Diskusija. Andrius Navickas. Diskutuoti ar kritikuoti? Kodėl buvo išimtas kun. O.P. Volskio tekstas
Gavėnia - tai pastanga sąžiningai pažvelgti į save, tai, kas vyksta aplinkui, taip pat atsigręžti į emocijų pritvinkusias diskusijas, pabandyti, bent virtualiai, prie diskusijų stalo susodinti skirtingą poziciją turinčius žmones. Klausimas – koks turėtų būti krikščionio santykis su pasauliu, kuriame gyvename, sukelia daug aistrų Katalikų Bažnyčios viduje. Ar iš tiesų šių laikų Bažnyčia pernelyg supasaulėjo? O gal prisirišimą prie tam tikrų kultūrinių tikėjimo įkūnijimų kai kas bando pateikti, kaip autentišką Tradiciją?
Tikrai nesame vien abejingi tokios diskusijos stebėtojai. Tuo labiau, kad patys neretai sulaukiame priekaištų, esą nekovojame su pasaulio ydomis. Kita vertus, autentiška diskusija ne ta, kuri patvirtina, jog esi teisus, bet ta, kurioje išklausomos skirtingos pozicijos. Tiesa, dalyvauti diskusijoje reikia drąsos ir tikėjimo tuo, ką sakai. Paprasčiau "pamokslauti saviems" ir džiaugtis pasekėjų aplodismentais, ignoruojant kitokią nuomonę, arba ją demonizuojant.
Prieš kurį laiką Bertnardinai.lt buvo raginami, skelbiant medžiagas, neignoruoti ir tinklapio www.arche.lt, kuriame savo nuomonę išsako daugiausiai kritiškai į Bažnyčios atsinaujinimą po II Vatikano Susirinkimo reaguojantys katalikai. Šiame tinklapyje nemažai kritikos išsakoma ir Bernardinai.lt autoriams, broliams pranciškonams.
Asmeniškai negaliu sutikti su didžiąją dalimi www.arche.lt išsakytų teiginių. Tačiau niekada nemaniau, kad Bernardinai.lt turi skelbti tik tuos tekstus, kurių mintims pats pritariu. Taip pat esu įsitikinęs, kad, siekiant autentiškos diskusijos Bažnyčios viduje, svarbu suteikti galimybę išsakyti skirtingoms pozicijoms ir jas svarstyti. Būtent todėl Bernardinai.lt paskelbė kunigo Oskaro Petro Volskio tekstą iš www.arche.lt. Jis sulaukė tiek palaikančios, tiek kritinės reakcijos.
Deja, šiandien gavome www.arche.lt redaktoriaus Vyčio Valatkos reikalavimą kuo skubiau pašalinti tekstą. Kodėl? Pirmiausia, esą nėra gautas raštiškas leidimas jį perspausdinti. Svari priežastis. Nors ir kiek keistai skamba, po jau minėtų priekaištų, kad ignoruojame šį tinklapį. Tačiau, jei manoma, kad O.P.Volskio mintys skirtos tik tam tikrai auditorijai - neturiu teisės prieštarauti.
Kitas argumentas- esą tekstas skelbiamas iškreiptas. Tikrai nesutinku - iš teksto neišcenzūruotas nei vienas žodis. Tik dvi teksto dalys skelbiamos kartu. Ar tai gali iškreipti tekstą?
Trečias argumentas - esą tekstas paskelbtas su į diskusiją kviečiančiu Bernardinai.lt prierašu, kuris pateikia tekstą negatyviai. Jei kvietimas diskutuoti, yra negatyvus pateikimas, tai tada telieka apgailestauti, jog arche.lt redaktorius pamiršta, kad yra filosofijos daktaras, ne kartą išsakęs prielankumo Tomo Akviniečio darbams. Pastarasis niekada nebijojo diskutuoti, net ir pačiais sudėtingiausiais klausimais.
Tikiuosi, kad diskusija, nepaisant tokios emocionalios pradžios, tęsis ir bus konstruktyvi. Todėl paliekame ir visus skaitytojų komentarus, rašytus po O.P.Volskio tekstu. Beje, vienas iš komentatorių pastebi, kad kalbėtis yra ne tas pats, kas kalbėti. Kalbėtis - tai išklausyti ir bandyti suprasti. Kalbėti - tik išdėstyti savo poziciją.
