Baltas natiurmortas. 1986. Drobė, aliejus

Kovo 7-ąją, sekmadienį, 17 val., po Mišių, sostinės Bernardinų bažnyčioje atidaryta dailininko Vaidoto Žuko kūrybos paroda „Bajoraitės Onos Liaudanskaitės atminimui“. Iš viso 56 darbai, eksponuojami ant nebaigtų restauruoti gotikinių sienų ir piliorių, ant dar neįrengtų altorių, nišose, koplyčioje. Pasak dailininko, rengti parodą šioje Vilniaus bažnyčioje ypač malonu, nes „nereikia laikytis eksponavimo standartų, tvarkos, estetikos – čia vyrauja kitokia, neracionali, poetiška logika“.

Prieš parodos atidarymą Bernardinai.lt pakalbino dailininką V. Žuką.

Papasakokite apie savo naujausios parodos, eksponuojamos Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, sumanymą ir kaip tai susiję su Jūsų močiute?

Čia pat Kovo 11-oji, po keturių savaičių jau ir Velykos. Norėjau kaip nors asmeniškai ir kūrybiškiau paminėti atkovotos laisvės jubiliejų. Šįsyk ketinimas gimė prieš porą savaičių, nes netikėtai pabaigiau keraminių pano ciklą, kurį įkvėpė... nesėkmė. Mat kelis kartus degiau krosnyje naujus reljefus, bet vis kažko nesėkmingai.

Bet vieną dieną paėmiau deimantinį diską, išpjausčiau geras reljefų vietas, papildžiau kompozicijas anksčiau padarytais šamotiniais votais, įmontavau viską į atitinkamas dėžutes, ir viskas pavirto kažkokiais vaikiškais „sekretais“, kažkokiomis relikvijorinėmis lentelėmis. Galima tai vadinti žaidimu sakramentalijomis. Aišku – be pašaipos, lyg nekaltai, vaikiškai.

Dailininkas Vaidotas Žukas

Parodos pavadinimas kilo dėl to, kad keliuose reljefuose panaudojau prie mano močiutės kaimo lovos kabojusio Aušros Vartų Marijos medaliono provaizdį. Tą seną metalinį reljefą turiu savo kolekcijoje. O pavadinime palikau „bajoraitę“, nes, kiek žinau, abu seneliai buvo iš Panevėžio krašto bajoriškų linijų.

Kaip išsikristalizavo parodos visuma – sukūrėte darbus ir supratote, kad tinkamiausia vieta juos eksponuoti – bažnyčia? Kodėl apskritai parodai pasirinkote šią erdvę?

Man čia patinka, nes čionai renkasi nemažai krikščionių šviesuomenės, kurie suvokia meninės kalbos sąlygotumą, formų ir simbolių kalbą. Be to, šioje restauruojamoje bažnyčioje – vienoje gražiausių gotikų Lietuvoje, šalia senų freskų ir mauzoliejų – nuolat eina turistai. Kabindamas parodą pamačiau, kad užsieniečiai mano gabalus fotografuoja, lyg jie būtų gotikinio ansamblio dalis. Griūk iš juoko!

Pirmoji paroda čia, Vilniaus Bernardinuose, buvo 2004-aisiais. Tuomet rodžiau tik keraminius reljefus, ir jie turėjo pasisekimą.

Tai, kad ši bažnyčia dar restauruojama, leidžia daryti daugiau eksperimentų. Pavyzdžiui, prie piliorių jau sumontuoti restauruoti tamsaus medžio altoriai. Bet jie dar be paveikslų, be reikalingų relikvijų. Kai vienuolyno gvardijono paklausiau, ar būtų labai nekuklu ant šių altorių sudėti kai kuriuos parodos eksponatus, brolis Algis atsakė, kad „kuklu, galima“.

Apskritai su Lietuvos pranciškonais mes bičiuliaujamės nuo sovietinių laikų. Nuostabūs gyvenimo ciklai buvo susiję su šio ordino žmonėmis: Astijumi Kungiu, Sigitu Jurčiu, Viliumi Orvidu, Sauliumi Bytautu, Severinu Holocheriu, Placidu Bariumi, Leonardu Andriekumi, Juliumi Sasnausku. Ir su kitokį gyvenimo būdą dabar pasirinkusiu Edmundu Atkočiūnu. Visų neišvardysiu.

