Prieš dvidešimtį metų nežinau, kodėl, bet jautėmės šiek tiek geriau, nei šiandien. Buvo Sąjūdis, kuris turėjo tokių plaukiojančių  salų (piliečių kalvių), kaip paveldosaugos ir gamtosaugos klubai, buvo studentija: filologai, fizikai, medikai, gamtininkai, kuriuos atpažindavai kaip savus iš žalio raiščio mitinge Vingio parke ar budėjimuose prie badaujančių Algimanto Andreikos ir Petro Cidziko palapinės Arkikatedros aikštėje.

Buvo leidinių, į kuriuos iš visos Lietuvos plaukė laiškai ir straipsneliai apie sovietų sukčiavimus ir nepadorų elgesį, buvo plačiai atvertos redakcijų durys visuomenininkams, rašantiems apie norą tvarkytis kitaip, moraliau ir patiems. Laikas persitvarkė vos ne kaip Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“: „Viskas prapuolė, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko“. Istorija kartojasi – romantizmą keičia realizmas, o po jo – vertybių nuvertinimas, ciniškas ir juodas nihilizmas. Tą negerą slinktį tiesiog visais nervų galiukais jauti, kai matai, kaip tautos pasitikėjimą ir autoritetą turėjusi inteligentų ir intelektualų karta traukiasi į katakombas, ar giltinė intensyviau pašienauja.

Anapilin išėjo Vytautas Kubilius, Jurgis Kunčinas, Albertas Zalatorius, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonytė, Elena Bukelienė, Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Kernagis,  Sigitas Geda, Juozas Aputis, aplink kuriuos telkėsi intelektualinės įtampos laukas ir tarytum buvo išskleistas  pilietinių, dorinių bei kūrybinių galių pasitikrinimo ir pasitvirtinimo ekranas. Kol visi buvo šalia, žmogus galėjo atsiremti į autoritetą ir nesijautė toks blaškomas niūrios kasdienybės vėjų.  Iš akiračio dingsta asmenybės, jų prakalbos ir tekstai, o viešąją erdvę užkamšo vidutinybių: savęs nereflektuojančių „partinių politikų“ ir juos aptarnaujančių politologų užsakyti lėkšti diskursai. Jiems dingojasi, kad dalyvauja kaži kokiuose karuose ar mūšiuose, nors iš tikro tos batalijos jau niekam neberūpi, ir erčia, atotrūkis nuo savo patirtim ir protu gyvenančio žmogaus tik plečiasi ir gilėja.

Stovime išsirikiavę P.Skargos kieme skystoje eilėje ir palydime akimis a. a. Juozą Aputį į paskutinę kelionę Rašytojų kalnelin. Tyliai kalbamės trise: Marcelijus Martinaitis, Vytautas Rubavičius ir aš, stebimės, kokios keistos klasiko išlydėtuvės. Karstas nešamas pro Filologijos fakulteto kiemą, bet visai nematyti jaunimo – nei filologių, nei filologų, lyg atsisveikinama būtų ne su mūsų literatūros klasiku, o su kokiu nors tik draugų būreliui pažįstamu universiteto administracijos funkcionieriumi ar ūkvedžiu. Panašių minčių kilo ir atsisveikinant su Sigitu Geda, kuris neabejotinai buvo  didžiausias  XX a. antrosios pusės  lietuvių poetas, kaip Maironis XIX a. Į Maironio laidotuves  1932 metais išėjo visas Kaunas: inteligentija, paprasti miesto tarnautojai, visos studentų korporacijos. Kur jos dabar?..

Šiandien skaitau Alfa.lt portale tokį vos ne reklaminį tekstą ketinantiems emigruoti iš Lietuvos. Ten rašoma: „Lietuviai, išvarginti krizės ir finansinių nepriteklių, dabar dar dažniau žvalgosi į užsienį. Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį mininčiai Lietuvai šie metai gali tapti liūdnai išskirtiniais – manoma, jog šiemet bus užfiksuota didžiausia emigracijos banga nuo 1990–ųjų.

Pernai 22 tūkst. emigrantų deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos, o tai gerokai daugiau nei 2008 metais. Daugiau kaip pusė jų, apsisprendusiųjų nekurti ateities tėvynėje, ketino gyventi ir dirbti Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje.“ Toliau komentare dėstoma, kad prasčiau apmokamą darbą, bet atlygis visai pakankamas pragyvenimui, nesunkiai gali susirasti kiekvienas panorėjęs.

Atidėkime į šalį ekonominius emigrantus. Tokių visados buvo ir bus. Grįžkime prie jaunimo temos. Buvo atliekamos abiturientų apklausos, ir į klausimą, kaip jie įsivaizduoja savo ateitį ir ką ketina daryti po brandos egzaminų, kai kuriose mokyklose vos ne ištisomis klasėmis abiturientai pasisakė ketinsią išvažiuoti mokytis užsienio universitetuose. Tai jau visai ne ekonominė emigracija, pridurmu kalbanti ne apie „krizės ir nepriteklių išvargintą“ vitališkiausią visuomenės dalį – jaunimą. Tai signalas apie daug rimtesnius simptomus – apie suirusį Lietuvos siužetą arba tūkstantmetį trukusį pasakojimą, kuriame jaunimui nebeatsirado vietos, vaidmens ar noro šioje scenoje būti.

Paradoksalūs dalykai vyksta mūsų švietimo sistemos permainų labirintuose. Regis visomis išgalėmis mokyklose stengiamasi diegti pilietinio-patriotinio ugdymo programas. Sovietinėje mokykloje už tokį ugdymą mokytojas būtų pasiųstas į nemokamus kurortus už poliarinio rato pas baltąsias meškas. Švietimo sistemos vektoriai buvo nukreipti visiškai kitomis kryptimis, siekiant formuoti  jauno žmogaus mentalitetą be tautinių, pilietinių ir dorinių vertybių bei orientyrų. O rezultatas buvo priešingas. Jaunimas ieškojo A. Šapokos istorijos, skaitė ją ir tame istoriniame Lietuvos siužete jautėsi savo namuose, o, progai pasitaikius, išėjo į gatves ir aikštes  savo nusavintos ir paniekintos istorijos atsiimti.

Vien sugretinimais, padejavimais, padūsavimais ar agitacijomis tos apverktinos situacijos nepakeisi. Reikalingi greiti, protingi, visiems suprantami ir labai paprasti judesiai, nes delsimas reikštų ištisos kartos, o gal ir visos Lietuvos išsivaikščiojimą.  Pirmasis ir nereikalaujantis beveik jokių sąnaudų veiksmas galėtų būti toks. LRT taryba peržiūri programų tinklelį, nušluoja lauk visą komercinį šlamštą (serialus, menkavertį už pusdykę įsigytą kamšalą) ir eterio laiką atiduoda jaunimo kūrybinei laboratorijai, skatinant jaunimo kūrybos sklaidą.

Per dvidešimt metų iš mokyklų dingo sporto, dramos, literatūros, menų būreliai, roko ir džiazo ansambliukai. Neberengiami tarpmokykliniai konkursai. Jei retoje mokykloje ir vegetuoja kaži kokia veikla iniciatyvaus mokytojo pastangomis, tai jos rezultatai ir lieka tik tos mokyklos aktų ar sporto salėje. Reikalinga motyvacija, kad saviraiškos siekiantis jaunimas turėtų ir nišų savo raiškai bei išėjimui į viešumą.  Jei tokių atsiras, neabejoju, kad septyniolikmečiui prapuls noras pustytis padus ir mauti kuo toliau iš savo namų.