Diskusija. Andrius Navickas. Diskutuoti ar kritikuoti? Kodėl buvo išimtas kun. O.P. Volskio tekstas
Gavėnia - tai pastanga sąžiningai pažvelgti į save, tai, kas vyksta aplinkui, taip pat atsigręžti į emocijų pritvinkusias diskusijas, pabandyti, bent virtualiai, prie diskusijų stalo susodinti skirtingą poziciją turinčius žmones. Klausimas – koks turėtų būti krikščionio santykis su pasauliu, kuriame gyvename, sukelia daug aistrų Katalikų Bažnyčios viduje. Ar iš tiesų šių laikų Bažnyčia pernelyg supasaulėjo? O gal prisirišimą prie tam tikrų kultūrinių tikėjimo įkūnijimų kai kas bando pateikti, kaip autentišką Tradiciją?
Tikrai nesame vien abejingi tokios diskusijos stebėtojai. Tuo labiau, kad patys neretai sulaukiame priekaištų, esą nekovojame su pasaulio ydomis. Kita vertus, autentiška diskusija ne ta, kuri patvirtina, jog esi teisus, bet ta, kurioje išklausomos skirtingos pozicijos. Tiesa, dalyvauti diskusijoje reikia drąsos ir tikėjimo tuo, ką sakai. Paprasčiau "pamokslauti saviems" ir džiaugtis pasekėjų aplodismentais, ignoruojant kitokią nuomonę, arba ją demonizuojant.
Prieš kurį laiką Bertnardinai.lt buvo raginami, skelbiant medžiagas, neignoruoti ir tinklapio www.arche.lt, kuriame savo nuomonę išsako daugiausiai kritiškai į Bažnyčios atsinaujinimą po II Vatikano Susirinkimo reaguojantys katalikai. Šiame tinklapyje nemažai kritikos išsakoma ir Bernardinai.lt autoriams, broliams pranciškonams.
Asmeniškai negaliu sutikti su didžiąją dalimi www.arche.lt išsakytų teiginių. Tačiau niekada nemaniau, kad Bernardinai.lt turi skelbti tik tuos tekstus, kurių mintims pats pritariu. Taip pat esu įsitikinęs, kad, siekiant autentiškos diskusijos Bažnyčios viduje, svarbu suteikti galimybę išsakyti skirtingoms pozicijoms ir jas svarstyti. Būtent todėl Bernardinai.lt paskelbė kunigo Oskaro Petro Volskio tekstą iš www.arche.lt. Jis sulaukė tiek palaikančios, tiek kritinės reakcijos.
Deja, šiandien gavome www.arche.lt redaktoriaus Vyčio Valatkos reikalavimą kuo skubiau pašalinti tekstą. Kodėl? Pirmiausia, esą nėra gautas raštiškas leidimas jį perspausdinti. Svari priežastis. Nors ir kiek keistai skamba, po jau minėtų priekaištų, kad ignoruojame šį tinklapį. Tačiau, jei manoma, kad O.P.Volskio mintys skirtos tik tam tikrai auditorijai - neturiu teisės prieštarauti.
Kitas argumentas- esą tekstas skelbiamas iškreiptas. Tikrai nesutinku - iš teksto neišcenzūruotas nei vienas žodis. Tik dvi teksto dalys skelbiamos kartu. Ar tai gali iškreipti tekstą?
Trečias argumentas - esą tekstas paskelbtas su į diskusiją kviečiančiu Bernardinai.lt prierašu, kuris pateikia tekstą negatyviai. Jei kvietimas diskutuoti, yra negatyvus pateikimas, tai tada telieka apgailestauti, jog arche.lt redaktorius pamiršta, kad yra filosofijos daktaras, ne kartą išsakęs prielankumo Tomo Akviniečio darbams. Pastarasis niekada nebijojo diskutuoti, net ir pačiais sudėtingiausiais klausimais.
