Jis padėtas po mūsų valstybės pamatais. Tai ne partijų begėdystė apgaudinėjant rinkėjus, ne ūkio nuosmukis, daugeliui atėmęs garantuotą duonos kąsnį, Ir netgi ne kuris nors agresyvus kaimynas, kuris norėtų  matyti ant kelių parklupdytą Lietuvą,  ar strateginis partneris, kuris tyliai pritaria lietuvių nutautinimo politikai. Visi šie sprogmenys matomi ir gali būti sunkiau ar lengviau nukenksminti. Sprogmuo, apie kurį kalbu, tai seniai nematyto masto emigracija. Pradžioje tegu kalba  oficialiai skelbti skaičiai.

Lietuvoje 2009 m. gruodžio mėn. pradžioje buvo  3 mln. 331 tūkst. gyventojų, tai  18,7 tūkst. mažiau, nei metų pradžioje, nes per tą laką išvyko iš Lietuvos, ir tai deklaravo 21972  asmenų,  atvyko tik 6,5 tūkstančio, o natūralus gyventojų prieaugis neigiamas. Migracijos departamento tyrimai rodo, kad savo išvykimo nedeklaruoja  30-40 procentų išvykstančiųjų, taigi pateikti skaičiai laikytini „pagražintais“. Kalbant apie atvykstančius į Lietuvą asmenis verta pažymėti, jog dėl vyriausybės politikos 2003-2008 metais grįžtančiųjų skaičius padvigubėjo ir 2008 metais jis buvo 9297 (čia vėlgi neįskaitomi  grįžimo nedeklaravę asmenys). Blogiausia  mums visiems 2009 metų žinia – tai neigiamo migracijos saldo (išvykusių minus atvykusių gyventojų skaičius perskaičiuotas 1000 gyventojų, (neto migracija) padvigubėjimas per šiuos metus. 2008 metais jis buvo 2,3, dabar jis jau –4,6. Tai didžiausias neigiamas saldo visoje ES (Latvija – 2,1, Lenkija – 0,4, Estija –0,2, Bulgarija ir Rumunija  –0,1)

 Be to, iš ES šalių atvyko tik 1982 piliečiai, o iš trečiųjų šalių net 10496 asmenys.  Pagal Migracijos departamento 2008 metų duomenis, 31,8 procento jų yra ne Lietuvos, o Rusijos (3,9 proc.), Baltarusijos (10,6 proc.), Ukrainos (6,6 proc.), Turkijos (1,6 proc.) ir kitų ne ES  šalių (10,2 proc.) piliečiai. Tai rodo, kad imigrantų sriaute vis daugiau vietos užima ne ES piliečiai. Jų skaičius nuo 1632 (2005 metais) išaugo iki 2584 (2008). Tuo tarpu ES piliečių skaičius  nuo 452 (2005) sumažėjo iki 376 (2008).

Emigracijos priežastys nurodomos tokios (2008 metai): dirbti   (70 proc.) mokytis (11 proc.), dėl kitų priežasčių (19 proc.). Apie 20 proc. emigrantų yra 25-30 metų ir  jų išsilavinimas aukštasis (26 proc.) vidurinis ir vidurinis specialusis (51 proc.). Nors tai tik 2007 metų duomenys (vėlesnių  neaptikau), bet tendencija aiški: nuteka protai.

Kas gi mūsų laukia ateityje? Pagal EUROSTAT prognozes 2060 m. Lietuvoje gyvens 2 mln. 548 tūkst. žmonių, tai 802 tūkst. mažiau nei 2009 m.   2010 m. pradžioje: natūrali kaita bus – 5,2, neto migracija – 5,5.

Niūrios prognozės, jei išliks dabartinės tendencijos. Tai mato ir Vyriausybė, deja, jos naudojamos priemonės neduoda laukiamo efekto. Galima kiek tik nori apeliuoti į patriotinius jausmus, bet kai emigrantas sužino, kad jam grįžus reikės registruotis darbo biržoje, o gavus darbą  minimalus atlyginimas bus tik 232 eurai (Airijoje 1482 eurai), tai jam praeina noras galvoti apie reemigraciją. Todėl tikėtis kokių nors kokybinių emigracijos  pokyčių artimiausiu metu nerealu. Realu bus tada, kai Lietuvoje bus darbo vietų perteklius. Bet iki tol būtina sustabdyti protų nutekėjimą, kad netaptume po 10-20 metų trečiarūše valstybe, kuri moka tik dirbti, bet  negarsėja jokiomis inovacijomis, sudėtingais techniniais sprendimais ir aukštomis technologijomis. Mums pavyzdžiu čia galėtų būti kad ir Taivanas, kurio valdžia net sunkiausiais metais, iš karto, kai tik nepatenkinti didžiosios Kinijos politika piliečiai ištrūko iš  Kinijos glėbio ir persikėlė į Taivano salą, kiekvieną dolerį stengėsi investuoti į švietimą ir mokslą. Per keliolika metų tokia politika Taivaną padarė šalimi, besipuikuojančia aukštų technologijų valstybių dešimtuke.

Ar mes pajėgtume padaryti panašų  perversmą pirmiausia  mūsų sąmonėje, o po to ir kasdienėje veikloje, pamatysime. Kol kas uždelsto veikimo sprogmens  laikrodis tiksi, o kokios bus sprogimo pasekmės, prognozuoti nesiimu.