2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Lk 15, 1–3. 11–32 „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“

2010-03-06
Rubrikose: Religija » Evangelijos komentaras 

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.

Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą.

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį nusiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!''. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'...

Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, jis išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau kiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį'.

Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!'“.

Kiti skaitiniai: Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 102, 1–4. 9–12


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Saulius Tomošaitis

Palyginimas apie sūnų palaidūną primena begalinę Dievo meilę, begalinį Jo gailestingumą žmogui. Žmogus, kaip sūnus palaidūnas, trokšta būti nepriklausomas, būti pats sau viešpats, užimti Dievo vietą. Ir tuomet visada pralaimi, lieka tuščiomis rankomis. O Dievas, mylintis Tėvas, visuomet laukia savo vaikų, parpuolusių, apsimelavusių, degradavusių. Ir tiesia pagalbos ranką, kad pakeltų be priekaištų, be smerkimo. Ar gali būti didesnė meilė­?

Tėvas visada laukia mūsų, o mums tereikia tarti: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysi“...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

JKD 2010-03-07 19:15

"Vadinasi, jis save supranta kaip..."

Būtų labai įdomu išgirsti, kaip kitas(kita) supranta, kaip aš save suprantu. Tarytum gebėtų į kito kailį įlysti, į kito širdį pažvelgti, į kito klumpes įsistoti. Aš save suprantu taip ir taip, o kažkas kitas sako, kad save suprantu taip ir anaip... Absurdiška.

Roma 2010-03-06 20:33

„Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“

Šiandien Mišių metu atsiskleidė visai nenagrinėtas šio palyginimo aspektas. Arba aš jo niekad neaptikau. Labai išryškėja, kodėl Jėzus sako, kad nė vieno nevadintume tėvu, nes visi esame broliai. Pažiūrėkime į šią sceną. Tėvui vieninteliam joje nereikia atsiversti. Tik sūnums. Jeigu žmogus įstoja į tėvo klumpes savo brolių atžvilgiu, jis save tapatina su tuo, kuriam nereikia atsiversti. O nereikia atsiversti tik Dievui. Vadinasi, jis save supranta kaip savo brolių dievuką . Žinoma, greičiausiai, net sau neįsivardindamas. Nes jeigu įsivardintų, atskleistų.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.