešų. Žinau, kad ir Vilniaus dramoje buvo komunistuojančių. Žodžiu, aš turėjau daug šansų atsidurti NKVD naguose.“

Lietuva maža valstybė – dažnai girdžiu, kai pristatoma mūsų šalis kokioje nors užsienio piliečių draugijoje. Aiškinama, kad dėl mažumo yra sunkiau pasiekti tikslų ir panašiai. Taikliai parinkote knygos pabaigai motyvą šia tema – V. Alantas piktinosi laikraštininkų pamėgtu Lietuvos vaizdavimu „maža, mažyte“. Jis primena, kad yra dar mažesnių valstybių, nereikia menkinti ir kūdikinti Lietuvos.

Taip. Čia Alantas teisus. Rašytojas dar spėjo sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir ištarti pranašiškus žodžius: „Džiaugiuosi, bet... Vargšė Lietuva! Dar jai teks daug iškentėti, sunkiai pavargti, visokių pavojų išgyventi, kol tikrai ateis laisvė.“ Jis mirė tą patį Nepriklausomybės atkūrimo pavasarį.

Praėjo dvidešimt metų nuo atkurtos valstybės Nepriklausomybės. Tačiau tautos filosofai, rašytojai, politikai, gyvenę ir kūrę prieškariu, dar vis tarsi po stiklo gaubtu. Kodėl?

Gal todėl, kad kai kurie šiandien gyvenantys ir sprendžiantys asmenys labai sau svarbūs? Vis dėlto yra ir gražių išimčių.