Marijos Zaleskytės piešinys

Invazija į šeimos santykius

Neseniai teko dalyvauti Vilniaus savivaldybės surengtoje Europos miestų tinklo „Miestai vaikams“ konferencijoje. Renginys tikrai paliko malonų įspūdį, džiugu, kad bendradarbiaujama tarptautiniu mastu mums svarbiais klausimais. Tačiau svečiai iš užsienio dviprasmiškai vertino Lietuvos žmonių vertybes – buvo suabejota tradicinėmis šeimos vertybėmis.

Prisiminus daugelį Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamų projektų, taip ir lieka neaišku, kodėl sąmoningai formuojama kitokio lietuvio sąmonė ir kuo gi tradicinė šeima nusikalto Europai?

Kalbant apie šeimos ir darbo santykių derinimą, akcentuojami projektai, skatinantys ir taip užimtų sutuoktinių užimtumą, siūlymai panaikinti vaikų amžiaus ribą valstybinėse vaikų priežiūros institucijose, nėštumo prevencijos programos mokyklose ir lytinio švietimo programos vaikų darželiuose, tolerancijos homoseksualiems santykiams programos ir lygių galimybių projektai, deklaruojantys moters teises. Iš pirmo žvilgsnio visos idėjos geros ir gražios, tačiau labiau pasigilinus paaiškėja, kad ši ideologija iš esmės griauna šeimą.

Moters teisės

Pagal pastarųjų metų tyrimus, moterys lenkia vyrus savo kvalifikacija, bet reikalavimai atlyginimams yra kur kas mažesni. Darbo rinkai naudinga, kad moterys gimdytų, tačiau neatsidėtų vaikų auginimui daugiau nei keletą mėnesių. Moterys tendencingai gąsdinamos, kad praras darbo vietą visam gyvenimui, o kvalifikaciją – amžiams, ir dar manipuliuojamos lygių teisių galimybių įstatymais.

Valstybei reikalinga kvalifikuota ir pigi darbo jėga. Tačiau „koją tam pakiša“ kūdikiai, kurie visgi reikalingi – kaip piliečiai ir būsima darbo jėga. Gimsta EU projektai „Derinkime darbą ir šeimą“, kurių dėka bus rengiami įstatymai, suteikiantys galimybę  moterims dirbti ir teisę valstybei išauginti šiuos kūdikius valstybinėse vaikų priežiūros įstaigose. Prisidengiama geranoriškumu padėti moterims ir, nepatiriant streso, įsidarbinti iškart po gimdymo. Vaikų priežiūros sąlygos, suteikiančios viltį dirbti aštuonias ar dvylika valandų, netgi naktimis, žada šviesią ateitį šeimai.

Moterys aktyviai mokomos ginti „savo teises“: į kūną – pasidaryti abortą, į gyvenimą be streso – atiduoti kūdikį auginti valstybei ir kuo greičiau išsiskirti, patyrus šeimoje psichologinį smurtą.

Ateities vizija – visuomenė be šeimos?

Pakalbėkime apie vaikų auginimą valstybinėse institucijose – t. y. vaikų lopšeliuose ir darželiuose.

Nors įvairių mokslinių tyrimų duomenimis ne kartą įrodyta, kad kūdikis traumuojamas, paimant jį iš šeimos, EU projektai sėkmingai vykdo „motinystės prevenciją“. Tokiose šalyse, kaip Prancūzija ir Vokietija, vaikų priežiūros įstaigos priima globoti kūdikius nuo dviejų mėnesių amžiaus, „nes jų motinos patiria stresą“ arba tėvai „finansiškai nepajėgūs išlaikyti kūdikio“. Beje, stresu dažnai vadinama į moterų galvas įkalta baimė iškristi iš darbo rinkos. Žinoma, po daugelio metų demagogijos apie „teises į savo gyvenimą“ ir tokių vertybių suformuoto mąstymo sunku būtų nepatirti streso, žiūrint į negailestingą, besotį ir moters teisių nepaisantį kūdikį. Šis kūdikis juk kelia grėsmę visai ekonomikai.