Ką gi, man telieka atsiprašyti arche.lt tinklapio redaktoriaus, įvykdyti jo pašymą ir nepaisyti to, kas rašoma tame tinklapyje, nes rašoma ne man, o saviems.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Gaila Volskio dėl jo siaurumo. Pritariu "bralgis" komentarui. Juozas, interneto vartai TIKIU LT
Na, pasakyti tik, kad gaila man Volskio, taip pat nereiškia diskutuoti. Nežinau, ar siauras straipsnio autoriaus požiūris, nebūčiau kompetentinga argumentuoti nei su kun.Volskiu, nei su br.Algiu. Tačiau ten, kur kalbama apie psichomanipuliacijas, iš patirties manau labai teisinga. Nors ir labai stengiausi, nepritapau jokioje charizminėje grupėje. Egzaltuoti šlovinimai traukė , kritimai ant žemės baugino, galutinai atstūmė asmuo, meldęsis užtarimo malda, kuris akivaizdžiai mane vertė ant žemės,man pasipriešinus ir paklausus kodėl, šypsojos, jog čia Šv.Dvasia taip veikia. Tai buvo prieš gerus15mt, dar nebuvau vidurinės baigusi. Gal tuo metu toks straipsnis būtų buvęs labiau reikalingas. Tikiu, kad dabar jau pažengė ir vadinamieji charizmatikai. Apskritai manau, kad Bažnyčioje su laiku tiesiog nukrenta tai, kas netikra. O Į kun.Volskio mintis įsiskaityti vertėtų.
nesakiau, kad man gaila kunigo Volskio :) sakiau, kad gaila, jog jis ne kalbasi, bet kalba.
Ir, man rodos, labai kritikuotina yra tai, kad jis (sąmoningai?) suplaka tikrai objektyvius dalykus bei Bažnyčios problemas su savo subjektyviais įsitikinimais. Tokia populistinė kalba tiktai klaidina skaitytoją. Jis atpažįsta savo patirtį, tačiau autorius, užuot ją paaiškinęs, naudoja ją kaip argumentą savo teiginiams paremti.
Nutylėti faktus (pvz. tai, kad charizminis sąjūdis yra pilnai patvirtintas ir priimtas Bažnyčios kaip jos dalis; kad tiek malda kalbomis, tiek įvairios reakcijos maldos metu turi savo teologinį paaiškinimą ir t.t.) yra labai nepagarbu to paties skaitytojo atžvilgiu. Gaunasi toks... "kuo pats kvepia, tuo kitą tepa"... Aš čia apie manipuliacijas.
Lietuvoje smukęs bendras kultūros lygis (o gal jo ir nebuvo?), iš mokyklos jaunuoliai išeina, nepažinę savo (Europos) kultūros, todėl kurtinantys garsai, kuriuos sunku ir muzika pavadinti, kartais skamba bažnyčiose.
Bet tokiai liaudžiai siūlyti grigalinį choralą, o paskui dejuoti, kai ji jo nesuvirškina, ir tai pavadinti nedvasingumu, manau, yra pro šalį. Gal krikščioniško dvasingumo (kas tai yra, neaišku:) nevertėtų tapatinti tik su viena kultūros išraiška (choralu ar apskritai menu). Dvasingumui priklauso, pavyzdžiui, ir bendrystė, solidarumas, ar ne? Gražu, kai žmonės nesidrovi prašyt maldos ir čia pat melsti Dievą vieni už kitus - šitą atvirumą ko gero būtent charizmatinis sąjūdis ir atnešė Lietuvon.
Aišku, geriausia būtų ir geraširdis-atjaučiantis-greitas pagalbos ranką ištiesti, ir aukštos kultūros krikščionis. Bet tokių su žiburiu ieškot reikia.
Man nepatinka triukšmas bažnyčiose, bukos melodijos ir kurtinantis garsumas. Ir lygiai taip pat nepatinka super rafinuotos, tobulai teisingos ceremonijos - tai irgi teatras, tik kitos atmainos. Toji kun.Volskio ginama tridentinė tradicija puošniausiais arnotais, maldingomis pozomis ir kitais rūmų reveransais uždangsto esmę - mano ir Dievo susitikimą akis į akį (na ir kas, kad bažnyčioje esame "mes", už kito nugaros juk nepasislėpsi).
