„Ekologinę sąmonę ilgainiui ima gluminti bet kokia gausa ir perteklius“, – sako literatūros profesorė fenomenologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Dėl to, jos nuomone, svarbu apsiriboti, suprasti, kiek nedaug tereikia žmogui. Kai pirmąą tarėmės dėl pokalbio, profesorė nesiryžo susitikti, nes, kaip pripažino, jautėsi „nepilna“ kalbėti apie ekologiją – ji panaudotas pakuotes tuomet metusi įą atliekų konteinerį... Šiame interviu V. Daujotytė kalba apie darnią senolių vienovę su gamta ir apie iššūkius, kylančius dabartiniam aplinkai neabejingam žmogui. kart bendr

Gal papasakotumėte, kas buvo nutikę su tais rūšiuoti skirtais konteineriais?

Pasaulyje atsakingai elgtis nelengva. Prie mūsų namo, Antakalnio gale, nėra tų konteinerių. Tačiau vis tiek, nebūdami tikri, ar teisėtai elgiamės, patyliukais nešėme popierius į rūšiavimo konteinerius prie kitų namų. Tuomet kilo svarbi mintis: ekologinis elgesys miesto žmogui nėra savaime suprantamas – tai didelis ir nelengvas darbas. Kai pasiūlėte susitikti dėl interviu, tuo metu plastikinius butelius mečiau į bendrą konteinerį, nes tiesiog nesugalvojau, kur juos dėti.

Tokiu atveju buvo nesąžininga kalbėti apie aplinkosaugą?

Neišsprendus šių klausimų, kalbėjimas tokia tema nėra tikras. Suprantu, kad yra teorinis ekologijos lygmuo, bet čia tokia sritis, kur teorinės laikysenos negalima atskirti nuo kasdienės. Reikia ieškoti jungties ir dermės. Visuomet baugu pamokslauti, kad reikia elgtis taip ir ne kitaip, bet tuo metu niekas neprimena, ar visada pats tą darai, kaip mokai.

Esate rašiusi, kad „ekologija yra ir sąmonės sritis, sutelkta į žmogaus buvimo ir išbuvimo žemėje problemas“. Koks turėtų būti individo sąmonės „režimas“, kad žmogus ne tik jaudintųsi dėl globalių problemų, bet ir kas dieną elgtųsi sąmoningai: rūšiuotų atliekas, mintų dviratį, mažiau vartotų?

Iš vaikystės žinau, kad taip yra. Žmogaus gyvenimas kaime buvo labai paprastas ir ekologiškas. Jokio atskiro šiukšlyno nei prie mūsų, nei prie mano senelių ar tetų nebuvo. Už tvartelio tebuvo mėšlo krūva, tik apdengta ir rudenį išvežama. Neatsistebiu tuo gyvenimo būdu, kuris viską suvartoja, – gyvenimu be atliekų. Iš savo senųjų žmonių taip pat žinojau, kad negalima nieko laužyti, naikinti. Mano senelė buvo žolininkė. Jos ilgo sijono kišenėje visada būdavo žirklės arba peiliukas – ji augalėlį tik nupjaudavo. Jeigu eidama iš paskos bandydavau nuskinti, tai prisakydavo netraukti už viršūnės. Išrausi – nebebus.

Dabartiniais terminais sakant, išeikvosi išteklius.

Atsimenu, kad babūnėlė jonažoles susiskindavo iš vienos vietos – jai niekur toliau eiti nereikėdavo. Jau vėliau esu laimingai sutikusi keletą ekologinės sąmonės žmonių. Tai vertėjas, poetas, inžinierius Linas Broga. Kai su šeima viešėjome jo sodybėlėje Labanoro miške, pamačiau, kaip visa tai atrodo praktiškai: miške negalima be reikalo šūkauti, nes išbaidysi paukščius; nereikia į savo darželį berti jokių trąšų – jeigu morkytė bus mažytė, tokios ir užteks; reikia būti atsargiam ir neįminti į skruzdžių taką...

Taip pat ir dailininkė Gražina Didelytė. Ji suvokė gyvenimą kaip labai trapų, todėl jautė, kad privalu elgtis labai atsargiai. Jau po mirties, norėdama pagerbti atminimą, nuvykau į jos sodybėlę Dzūkijoje prie Skroblos upelio. Jeigu reikėtų atsakingo elgesio mokyklos, tos moters namai būtų galėję būti tokie. Jos elgesys buvo ypatingai subtilus. Tvorelė sutverta iš sausų nukritusių šakelių, prie tako per girią pasodinti ar vos išdygę ąžuoliukai paremti šakelėmis. Jai bet kokia samanėlė buvo tokio paties grožio kaip kilmingiausia rožė. Visą laiką apsiribok. Tau reikia labai nedaug. Darželiui užtenka dviejų metrų. Tavo takelis turi būti toks, kad žolė atsitiestų po pėdos.

Atsakinga gyvensena neišvengiamai susijusi su asketiškumu?

Toks gyvenimo būdas veda į sąmonės askezę. Galiausiai sąmonę ima gluminti bet kokia gausa, perteklius, ji trokšte trokšta ribos, ribos, ribos. Manau, tai skatina žmogaus kūrybingumą: kuo žmogus mažiau griebia, grobia, savinasi, tuo labiau jo viduje kažkas laisvėja, plečiasi, įgyja daugiau galimybių. Sąmonė tarsi džiaugiasi. Tai tau, bet ne tavo. Čia norėčiau pacituoti savo bičiulę, jau irgi velionę Onę Baliukonę. Viename eilėraštyje ji buvo įrašiusi tokia maksimą: „Kuo mažiau savim užteršt pasaulį.“ Matyt, čia turima mintyje ir mąstymo ekologija. Pavyzdžiui, mintį labai užteršia pastanga būti protingesniam negu esi, vertimasis per sąvokų barikadas.Ypač užteršta didžioji dalis vaizdinio mąstymo. Mes prarandame natūralaus žmogaus veido ir žvilgsnio prasmę ir grožį. Apie natūralų moters grožį išvis sunku ką nors kalbėti. Mumyse turi stiprėti natūralaus kalbėjimo, žmogaus sugebėjimo būti savimi, natūralaus gero kitam linkėjimo ilgesys.

[...]

Kalbino Marijus Širvinskas

Interviu tęsinį skaitykite ekologinės minties laikraštyje „Ozonas“