Toks žmoniškųjų išteklių švaistymas! 1 kūdikiui auginti tenka 1 motina. O juk galėtų 1 moteris prižiūrėti 10 ar 20 kūdikių. Tokiu būdu per metus gimusiems 36 000  kūdikių tenka ne 36 000 motinų, o 3 600 arba tik 1 800 moterų. Valstybė sutaupo apie 34 000 darbuotojų. Tai kas vis dėlto moterims sukelia didesnį stresą: kūdikio atidavimas valstybinėms įstaigoms globoti ar sumažėjusi karjeros galimybė?

Šeima – kliūtis ekonomikai

Kol kas šeima atlieka reprodukcinę funkciją, tačiau net ir tai nėra būtina. Atsižvelgiant į naujausius genetinės inžinierijos pasiekimus, kūdikius bus galima  pasigaminti ir kitu būdu. Tuo atveju gimstamumą galima padidinti kiek nori kartų, o ir darbo jėgos turėtume kur kas daugiau. Štai ir vėl kliūtis tik šeima ir šeimos vertybės, kurios visiškai nebūtinos laisvosios rinkos ekonomikai. Panaikinus šeimos instituciją, atsiveria fantastiniai galimybių klodai, kuriems įgyvendinti iki šiol vis trūksta pinigų.

Tikriausiai nieko nėra lengviau, nei sugriauti ir taip nestabilią šeimą.

Scenarijus galėtų būti toks: šeimos institucijos žlugdymas nepastebimais būdais, naujos kartos švietimas tinkama kryptimi bei krikščioniškų vertybių naikinimas, jų vadinamasis „žmonių mentaliteto keitimas“. Štai ir turime pradžioje išvardintus ir gausiai finansuojamus projektus Lietuvoje. Jau per pastarąjį dešimtmetį stipriai pakito žmonių požiūris į šeimos instituciją ir vertybes. Vaikų  darželiuose aptikome lytinio švietimo programas seksualinių mažumų atžvilgiu, taip pat ir mokykloms ruošiamos programos. Tendencingai judama link tikslo – visuomenė be šeimos, o gal Platoniška valstybė?

Kodėl šeima Lietuvoje tokia pažeidžiama?

Tikriausiai derėtų dirstelėti į istoriją, pirmuosius šaltinius, kuriuose paminėta šeima. Pačiuose pirmuose Šventojo Rašto skyriuose skaitome, kaip buvo sukurta šeima. Ar Kūrėjas suklydo, kurdamas netobulą planą tolesnei žmonijos reprodukcijai? Tikriausiai ne. Krikščionys disharmoniją šeimose kildina iš Adomo nepaklusnumo ir nusigręžimo nuo dieviškosios tvarkos, o tuo pačiu ir jėgos, kuri turėjo palaikyti tokių skirtingų žmonių vienybę šeimoje.

Tačiau net ir šiandien norintys gyventi šeimoje vis dar gali ir turi ją kurti. Taip, mūsų prigimtis sugadinta beviltiškai, tačiau nesunaikinta taip, kad negirdėtume Dievo balso. Iš mažiausių dvasios daigų, kuriuos atrandame savyje, galime save atkurti. O atgimus naujai, galime sukurti kažką nuostabaus, panašaus į šeimą, – oazę, kur gimsta pasiaukojimas vardan kito, besąlyginė meilė ir šventa aistra. Dviejų skirtingų žmonių sąjungoje gimsta ir yra ugdomos asmenybės, gebančios mylėti. Kiekvienas sutuoktinis privalo atrasti tas savybes, kurios reikalingos gyventi šeimoje (apie tai rašiau straipsnyje „Tobulas santuokos dizainas“, www.seimoms.lt)

Tai esminis skirtumas tarp EU ideologijos bei krikščionybės pateiktų kriterijų partneriams įsipareigojant šeimai. Tad kuo remsimės, kurdami savo gyvenimą?

Psichoterapijos tėvas Zigmundas Freudas apibūdino harmoningą asmenybę, kaip sugebančią mylėti ir dirbti. Dirbti mes išmokome ir aktyviai mokomės toliau, tačiau kas išmokys mylėti – savo artimą, vaikus, Dievą?