Tikiuosi, kad diskusija, nepaisant tokios emocionalios pradžios, tęsis ir bus konstruktyvi. Todėl paliekame ir visus skaitytojų komentarus, rašytus po O.P.Volskio tekstu. Beje, vienas iš komentatorių pastebi, kad kalbėtis yra ne tas pats, kas kalbėti. Kalbėtis - tai išklausyti ir bandyti suprasti. Kalbėti - tik išdėstyti savo poziciją.
Ką gi, man telieka atsiprašyti arche.lt tinklapio redaktoriaus, įvykdyti jo pašymą ir nepaisyti to, kas rašoma tame tinklapyje, nes rašoma ne man, o saviems.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
>vitis
atsiprašau, supainiojau.
Kaži kada irgi ieškojau elitinės bažnyčios, kur nebūtų parapijinių banalybių, minios lygio, na, kuris yra toks, bendras vidutinis (t.y. žemas). Tokią prabangą miestiečiai turi - gali rinktis apeigų stilių, kalbą, muziką, kunigą.
Gerai, jei stilius kyla iš žmogaus vidaus, yra autentiškas. Kai susidūriau su išmoktu "dvasingumu", supratau, kad nukūnyta krikščionybė man nepatinka. Verčiau tebūna žmogus toks, koks yra, kad ir nelabai gražiai man atrodantis.
Aš visą laiką, Nemo, ir galvoju, koks tavo tas „atspirties taškas“. Štai vėl klausimas: evangelija liepia džiaugtis. Katalikų šventieji patirdavo ekstazes. Charizmininkai irgi patiria (džiaugsmą?). Visa esmė yra ta, kokios džiaugsmo šaknys. Pats žinai, kad velnias moka apsimesti šviesos angelu. Patyrinėk, kokiu mokymu jie grindžia savo tikėjimą. Juk įmanoma atskirti tiesą nuo klaidos. Jei tikėjimo prielaidos klaidingos (pvz., kad ir kažkoks pridėtinis Šv. Dvasios krikštas), tai ir džiaugsmas, ir visi kiti potyriai netikri.
Beje, aš su protestantais (kad ir neplačiu mastu) bendrauju ir jų raštus skaitau jau kažkeliolika metų. Ir kuo toliau, tuo labiau jie manęs neįtikina. Buvau ir charizmininkų sambūriuose. Bėgau kuo toliau, nes kažkokia uosle pajutau, kad tai netikra. Negali charizmininkas ir tradicionalistas būti tas pats. O išimčių visokių pasitaiko.
Jei brėžtume 'šviesumo' (kurie senovės žydų mitų pasekėjai labiau 'bright') skalę, tai tamsiausi be jokios abejonės būtų katalikai, su savo celibatais, neklystančiais popiežiais ir dievo už rankytės prilaikytais bažnyčios 'tėveliais' (apie RKB istorinius nukrypimus ir ką jie darė su tradicija išdrįsusiais 'suabejoti' nariais tai nekalbėsiu, visi tą žino). Šviesiausi, skalės dešinėje, greičiausiai būtų kokie nors protestantai-anglikonai, atmetantys daugumą biblinių nesąmonių ir senobinių kunigėlių pezalų, išskyrus gyvų lavonų naktį-2 aišku, nes be to nelabai liktų kas nors stebuklingo tame žydų tikėjime.
