Tekstas iš žurnalo "Artuma"

Gimnazijos laikais teko tris popietes po valandą savanoriauti parapijos vaikų darželyje. Tarp dvidešimties angeliukų buvo Dauno sindromą turinti Sandra. Mergaitė iš širdies traukdavo savo mėgstamą: „Jėzus nori, kad jam šviesčiau kaip saulės spindulėlis.“ Ir šiandien ausyse tebeskamba šis balselis ir tokia miela giesmelė. Nors kiti ir būtų pastebėję ar prisimintų kokią nors panašią mergaitę, manosios įžvalga apie krikščionio pašaukimą būtų pati tiksliausia.

Rumšiškių liaudies buities muziejaus užeigoje tėvai su bičiuliais karštą vasaros dieną geria alų, o septynmetis sūnelis nenusėdi, lekia laukan. Kiek vėliau parlekia, paskui sako: „Einu į lauką pasikalbėti su savo drauge.“ Po kelių minučių grįžta su ašaromis akyse: „Ji nenorėjo su manimi kalbėtis.“ Pasirodo, užeigos kiemelyje ratukuose sėdėjo kokių 50-ies moteris. Berniukas panoro užkalbinti, tačiau nepasisekė. Dabar tėvai susigraudino, kad toks mažas vaikas savaime pajuto, jog reikėtų labai vieniša atrodančią „draugę“ pakalbinti. Jie net nežinojo, kaip giliai į vaikelio širdį buvo įsispaudęs jų geros širdies pavyzdys.

Apie 50 savaitgalio rekolekcijų dalyvių vyrų sekmadienio Mišias šventė drauge su globos namų ar dienos centro mokinukais. Vienuolės ir talkininkai jau buvo parepetavę visas apeigas bei užduotis tądien šeimai skirta tema. Atnašas nešė negalią turintys vaikai, o paskutinę akimirką pasirodė dar viena mergaitė, ir jai neliko ko nešti. Seselė iš karto susigaudė ir padavė rankšluostėlį, kuriuo kunigas šluostysis rankas. Iškėlusi jį virš galvos, Dauno negalią turinti su kitais nužygiavo prie altoriaus. Ji nedalyvavo repeticijoje, tad nebuvo įtraukta į žaidimą pagal žodžio „šeima“ raides, tačiau jautė, kad reikia kažką per visą bažnyčią pasakyti. Kitiems pabaigus, toji mergaitė garsiai sušuko: „Jėzau, aš noriu gyventi.“ Susikaupimo dienų dalyviams, galima sakyti, Mišios tą akimirką tarsi baigėsi. Juk viskas buvo pasakyta, ko susirinkę žmonės troško ir kuo Viešpatį šlovino.

Gimnazijos moksleiviai rengiasi į kalnus. Norėdami nuo jų viršūnės stebėti patekančią saulę, pusę keturių ryto keliasi trijų valandų kelionei per uolas. Vienas palydovų – seminarijos studentas, varginamas sunkaus artrito. Dviem ramentais pasiremdamas lipa per akmenis, siaurus takelius, tarpeklius, o lankstūs ir stiprūs gimnazistai be didelio vargo kyla, kraipydami galvas ir negalėdami patikėti, kad tokius skausmus kenčiantis klierikas ryžtingai kopia aukštyn. Apie septintą ryto pateka saulė, tačiau pro debesis. Iki šiandien toks pat įspūdingas jiems išliko ryžtas siekti tikslo, sugebėjimas gyventi turint negalią, nepasiduoti, o šypsena bei geru žodžiu, giedria nuotaika dargi dalytis su bendrakeleiviais.

Labai gerai JAV žinomas jėzuitas brolis Richardas Curry, iš prigimties turintis tik vieną ranką, važinėdavo dviračiu dar mažas būdamas. Jėzuitų namuose jis tapo puikiausiu kepėju. Pats gerai suvokdamas negalios kamuojamų žmonių būklę, įsteigė neįgaliųjų teatro trupę, pagarsėjusią savo meistriškumu. Virtuvės ir savo dvasios patirtimi brolis dalijasi vienose knygose apie jėzuitų kepėjų mėgstamus duonos, pyragų ir kitus kepinius, kitose – apie įvairiausias sriubas. Receptai pilni dvasinių, religinių, žmogiškų įžvalgų, minčių, gyvenimo pavyzdėlių, o pats valgių aprašymas labai turiningas, pateikiantis ir šiek tiek istorijos, aplinkos, sveikatingumo duomenų.

Dvasinio, krikščioniško gyvenimo žinovai teigia, kad tarp mūsų sutikti, pažinti Jėzų Kristų kaip asmenį – tikrai susitikti su gyvuoju Kristumi, ne tik idėja ar idealu – galima tik tada, kai gerai pažįsti nors vieną negalios paliestą žmogų.

2010 m. Nr. 2