Karališkas susitikimas galėtų būti. Gaila, jei viduj pritrūksta kilnumo, sulaikančio nuo banalaus pliurpimo, bet dar labiau gaila, jei širdis diplomatinėmis vingrybėmis bando Viešpatį apgauti. Nesvarbu, ar "dvasingu" choralu, ar emocingais šūkčiojimais "Jėzau, myliu tave" prisidengusi. Nagi ką tu čia, vargšeli, apgausi - nebent save patį...
Galiu raukytis, kiek noriu, kad man nepatinka bažnyčioj triukšmas. O ką realiai padariau, kad jo mažiau būtų? Gal nuėjau dirbti į mokyklą ir sugebėjau išauklėti kartą kultūringų piliečių? Gal tapau tikrai šventas ir sugebėjau patraukti ne tik link Dievo, bet ir link kultūros kokį būrelį jaunuolių, kurie iki tol vien gitarų brazdinimą suprato?
Palaiminimai
Dekoju br. Algiui uz labai taiklu atsaka i gerb. kun. P. Volskio straipsni, kuris, svelniai tariant, apjuodina tiek Pranciskonu ordina Lietuvoje, tiek ir charizminio dvasnigumo atstovus. Isties gaila, jog kunigo pateikti tiesos grudai paskesta netiesos juroje. Deja, kaip bebutu gaila, netiesos juroje.... Pirmasis neteisingas kaltinimas yra teiginys, kad charizmatai atmeta, paniekina ir negerbia Baznycios tradicijos. Po 14 metu bendrauvimo su charizminio dvasingumo atstovais galiu teigti, jog dauguma is ju kaip tik labai MYLI, BRANGINA ir GILINASI i Baznycios tradicija, mokyma ir tiesas. Salia gyvu slovinimo vakaru, dauguma charizmatu su dziaugsmu vyksta i tylos rekolekcijas vykstancias tradiciskiausiuose vienuolynuose :) Beje, straipsnyje labai jau dirbtinai bandoma charizmatus susieti su protestantais. Neteisingas yra ir teigimas, jog charizminis slovinimas gali issaukti psichinius sutrikimus. Nesutikau nei vieno sveikos psichikos zmogaus, kuriam slovinimas kazkokius psichinius sutrikimus butu paskatinines. Butent, akcentuoju, jog kalbu apie sveikos psichikos zmones. Na, o kad Baznycioje yra daug zmoniu su tokiomis problemomis, tai nera charizminio dvasingumo problema ar kalte - tai Jezaus misijos dalis - kviesti ir patraukti prie saves visus mazutelius, vargstancius ir prislegtuosius, sielos ir kuno ligonius...( beje, zmoniu su psichikos sutrikimais sutikau tarp ivairiausiu Baznycios tradicini ir netradicini dvasinguma puoselejanciu bendriju ) Tikrai tikiu ir pritariu, jog yra taisytinu ir atgailos reikalaujanciu dalyku ir tarp charizminio dvasingumo atstovu, maldos grupiu, bendruomeniu - to reikia absoliuciai VSIEMS. Tam gavenia ir skirta :) Taip pat, labai noreciau palinketi gerb. kun. O. Volskiui nepraleisti progos sudalyvauti bent viename popieziaus pamokslininko Raniero Camtalamessos renginyje, kurie vyks birzelio menesi Lietuvoje. Sis nepaprastai tradicija ir baznycios mokyma mylintis kunigas jau senokai neslepia praktikuojantis charizmini dvasinguma :) Ir jokio cia priestaravimo nera :) Branginkime vienybe ir visus Kristaus kuno narius.
"Išties, grigalinį giedojimą pakeitė baruose skambanti muzika". Nu ir ačiū dievui! Ar girdėjot kas tą grigališką choralą? Kur kai kurie muzikiniai intervalai yra UŽDRAUSTI bažnyčios? Skamba kaip nuprotėjusių zombių maurojimas, šaltas, baugus, nuasmenintas.