Brandus charizmatas yra tas pats, kas ir brandus tradicionalistas, Noe. Vienas zino, kad ne karsti suksniai ji isgelbes, o kitas irgi zino, kad ne preciziskas tukstantmeciu liturginiu formuliu atlikimas yra viskas, ko pakanka. Gyvenimo, skausmo ir dziaugsmo, malones ir nemalones pusiausvyros yra sudetingos. Todel man nepatinka, kai vertinamos nesudetingai. Man vienodai nepatinka,kai koks "liberalas" pareiskia, kad cia dzin lotynu kalba ir t.t. Tai paprasciausiai kulturos neturintis asmuo, kuris nesuvokia, kokia didziule proporcija vakaru civilizacijos - ne tik religines ir baznytines - yra uzfiksuota lotynu kalba. Is kitos puses, man nepatinka, kai Volskis lygiai taip pat "nesudetingai" charizmatus apraso kaip kazkokius vos ne "narkomanus", kurie save biochemiskai stimuliuoja kolektyviniuose susiburimuose. Pazistu viena nebe jauna vyruka is Kauno "gyvuju akmenu" - ramus, santurus, isigilines, apsiskaites, sviesus, neissisokantis, neegzaltuotas, konkretus, Baznycia mylintis ir gero jai trokstantis zmogus. Galvoju apie ji, skaitau Volskio aprasa ir matau, kad nesusieina galai. Na, ne toks jis, kaip kad Volskis aprase. Neatitinka aprasymas patirties. Mano gera biciule yra slovintoja (katalike). Taip pat nekokia isteriska bobele, o labai rimtai i tikejima ziurintis zmogus, kuris skiria daug laiko ir "teorijai", kuris puikiai zino, kad elgtis pagal tikejima daznai buna labai sunku ir visai ne taip, kaip tau "patiktu". Na ir vel neatitinka Volskio pateiktu diagnoziu apie "popsine krikscionybe", kurioje elgiamasi taip, kaip patinka. Na, kad ir tie patys Tikejimo Zodzio kompanjonai. Nezinau kuo jie dabar save laiko, charizmatikais ar ne, bet saknys ju tikrai tos. Jie man nei draugai, nei mokytojai, nei autoritetai. Taciau del bendro intereso permetu Saulycio tekstus. ir vel matau paprasta dalyka - nekalbant apie doktrina, bet apie malonumui, emocijoms, patikimui teikiama reiksme - visi sie dalykai yra aiskiai reliatyvizuojami. ne jiems teikiama svarbiausia vieta. neneigiama disciplina ir savo valios atsisakymas. Ir vel Volskio redukcija i emocijas ir jausmus nepasiteisina. Tai ka man dabar daryt? Paprasciausiai lyginu teksto teiginius su asmenine patirtimi. Na, ir nesutampa. Tai klysta mano patirtis, ar Volskio patirtis? Nezinau, gal skirtingus zmones sutikom, gal musu pasauleziuriniai atskaitos taskai nuo pat pradziu skirtingi.
Tik is kitos puses, galima paklaust - o Volskis ir kiti tradicionalistai nesijaucia maloniai ir emociskai patenkinti budami tokiais, kokiais yra? Ar jie tikrai isvengia sitos pagunda? O ar tai tikrai pagunda? Gal dziaugsmas yra integrali tikejimo dalis, kaip kad ir psalmininkai mums sako? Gal visai ne emocingumas yra kriterijus, norint susigaudyti kas yra kas?
Vitui
Norėtum tamsta, kad visi būtų kaip avys ar vištos. Bet deja, jie yra "eruditai". Sveikinu su nauju katalikišku keiksmažodžiu.
Taip, yra Lietuvoj dar žmonių, kurie nesileidžia šokdinami pagal jūsų tobulai teisingo tinklalapio dūdelę.
Įdomu man, kaip kun.Volskis, gyvendamas Kaune, nesugebėjo susipažinti su tokiais charizmatais kaip "Gyvieji akmenys", ypač su jų ilgamečiais nariais, pasauliečiais, kurie visą savo gyvenimą (ne vien "dvasinį") Kristui yra atidavę.
Noe, siūlau ir tamstai nuvažiuoti ten ir susipažinti, tada nekils klausimų, kas yra brandus charizmatas. Tai ne bekūnis angelas.
Ratuk, tyngiu skaityt tuos pletkus, tu man keliais žodžiais geriau papasakok, o aš tada pabandysiu pakomentuot :)
Broliai kapucinai
Buvau nuėjus į tą arche. Taigi ten lefebristų gūžta. Nėr ką skaityti.