Nors žemės drebėjimai yra stichinės, ne politinės nelaimės, tai, kaip greitai šalis iš jų išsikapsto, pasako tiek pat apie jos politinę ir ekonominę kultūrą, kiek ir apie gamtos gaivalus. Čilėje, kitaip negu Haityje, jau prieš žemės drebėjimą buvo kokybiška vidaus tvarka ir demokratinė valdžia, todėl ji greičiau atsigaus.

Kadangi Haitis šių visuomenės elementų stokoja, atsigavimas ten truks gerokai ilgiau, nors Čilėje žemės drebėjimas geologiškai buvo daug stipresnis. Taip dienraštyje „Washington Post“ rašo žurnalistė Anne Applebaum. 

Pavyzdžiui, „Čilėje jau prieš žemės drebėjimą galiojo potvarkis, pagal kurį kiekvieno naujo pastato statyba turėjo laikytis tam tikrų atsparumo žemės drebėjimui standartų. Ne kiekvienas statybininkas jų laikėsi, tačiau nemaža dalis tik taip ir darė.

O standartus pažeidusių pastatų gyventojai irgi nepalikti be išeities. Štai Konsepsjone vieno nugriuvusio naujo daugiabučio gyventojai grasina statybos bendrovę patraukti į teismą. Jau vien faktas, kad jie tokią galimybę svarsto, rodo, jog šie butų savininkai įsitikinę, kad jų šalyje teismų sistema veikia, kad ji gali priversti statybų firmą kompensuoti nuostolius ir kad valstybėje veikia statybų kontroliavimo sistema, kuri apskritai gerbiama. Haityje viso to nėra“.

Panašiai dienraštyje „Wall Street Journal“ rašo vienas jo redaktorių Bretas Stephensas. Straipsnyje „Kaip Miltonas   Friedmanas išgelbėjo Čilę“ jis teigia, kad šis garsus, dabar jau miręs ekonomistas, vadinamosios Čikagos mokyklos atstovas, davė čiliečiams intelektines priemones, pirma, žemės drebėjimui išgyventi, antra, savo gyvenimui kurti iš naujo.

Anot B. Stephenso, „nors M. Friedmanas mirė daugiau negu prieš trejus metus, jo dvasia saugojančiai sklandė virš Čilės aną savaitgalį. Tai daugiausia jo dėka šalis šiaip taip išgyveno tragediją, kuri kitur būtų pasireiškusi kaip apokaliptinė katastrofa“.

Tada žurnalistas aiškina, kad Haitį ištikęs 7 balų pagal Richterio skalę stiprumo žemės drebėjimas buvo tolygus dviejų tūkstančių Hirosimos bombų sprogimui iš karto. O Čilę ištikęs drebėjimas buvo daug smarkesnis – 8,8 balo pagal Richterio skalę stiprumo – tai beveik penkis šimtus kartų galingiau nei Haityje, tolygu milijonui Hirosimų.

O vis dėlto Čilėje žuvo tik apie 800 žmonių – tai nelyginant kruopelė tarp tų 230 tūkstančių, kurie žuvo Haityje.

Toliau B. Stephensas rašo, jog „ne atsitiktinumas, kad žemės drebėjimo metu čiliečiai gyveno mūriniuose namuose, o haitiečiai – šiaudiniuose.

1973 m., kada Hugo Chavezo režimą primenantį Salvadoro Allendės režimą nuvertė generolas Augustas Pinochetas, Čilė ekonomikos požiūriu buvo pačiame dugne. Infliacija siekė 100 procentų per metus, užsienio valiutos rezervai buvo visiškai išsekę, bendras vidaus produktas asmeniui prilygo maždaug Peru ir buvo daug žemesnis už Argentinos lygį.

Ką Čilė turėjo, tai intelektinio kapitalo. Jį puoselėjo mainų programa tarp Čilės Katalikiškojo universiteto ir Čikagos universiteto ekonomikos fakulteto, kuriam tada priklausė M. Friedmanas. Net prieš 1973 m. perversmą Čilės vadinamieji „Čikagos berniukai“ sukūrė keletą projektų, kuriais siūlyta liberalizuoti ekonomiką, įskaitant valdžios išlaidų ir ekonomikoje cirkuliuojančių nepadengtų pinigų kiekio sumažinimą, valstybinių bendrovių privatizavimą, kliūčių laisvajai rinkai ir užsienio investicijoms pašalinimą.