Pranciškonų užsakymu per 25 metus esu sukūręs freskų, liturginės tekstilės, tapybos – gerą pusšimtį darbų. Šie darbai labai padėjo laikytis ir sovietmečiu, ir dabar.

Kūryboje mėginate prisiliesti prie įvairių raiškos būdų – tapybos, keramikos, juvelyrikos, grafikos, skulptūros. Kuo Jus patraukia skirtingos medžiagos? Ar tai ir būdas išsakyti skirtingas savo idėjas?

Aušros Vartų Marija, žirgas ir keturi votai. 2010. Keraminis pano

Nenoriu mistifikuoti žanrų kaitos. Taip įdomiau, taip paprasčiausiai neįgrįsta. Menininkai turi prisidėti pasaulį vaduojant iš rutinos! Nuo Renesanso laikų dailininkai buvo ir poetai, ir skulptoriai, architektai, ir net valdovų politiniai patarėjai. Arba užeikite į Salvadoro Dali muziejų Barselonoje: tapyba, visokios grafikos, mažos ir didelės skulptūros, stiklo, porceliano menas, auksakalystė ir daug ko kito. Jo religinė skulptūra yra tikri šedevrai, nors į spaudą šio žanro niekas nededa.

Kartais vienas žanras gimdo kitą. Pavyzdžiui, didelį tapybos ciklą M. Romerio universitetui paakino glazūrinės kompozicijos. Arba didelių skulptūrų projektus padariau kompiuteriu išdidinęs savo juvelyrinius gabalus. Viskas smarkiai susiję, vieni žanrai skatina kitus ir gena tolyn.

Jūsų kūrybai būdinga religinė tematika, kuri lyg gija eina nuo ankstyvosios tapybos iki paskutinių darbų. Tikėjimas ir kūryba – kaip tai dera, papildo, praplečia vienas kitą Jūsų gyvenime?

Tai tik iš dalies tiesa. Dabartinė kolekcija Vilniaus Bernardinuose yra tik dalis to, ką darau. Nevežiau čia lėlių ir koliažinio ciklo, nes jie bažnyčioje disonuotų.

Kartais sąmoningai vengiu religinių ženklų ar simbolių. Bet keista, kad, net bėgdamas nuo jų, susitinki juos kitoje tematinėje erdvėje. Net kai tapai normalų žmogų – jis juk taip pat dieviškas ir simboliškas.

Net kai vienoje parodoje eksponavau sovietmečiu tapytus gana drastiškus apnuogintus vaikus ir merginas, jėzuitas Antanas Saulaitis, pamatęs vieną tokią nuogą merginą, kryžmomis rankomis prisidengusią krūtis, pasakė, kad tai yra tipiška pirmųjų krikščionių kankinių poza. Matote, viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi į gėlę, akmenį, žmogų ar medį, kokią prasmę norėsi įžvelgti.

Aišku, kad menas tik tada įdomus, jei jo kalba yra netikėta, originali, kitoniška. Kaip sakydavo mąstytojas Justinas Mikutis: „Pats neoriginaliausas dalykas yra norėti būti originaliu, ir vis dėlto išlieka tik tai, kas yra originalu“. Nors tai nuvalkiota, bet tenka pridurti – ir dvasinga. Nes meno gylis yra būtinas, nes viskas priklauso nuo to, ar kūrėjas turi ką pasakyti, ar neturi.

Mes nuo ankstyvos jaunystės bijojome būti lėkšti, banalūs. Jau tada geriau būni šiurkštesnis, stačiokiškesnis, bet tik ne banalus. O krikščionybė – ne ta miesčioniška, prabangos imitacijas mėgstanti bažnytinė kultūra – bet tikra, gili, sodri krikščionybė su jos šventųjų likimais ir filosofija, literatūra, architektūra ir visais kitais menais – nuo katakombų iki modernios Georges Rouault tapybos, nuo romanikos freskų, mozaikų, gotikos vitražų iki Gaudi ir Dali – būtent to Dali, kurį mažai kas pažįsta. Iš lietuvių tai tikrai vertingi Viktoras Petravičius ir Antanas Mončys. Šie dalykai mane žavi, noriu eiti greta jų.

