Penktadienį Prezidentūroje susirinkę kultūros ir valdžios atstovai išgirdo prezidentės sudarytos darbo grupės pirmuosius siūlymus dėl Lietuvos kultūros politikos, tarp kurių bene dažniausiai minėta būtinybė stiprinti regioninės kultūros vaidmenį.

Daugiau nei dvi valandas vykusio forumo metu darbo grupė taip pat išsakė siūlymų mokyti vaikus visų meno srities dalykų, kultūros ministrui teikti Seimui ir Vyriausybei pranešimus apie savo veiklą ir kt. Jas pristatė penki darbo grupės nariai.

Pasak Lietuvos dailės muziejaus sekretoriaus Vytauto Balčiūno, šiuo metu Lietuvos kultūros strategija yra pereinamojo laikotarpio ir remiamasi tuo, kas buvo sukurta prieš dešimtmetį.

Jis suskirstė tris Lietuvos kultūrai svarbius laikotarpius: 1990-1992 metų, kada buvo dedami kultūros politikos pagrindai, 1995-1997 metų, kai Europos Tarybai buvo parengtas pranešimas "Kultūros politika Lietuvoje" bei gautos iš šios institucijos rekomendacijos, bei 2000-2001-ųjų, kuomet buvo parengtos Lietuvos kultūros politikos nuostatos.

Tačiau esą po to nebuvo daug ko padaryta, o kultūros ministrai per paskutinius devynerius metus nevykdė nuostatos perskaityti Vyriausybei ir Seimui pranešimo apie kultūros politiką.

"Neturėdami ilgalaikės strategijos, grimzdome į teisinį nihilizmą, nes Vyriausybės patvirtinti teisės aktai buvo vykdomi tik dalinai (...) Atsirado susiskaldymas", - reziumavo V.Balčiūnas.

Pasak jo, projektas "Vilnius - Europos kultūros sostinė" buvo susidariusios netvarkos pavyzdys, o šiuo metu kultūriniame gyvenime vyrauja demokratiškumo stygius ir uždarumas.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjo Gintauto Mažeikio teigimu, Lietuvai iškilo globalizacijos, emigracijos, tapatybės, prasmingo šiuolaikinio gyvenimo iššūkiai.

Pranešėjas sakė, kad nėra tenkinami emigracijoje esančių lietuvių poreikiai, o juos žiūrima kaip į atsitiktinai atsiradusią bendruomenę. Be to, anot G.Mažeikio, Lietuvos visuomenėje vyrauja labai didelis nepasitenkinimas, kuris yra neadekvatus esančiam socialiniam ir ekonominiam būviui, o už tai turi būti atsakinga švietimo ir kultūros politika.

VDU dėstytojas pabrėžė, kad būtina labiau integruoti regionus į kultūros erdvę, nes šiuo metu tėra centrai, kaip Vilnius, į kuriuos kultūros plotmėje yra kreipiamas didžiausias dėmesys.

Pasak G.Mažeikio, vis dar nėra aiškus kūrybinės industrijos arba kūrybine ekonomikos vaidmuo Lietuvoje ir jos santykis su nekomerciniu menu.

Pranešėjas pabrėžė, kad Lietuvos kultūrai yra itin svarbūs aktyvūs ir aiškūs santykiai su Bažnyčia, nes šioji dažnai atlieka kultūros vaidmenį tam tikruose sluoksniuose.

Jo teigimu, kultūros ministras galėtų turėti daugiau galios veikti įvairius finansinius, ūkio ar švietimo procesus, tuomet esą politinės partijos priekabiau žiūrėtų į šį postą, o pati ministerija galėtų daryti didesnę įtaką.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) prorektorius Arūnas Gelūnas, pristatydamas galimas Lietuvos kultūros strategijos raktines gaires, pabrėžė kultūros prieinamumo svarbą, kūrybai reikalingą palankią aplinką, kokybę, paveldą ir savastį, kultūros ekonomiką, tarptautiškumą bei su kultūra susijusių reiškinių monitoringą ir tyrimus.

A.Gelūno teigimu, ypač svarbu organizuoti platų ir kokybišką meninį ugdymą visos Lietuvos mastu bei sudaryti sąlygas šalies piliečiams dalyvauti meninėje kūrybinėje veikloje. Darbo grupės nuomone, kultūrinė plėtra turėtų būti įrašyta į svarbiausių valstybės prioritetų sąrašą, nevyriausybinės kultūros organizacijos bei naujos kultūros ir meno formos bei erdvės turėtų būti skatinamos rastis ir veikti.

VDA prorektorius teigė, kad būtinas yra kultūros ir ūkio sektoriaus subjektų glaudesnis bendradarbiavimas, stengiantis pradėti kūrybinio verslo praktiką, o menininkams galėtų būti rengiami mokymai bei konsultacijos, padėsiantys jiems ekonomiškai išgyventi.

Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) lektorė Emilija Sakadolskienė pabrėžė neatsiejamą kultūros ir švietimo ryšį. Jos teigimu, reikia reformuoti profesinį meninį rengimą švietimo įstaigose, pavyzdžiui mokinius mokant visų meno sričių, o kiekvienas gyventojas turėtų būti ugdomas kultūra.

Interneto portalo menufaktura.lt redaktorius Vaidas Jauniškis, kalbėdamas apie dabartinį kultūros administravimą ir finansavimą, teigė, kad didžiausios šių sričių problemos šiuo metu - demokratiškumo ir skaidrumo stoka, centralizacija, neskiriant pakankamai dėmesio regionams, neaiški kultūros institucijų atsakomybė bei atskaitomybe, bei į priekį keliami finansavimo klausimai, nuošalyje paliekant kultūros politikos problemas.

Darbo grupė, anot V.Jauniškio, siūlo šiuo metu kultūros ministrui patariančią Kultūros ir meno tarybą padaryti savarankiška institucija, kuri būtų atskaitinga Seimui. Ši institucija turėtų spręsti dėl kultūros projektų finansavimo ir būtų sudaryti iš įvairių asmenų: nuo nevyriausybinių organizacijų ar kultūros grupių atstovų iki verslo ar vadybos specialistų. Savarankiškas turėtų būti Kultūros rėmimo fondas, kuris būtų atskaitingas Kultūros ministerijai.

Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, vertindamas išdėstytus pasiūlymus, teigė, kad esą nereikėtų pamiršti, kad šiuo metu Lietuva gyvena sunkmečio sąlygomis.

"Kasdienybė diktuoja aiškius ir tikslius sprendimus, ir mes neturėtume pamiršti, kokioje būsenoje yra valstybė šiuo metu", - sakė ministras. Jis teigė pasigedęs pasiūlymuose ilgaamžiškumo ir perspektyvos.

"Vertinkime savo kultūrą kaip visuomenę, kaip tautą su savo paveldu, istorija, menu, visa, ką mes panešėme per tūkstantmetį, susikoncentruodami į tai, ką mes geriausiai mokame", - sakė R.Vilkaitis.

Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys stebėjosi, kodėl šiose gairėse yra kalbama apie praktinius, o esą ne apie koncepcinius dalykus,

"Man kyla vienas klausimas: kalbėta ne apie politiką ir strategiją, o apie kitokius, praktiškus dalykus (...) Pagrindinis klausimas (gairėse - BNS) - kultūros rėmimo modelio. Man atrodo, kad tai nėra strategijos klausimas, tai tikslų, uždavinių rinkinys, o visa kita telpa į kitus aktus", - tvirtino Seimo narys. Jis teigė, kad tai galėtų būti apibrėžta pavyzdžiui Kultūros įstatyme.