Galbūt vienas keisčiausių mano gyvenimo atsitiktinumų buvo tai, kad, pradėjęs studijuoti miškininkystę, tapau teatro režisieriumi.

Tikriausiai to nesitikėjo ir mano bendramoksliai Žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakultete. 1954 m. baigęs Marijampolės J. Jablonskio vardo vidurinę, kurioje mokydamasis, be humanitarinių disciplinų, dar domėjausi tik sportu, patekau į Lietuvos jaunių krepšinio rinktinę. „In coprore“ buvo pasiūlyta be konkurso ir egzaminų stoti į Žemės ūkio akademiją. Be ilgų svarstymų mūsų komanda iš kepurės traukė burtus, į kurį fakultetą stoti. Kažkodėl buvo pasirinkta miškininkystė.

Mūsų komandoje anksčiau žaidė vyresniame kurse studijavęs Sovietų Sąjungos rinktinės centro puolėjas Lauritėnas, nedaug trynęs mokslo suolą. Mano kurse ir komandoje buvo Petras Buzelis, kuris, baigęs sporto karjerą, iki mirties dirbo sporto komentatoriumi, klaipėdiečių olimpinio ir pasaulio čempiono brolio Modesto Paulausko vyresnysis brolis Edmundas, dabar advokatas Sevinijus Katkauskas, Jonavos ir Alytaus didžiausio Lietuvoje statybos kombinato generaliniu direktoriumi dirbęs Bronius Janonis ir kiti panevėžiečių jaunių rinktinės asai. Su draugiškiausiu studijų metais Bronka iki šiol palaikau bičiuliškus ryšius. Gal ir todėl, kad jis labai domėjosi mano netikėtu ir niekam nelauktu posūkiu į banguotą teatrinę karjerą.

Mano kurse mokėsi daugiau nei krepšinio srityje pasižymėję studentai. Dauguma jų tapo geri miškų vadovai, kaip antai Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas. O Algirdas Brukas, man grįžus į Lietuvą po priverstinės emigracijos užsienyje, buvo visų Lietuvos miškininkų vadovas ir ministras.

Mano studijos Žemės ūkio akademijoje, kuri tuo metu buvo Kęstučio gatvėje, apsiribojo epizodiškais paskaitų lankymais, įskaitų laikymais (ne be rimtesnių mokslo „graužikų“ pagalbos), lotyniškų miško žolelių ir medžių vardų herbariumo „kalimu“ ir treniruotėmis, stovyklomis bei išvykomis į krepšinio turnyrus. Tai tęsėsi pusantrų metų, kol vienoje miškininkystės profesoriaus paskaitų išgirdau man lemtingus žodžius, kad, norint būti šios srities specialistu, pirmiausiai reikia labai mylėti miškus. Paklausęs savęs, ar tikrai galiu labiau už viską mylėti miškus, nutariau ieškoti tikrojo savo gyvenimo pašaukimo.

Vieną savaitgalį važiavau traukiniu iš Kauno į savo vaikystės miestą Marijampolę (niekas mūsiškių iki sovietų santvarkos pabaigos taip ir neįprato šio miesto vadinti Kapsuku). Tame pat vagone keliavo ir Konservatorijos aktorinio kurso absolventai, paskirti dirbti į naujai atkurtą Dramos teatrą.

Drauge su būsimais aktoriais vykęs Konservatorijos dėstytojas susidomėjo mano rankose pamatyta knyga ir paklausė, ką studijuoju. Atsakiau, kad nerandu savojo kelio ir ketinu mesti pradėtus miškų mokslus. Jis man pasiūlė pabandyti laimę stoti į Konservatorijos aktorinį fakultetą. Kitą rudenį man pavyko sėkmingai įveikti didelį konkursą ir šitaip pradėti naują gyvenimą. Po metų, pajutęs rimtą teatro trauką, išvykau studijuoti į Maskvą, kur ir baigiau GITIS teatro institute režisūros mokslus. Tada ir prasidėjo plačiau žinoma teatralu tapusio nepavykusio miškininko karjera Lietuvoje, Amerikoje, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje.

Tačiau negaliu teigti, kad man reikšmės neturėjo trumpos miškininkystės studijos ir draugystė su buvusiais bendramoksliais miškininkais. Po daugelio metų klajonių po pasaulį man teko laimė įsikurti sodyboje prie įstabios Merkio ir Nemuno santakos, gražiausiame Lietuvos, o gal ir viso pasaulio gamtos kampelyje.

Dažnai eidamas per sausus, į dangų nutįsusius pušynus, lyg vargonais grojančius savo amžinojo grožio himną, iš naujo pajuntu meilę medžiui, miškui ir jį pagoniškai dievinantiems dzūkams.

Žurnalas „Miškai“