Ūro karalystės auksas. 2007. Drobė, aliejus

Iš kur apskritai šiandien semiatės kūrybinių sumanymų bei idėjų?

Na gerai. Imkime šią parodą. Vilniaus Bernardinuose pakabinau 56 darbus - trečdalį keraminių reljefų, trečdalį sumontuotų keraminių pano ir trečdalį senesnės ir visai naujos tapybos. Norėjau parodyti, kaip 2010-aisiais gyvenantis žmogus per 30 metų ieškojo mąstymo ir išraiškos laisvės.

Moderni teologija skatina žmogų domėtis ir mylėti paprastus dalykus. Būtent taip ir stengiuosi vystyti meninius siužetus, kad jie būtų išoriškai paprasti, bet turėtų dvasinį užtaisą. Pavyzdžiui, ant piliorių ir sienų pakabinau porą nedidelių paveikslų su stalais – ant vieno tupi du balandžiai, ant kito nutapytos dvi kaukuolės. Tas ąžuolinis stalas raižytomis kojomis yra paveldėtas iš mūsų kaimynės – Vilniaus lenkės, kurios vyrą naciai nužudė karo metais. Stalas yra dangaus simbolis, ypač jei jį pieši iš apačios. Šalia tuščia kėdė – jau Dievo sostas. Bet jis gali būti paprastas, pavyzdžiui, žemaitiškas krėsliukas. Jei staltiesė balta, ir jei grindys raudonos – man tai pakankamas siužetas paveikslui.

Arba yra keli didesnio formato įstiklinti paveikslai su metalinėmis karpytomis palmėmis, kurios būdingos Plungės kraštui. Jomis žemaičiai papuošdavo Kristaus įkapes prieš Velykas. Šios palmės – tikriausias Gyvenimo medžio archetipas. Jei šalia nutapai dar ir kaukuolę – taip mėgtą Marijos Magdalietės ir Pranciškaus Asyžiečio, man tokių temų plastinei išraiškai pakanka.

Šioje ekspozicijoje vėl daug glazūruotų širdžių. Turiu panašų medinį votą, tik aukso dažai nubyrėję. Bet forma labai sugestyvi. Komponuoju ją su kūdikių pėdomis, avinais, angelais, pabaisomis, lelijomis arba vijokliais, arba lipdau vienas pačias širdis pakeisdamas tik fono reljefą ir glazūros spalvą. Šiandien su vienuolijos vyresniuoju tėvu Astijumi vieną širdį su mažu kryželiu margame fone pakabinome Bernardinuose prie pabaigtos restauruoti Šv. Mykolo koplyčios.

Šiandien kalbos apie meną neretai pasisuka koncepcijų kryptimi ir susidaro įspūdis, kad kuo daugiau žinai šiuolaikinio meno teorijų, tuo geriau gali suprasti patį meną. Tačiau juk grožis negali būtų paaiškinamas teorijomis. Tai labiau intuityvi kategorija. O gal klystu?

Širdis ir šeši votai. 2010. Keraminis pano

Menas nebūtinai turi būti gražus. Nueikite dabar į Chodkevičių rūmus, kur kabo Goya’os ofortų ciklas Caprichos. Tai yra šedevrai, nors ir baisūs. Kraupi satyra, jokio grožio. Bet jie teisingi. Be to, meistriškai padaryti, nuostabios kompozicijos.

Susitarkime, kad apie televizinį ar žurnalinį grožį mes nekalbame. Deja, per dažnai dar ir bažnytinis grožis, o tiksliau „grožis“ – tos visos muliažinės šventųjų stovylos, stacijos ir nukryžiuotieji – su menu neturi nieko bendro. Nes jie yra fabrikinės gamybos produkcija. Man gėda, kad jų yra daugumoje Lietuvos bažnyčių.

Bet visame šitame fone sau iškėliau keistą uždavinį – nepaisant visos grožio devalvacijos ir klestinčios beskonybės, surasti būdą, kaip meną padaryti ir tikrą, bet pozityvų. Tai padaryti tikrai sunku.