Norėčiau užduoti kelis klausimus grynai gerb.Oskarui Volskiui. Prašau jo atsakymo, nes ir straipsnis jo. 1) Leiskite man jūsų paklausti kas tokie yra nikolaitai ir ko jie laikosi, mokė, kuriuos taip peikė apaštalas Jonas Apreiškime? 2) Ar tradicija gali būti gyva ir ar gali spėti prisitaikyti prie super besikeičiančių žmogaus poreikių? Turiu galvoje ar gali vakar žmogus suprasti kunigo pamokslą sakomą vakar dienos eiga šiandien?
Tai va, tik šitus du klausimus turiu, būsiu jums labai dėkingas už atsakymą. Šie du klausimai yra mano atsakymai į jūsų straipsnį. Ačiū :)
Tik prašau be pykčio ir ironijos, jei kas dar komentuos be gerb.kunigo, nes žiūriu nebeliko žmonėse meilės, vien pagieža, jei kitokia nuomonė :(
Ir dar, garbė Dievui, kad yra tokių žmonių dar Romos bažnyčioj kaip Pakutos broliai. A atleiskime vienas kitam už skriaudas. Nu tas tą įžeidė, tas tą pasakė ir rašo daba straipsnius, pyktį lieja. Važiuosiu į Pakūta aplankyti aš ten jų, klausiau pamokslų, širdy taip gera buvo :) p.s Dar taip pagalvojau, kad tik nebūtų kaip su Pijumi X, nes va nepasitenkinimai kyla, kažin kas nuo ko skiltų...
Broliai kapucinai
gaila, tačiau tenka prisipažinti, jog nesu girdėjęs kun. Oskaro diskutuojant. Dažniausiai - teigiant savo nuomonę. Gaila... Iš tiesų. Žmogus protingas, myli Bažnyčią, turėjau laimės jį pažinoti kaip kunigą, kol pats dar buvau tik pakeliui į seminariją. Esam netgi dainavę ir giedoję kartu :) Tikrai geras žmogus. Bet va, kažkur savo įsitikinimuose lyg stabtelėjo...
Pats atsiverčiau be galo tradicinėje parapijoje ir tik į seminariją nuėjęs sužinojau, kad mūsų tikėjime Jėzus yra svarbesnis nei Marija. Po to atradau charizminį sąjūdį ir įsitraukiau į jį, ypatingai į šlovinimo tarnystę, kurioje jau esu turbūt apie 10 metų. Ar atmečiau Bažnyčios ir tautos paveldą? Jokiu būdu! Mano parapijoje jaunimas per Gavėnią deda gitaras į šoną ir gieda kantičkas. Nežinau, ar kas nors jų pasiklausęs ryžtųsi sakyti, kad jie riaumoja... Aš pats be galo myliu tiek grigalinį giedojimą, tiek vargonų muziką, tiek styginius instrumentus. Kuris iš jų netinkamas šlovinti Viešpatį? :) Keista būtų teigti, kad yra kažkokių "prakeiktų" ar kaip kitaip netinkamų būdų kreiptis į Viešpatį...
Deja, turiu pasakyti, kad greta visos pagarbos kunigui Oskarui, turiu jam priekaištą dėl akivaizdžios demagogijos šiame tekste. taip pat dėl sąmoningo faktų suplakimo į vieną krūvą, siekiant paremti savo nuomonę. Nedera žmogui su licenciato laipsniu taip elgtis...
Pvz. nuolat linksniuojamų terminų "sekuliarizmas" bei "Tradicija" kunigas nesiteikia apibrėžti; po šių sąvokų stogu nepaliaujamai krauna įtaigius, tačiau nelabai informatyvius teiginius... Kažin kunige, ar Tradicija laikote nuolatinį ir nenutrūkstamą Bažnyčios keitimąsi, nuolat kaupiamą šios pokyčių kupinos kelionės patirtį bei šiame procese slėpinigai apsireiškiantį Gyvąjį Dievą? Ar vis tik Jums Tradicija yra kažkokia istorijos bėgyje užsifiksavusi tikrovė, kuri šiais laikais žūt būt turime kuo tiksliau atkartoti?...
Taip pat man kyla abejonių, ar Jums brangus tikinčiojo, kaip buvimo pasaulio druska pašaukimas?... Juk būti druska reiškia prarasti formą neprarandant sūrumo! Būtent dėl formos praradimo druska gali persmelkti savo aplinką ir ją įsūdyti.