Kairiųjų mitologijoje, ypač ponios Naomi Klein 2007 m. knygoje „Šoko doktrina“, Čikagos berniukai buvo ne tik A. Pinočeto diktatūros talkininkai, o tiesiog jos nusikaltimų bendrininkai. „Jeigu Čikagos mokyklos ūkio teoriją galima įgyvendinti tik politinių represijų kaina, argi jos kūrėjai neturėtų jausti truputį atsakingi?“ – klausė kitas kairiesiems simpatizavęs „New York Times“ apžvalgininkas Anthonys Lewisas 1975 m. spalį.

O iš tiesų, – rašo B. Stephensas, – A. Pinochetas buvo gana abejingas Čikagos berniukų patarimams, kol tebesitęsianti ūkio krizė jo neprivertė ieškoti alternatyvų. 1975 m. kovą jis 45 minutėms susitiko su M. Friedmanu ir paprašė jį parašyti jam laišką su pasiūlymais.

Po mėnesio M. Friedmanas A. Pinochetui pasiuntė aštuonių punktų dokumentą, kuris daugiausia atspindėjo Čikagos berniukų tezes. Dėl to M. Friedmanui teko visą likusį gyvenimą būti šmeižiamam, jam klijuota blogio bendrininko etiketė. Kitais metais jam atvykus atsiimti Nobelio premijos, jį pasitiko protestuotojai ir triukšmadariai šūkautojai.

Pats M. Friedmanas negalėjo apsispręsti: labiau juoktis iš tų   protestų ar dėl jų nervintis. Jis vėliau teigė, kad tuos pačius patarimus, kuriuos davė A. Pinochetui, buvo davęs ir komunistų diktatūroms, nesukeldamas jokio kairiųjų triukšmavimo.    

O kas liečia Čilę, tai A. Pinochetas paskyrė visą virtinę Čikagos berniukų į pagrindinius ekonomikos postus. Iki 1990 m., kada iš   valdžios pasitraukė, Čilės BVP pakilo 40 procentų (skaičiuojant 2005 m. doleriais), tuo tarpu Peru ir Argentina stagnavo.

A. Pinočeto įpėdiniai – visi jie nominaliai buvo į kairę nuo centro – tik sustiprino liberalizacijos proveržį, o ne jį nutraukė. Rezultatas tas, kad čiliečiai tapo labiausiai pasiturinti Pietų Amerikos tauta.

Čilėje mažiausias korupcijos lygis, mažiausias kūdikių mirtingumas ir mažiausias žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių skaičius visame žemyne.  

Šalis taip pat turi ir vienus iš griežčiausių pasaulyje statybos kodeksų. Tai protinga šaliai, kurioje susiduria dvi masyvios tektonines plokštės. Tačiau vienas dalykas – turėti kodeksus, kitas – jų laikytis, juos įgyvendinti. Paprastai įgyvendinimo kokybė, nuoseklumas koreliuoja su šalių turtingumu.

Kuo valstybė neturtingesnė, tuo labiau jos žmonės bus linkę naudoti prastesnes medžiagas, taupiau naudoti geresnes ar tiesiog meluoti. 2008 m. Sičuano žemės drebėjimas palaidojo tūkstančius vaikų po mokyklų pastatais, irgi statytais neva pagal kodeksą.

Savo knygoje „Šoko doktrina“ N. Klein vieną skyrių pavadino „Čilės stebuklo mitas“. Pasak jos, vienintelis dalykas, ką M. Friedmanas ir Čikagos berniukai padarė, tai „perpumpavo turtą iš apačios ir vidurio į pačias viršūnes ir didelei vidurinės klasės daliai suteikė mirtiną šoką, kad jos net nebeliko“.   

O pasak B. Stephenso, „visų klasių čiliečiai, gyvenantys tikro šoko (žemės drebėjimo) įkandin, į M. Friedmaną pasižiūrės ko gero kitaip, nes jis jiems davė priemonių pirmiausia išgyventi drebėjimą, o paskui iš naujo atkurti savo gyvenimus“.