Duokit man tokios pozityvios literatūros pavyzdį – jos nėra. Net ir krikčionys – Dantė, Šekspyras, Dostojevskis, Georges Bernanos’as, Grahamas Greene’as – visi jie dramatiški, sunkūs. Nors ir geri.

Išties lengviau sukurti dramatišką, ekspresyvų, tragišką paveikslą. Bet padaryk paprastą, neįmantrų, nepretenzingą, be didelių meninių fokusų, bet... gerą meną. Tai sunkesnis kelias, bet to siekiu.

Kaip Jūs įvardytumėte menininko pašaukimą?

Ir šio dalyko nemėgstu mistifikuoti. Manau, kad žmogus gali turėti daugiau pašaukimų nei vieną. Ar didieji mūsų rašytojai – Donelaitis, Valančius, Baranauskas, Strazdas, Maironis, Vaižgantas buvo be kunigiško pašaukimo? Viską jie turėjo.

Baironas turėjo poeto pašaukimą, bet žuvo už Graikijos laisvę. Borodinas buvo genealus chemikas, bet sekmadieniais kūrė ne mažiau vertingą muziką. Greičiau visa tai vadinčiau pašaukimo paradoksais.

Mąstytojas J. Mikutis sakydavo, kad veikla, žanrai, pašaukimai gali keistis, bet kas nesikeičia – tai kūrėjo aistra. Be jos nebus nieko.

Dar grįškime prie kultūros kasdienybės. Vis pasigirsta ginčų dėl restauruojamų šventovių bei senų, kultūrinę vertę įgavusių objektų pakeitimo naujais. Kaip, Jūsų manymu, bažnyčiose turėtų būti derinamas kultūrinis paveldas bei dabartiniai tikinčiųjų poreikiai?

Važiavau liftu ant Vatikano bazilikos stogo, bet man tai nepatiko. Mikelandželas to nebuvo numatęs. Ir tikintiesiems, ir netikintiesiems laiptais lipti sveika. Bet viską sugadino dangoraižių kultūra. Visi panoro būti amerikonais.

Aišku, kad nuo senesnių architektūrinių objektų, kurie dažniausiai būna vertingi, reikia nuvalyti visas laiko apnašas, pakeitimus ir pan. Pavyzdžiui, Vilniaus Bernardinų šiandien jau minėtos Šv. Mykolo koplyčios grindims ir luboms sugrąžintas pirminis pavidalas ir dabar jos vėl tapo šedevrais.

Man gėda dėl katalikų, kai jie kur reikia, kur nereikia kiša marmurą. Ir gaminasi marmurinius altorius. Česlovas Kavaliauskas riebiau pasakytų... Visur reikia skonio ir takto.

Negaliu eiti į Vilniaus Žvėryno bažnyčią vien dėl tos altorinės pompos, kuri buvo padaryta dar iki Atgimimo. Manau, kad sostinės marijonai turi išdrįsti išgriauti tą vatikanišką imitaciją ir pasidaryti kuklų, modernų ir Jurgio Matulaičio vertą interjerą.

Prieš ketverius metus baigėte savo žurnalistinę veiklą ir atsidėjote vien kūrybai. Ar galima tai laikyti siekiu pereiti nuo bandymo kalbėti visuomenei jai priimtina „masių kalba“ prie bandymo tai pačiai visuomenei kalbėti kitokia – universalesne ir tuo pačiu gilesne – meno kalba?

Keliolika laisvės metų atidaviau žurnalistikai, buvau iš tų, kurie siekė pratinti mūsų visuomenę kalbėti „ne masių kalba“, bet atvirai, objektyviai, analitiškai, be partinių ir pasaulėžiūrinių baimių ir prietarų. Dabar tegul kovoja kiti. Kaip ten Eklesinėje knygoje pasakyta: „Viskam yra savas laikas – laikas griauti ir laikas statyti, laikas kalbėti ir laikas tylėti...“.

Grįžau prie pirmosios profesijos, kur dabar yra šimtai valandų darbo tylos. Tai kitokia veikla, bet taip pat skirta žmonėms. Teisingai sakote, kad meno kalba universalesnė. Bet ir tyla gali būti kūrybiškai aistringa.

Kalbino Gediminas Kajėnas