Daug kaltinimų... kai kurie - nepagrįsti. Todėl nelengva skirti, kas yra teisinga, o kas - tiesiog pykčio pasekmė. Daug dalykų kuriuos sakote tikrai yra verti dėmesio - bendruomenių nebrandumas, emocijų akcentavimas, netinkamas formų pasirinkimas ir t.t. Tačiau lygiai taip pat galime prisiminti tai, jog pvz. Airijos dvasininkų pedofilijos skandalas anaiptol nereiškia, kad Bažnyčia yra bloga. Taip - ji netobula, nuodėminga, tačiau jos pašaukimas ir misija - dieviški. Lygiai tą patį matau šiandienėje bažnyčioje - daugybė naujų formų, didžiulė betvarkė ir mažai brandos... tačiau Jūsų pasirinktas būdas - atmesti - nevaisingas. Esu įsitikinęs, kad dovanodamas šias naujas formas Bažnyčiai Viešpats nori, kad jos taptų vaisingos.
Sunku priimti penkis talentus, ypač kai jie - gyvi! Pagunda juos atmesti užkasant, atsiribojant ar kaip kitaip pabėgant (prisiminkite pranašo Jonos istoriją) visada išliks. Tačiau aš kaip tik šiame "nepatogume" atpažįstu Bažnyčios misiją - ne būti stipriai, turtingai, išvaizdžiai, autoritetingai, bet atiduoti save kaip meilės auką, kad tie - nevertieji, riaumojantys ir pasišiaušę sekuliarizacijos ištiktieji būtų išgelbėti.
Ar nebijote, kad jei Bažnyčia pakankamai sustiprės, Kristus ją priskirs "sveikiesiems" ir palikęs nueis ieškoti nusidėjėlių, nes nebebus kas jų ieško?...
Kažkada perskaitęs vieną iš Jūsų straipsnių pasiryžau į "bernardinus" parašyti Apologiją Šlovinimui :))) Buvau jau palaidojęs šią idėją :) Tačiau dabar vėl prisiminiau. Ech... kad kas nors pasimelstų už mane ir Viešpats atitrauktų nuo manęs tinginystės demoną - parašyčiau!
Pabaigai - kai kurie elementarūs dalykai, kuriuos man nesmagu Jums, kaip licenciato laipsnį (suteikiantį teisę mokyti Bažnyčioje!) turinčiam broliui sakyti: a) kaip Jūs manote, kokiais gi instrumentais grodamas Dovydas kūrė psalmes? Arba - kuriame amžiuje atsirado grigalinis giedojimas? Vargonai? Kas gi buvo iki tol? :) Triukšmas??? Riaumojimas??? :) b) ar tikraiKatalikų Bažnyčioje nėra vietos emocijoms? Prisiminkite kad ir džiaugsmo ašaromis apsipylusį šv. Augustiną, arba nuogą Viešpaties akivaizdoje šokantį karalių Dovydą :) c) ar tikrai charizminis sąjūdis yra atsiribojimas nuo ilgaamžės tradicijos? Kada paskutinį kartą skaitėte Apaštalų Darbų knygą? Apaštalo Pauliaus laiškus? :)
Liūdnoka, kad pokalbis toks vienpusiškas... Labai norėtųsi susėsti su Jumis prie vieno stalo ir pasišnekėti apie mums abiems brangius dalykus. Sutinku, kad Bažnyčioje daug bėdų, o tai reiškia - daug darbo. Kritika, manau, taip pat labai reikalingas dalykas - ji priverčia apsidairyti, pasitikrinti kaip esame matomi kitų akimis. Tik nereikėtų sau leisti pradėti įžeidinėti savo brolių... Juk ir Jūs ir jie - tuo pačiu brangiausiuoju Krauju esate išgelbėti. Vieni kitiems juk esame skolingi tik tarpusavio meilę. O matant klumpantį brolį jį dar plakti rimbu, užuot paėmus dalį jo naštos - tai jau ne tik nekrikščioniška, bet ir apskritai nevisai žmogiška...
Kaip žydų rabinai sako: "Dievas tau davė dvi ausis ir tik vieną burną. Kad suprastum kiek turi klausytis ir kiek - kalbėti".