Rytas Staselis. Ta pati boba pigesniais kailiniais
Nė kiek nesistebiu: vos Seimą pasiekė ilgai anonsuoti „socialinės reformos“ metmenys, iš parlamento pasigirdo aiškių signalų, kad „tokios nuostatos neturi jokių šansų“. Vienas svarbiausių signalininkų - Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Tatai reiškia, kad paramos metmenims nėra ne tik iki minimumo aptrupėjusioje koalicijoje, bet ir jos didžiausioje krikščionių demokratų frakcijoje. Premjero Andriaus Kubiliaus reakcija į tuos signalus buvo, sakyčiau, verta diskusijos vaikų darželio smėlio dėžėje. Esą jeigu kas nors šiandien gali pasiūlyti ką nors geresnio - tepasiūlo.
Nors šių metų pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija žadėjo „plačią“ informacinę kampaniją visuomenėje bei diskusiją apie siūlomą visos socialinės sistemos reformą, išėjo nei šis, nei tas. Vienu metu „reformos“ pristatymas buvo nelauktai atidėtas, nes „gulė pas A.Kubilių į stalčių“. Paskui kažin kaip nedrąsiai vėl išniro. Reformos sąvoka liko, tačiau akivaizdu, kad esminiai siūlymai susiaurėjo iki „Sodros“ biudžeto pajamų ir išlaidų balanso problemos. Tuos siūlymus ir reforma vargiai bepavadinsi. Perfrazuojant šviesaus atminimo Stasį Lozoraitį: ta pati boba, tik apsisiautusi pigesniais kailiniais.
Galbūt nebuvau reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Galbūt negirdėjau to, ką reikėjo išgirsti. Tačiau susigaudyti krūvoje padrikų skaičių, į kurių paklodes įmuturiuota „reforma“, ne taip jau paprasta. Aiškesnius jos punktus išgirdau gal tik neformaliame susitikime su ministru pirmininku prieš savaitę. Galbūt dėl to, kad premjeras - geresnis formuluočių meistras už socialinės apsaugos ir darbo ministrą. Keletas svarbių punktų: pensinio amžiaus padidinimas, „Sodros“ mokesčių sujungimas, specialių valstybinių pensijų instituto panaikinimas, didesnės dalies išmokų ligos atveju delegavimas darbdavių kišenei, motinystės išmokų „sutvarkymas“.
Tai ne socialinės sistemos reforma, o socialinių išmokų apkarpymas. Ir viskas. Tai ne reforma. O atsakant į premjero žaidžiamą „tenisą“, maga pridurti: jeigu nei valdančiojoje koalicijoje, nei opozicijoje nėra intelekto potencialo, kartu ir idėjų, kaip sutvarkyti socialinės saugos sistemą, yra galimybė kopijuoti svetimą patirtį. Jei kam nors tai naujiena, daugiau ar mažiau efektyviai veikiančių socialinės saugos sistemos pavyzdžių pasaulyje apstu. Net ir patirtimi mums giminingoje Rytų Europoje rastum daug geresnių.
Manding, neverta rimtai ieškoti intelekto deficito problemų. Pamėginsiu pateikti tris požymius, kurie, mano nuomone, rodo, jog dėl vadinamosios „socialinės apsaugos sistemos reformos“ nebuvo net rimtai diskutuojama. Nežinau, ar tai simbolis, bet sausio pabaigoje pripažinti šios srities Lietuvos mokslininkai, klausiami, ką gali pasakyti apie numatomos reformos parametrus, tik gūžčiojo pečiais. Kita vertus, neteko girdėti aiškaus ir argumentais grįsto atsakymo į Laisvosios rinkos instituto iniciatyvą apskritai uždaryti „Sodrą“. Siūlymas labai radikalus, drastiškas ir kontroversiškas, tačiau esama šalių, kuriose nėra pensijas perskirstančio valstybinio fondo, - jų dydis užprogramuojamas įstatymu kaip BVP arba valstybės biudžeto dalis. Trečias požymis: jokios socialinės sistemos reformos negali būti šalies Vyriausybei nediskutuojant ir nerandant sutarimo su savivalda ir atvirkščiai. Apie tokį bendrą forumą, kuris būtų viešas ir prieinamas visuomenei neteko girdėti. Bet didelė dalis socialinių prievolių Lietuvoje primestos savivaldos kompetencijai, todėl iš esmės pertvarkyti visą sistemą nesutelkiant nacionalinių pastangų - pasmerktas reikalas.
Vos per keletą metų veik trigubai socdemų išpūstos ir 14 mlrd. litų šiemet viršijusios „Sodros“ biudžeto išlaidos - tik dalis socialinės sistemos problemų, nors Vyriausybės požiūriu - pati skaudžiausia. Sistemos vėžį liudija ir kitas skaičius: pusė Lietuvos gyventojų gauna vienokią ar kitokią socialinę paramą. Tatai liudija, kad socialinės rūpybos institutas neskirtas padėti vargingiausiai gyvenantiesiems, o yra panašesnis į visuotinį papildomų pajamų gavimo šaltinį. O štai šios pamatinės problemos dabar Vyriausybės siūlomi ir „reforma“ tebevadinami receptai išspręsti negali.
Man keista, jog valdančioji koalicija nesugebėjo pasinaudoti ir išvystyti praėjusiais metais tada dar ką tik išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės labai tiksliai suformuluoto moto: „Visuomenė turi iš naujo susitarti, kokio dydžio mokesčius ji pasirengusi mokėti ir kokias paslaugas norėtų gauti iš valstybės. Šie dalykai susiję tiesiogiai, o ne atvirkščiai. Norint išlaikyti dabar esančią socialinę sistemą turi didėti mokesčiai. Jeigu mokesčiai liktų tokie patys, valstybės įsipareigojimai turi mažėti.“
Valdančiųjų partijų šviesiausi protai turėjo progą išdiskutuoti, apsvarstyti, suskaičiuoti, žmonėms suprantama kalba suformuluoti aiškias alternatyvas ir galbūt jas vienu ar keliais punktais pateikti visuotiniam referendumui: arba - arba. Vienoks ar kitoks piliečių apsisprendimas būtų aiškus kreditas nepopuliariam politiniam veiksmui. Kodėl referendumo procedūrą politikai Lietuvoje prisimena tik tada, kada jiems prireikia piliečių nuomonės daug mažesnės svarbos reikalais?
Autorius yra žurnalo "Kelias" redaktorius
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Pats laikas priminti ,kad svarbiausias Nepriklausomos Lietuvos siekis buvo ir ,noriu tikėti , yra laisvas žmogus..Paaiškinimui - skurstantis žmogus laisvės nemato,jis nėra laisvas.Tokių Lietuvoje oficialiai apie trečdalis,neoficialiai - pusė.Senovės Romoje vergai sudarė maždaug tokį pat procentą.Komentarai manau nereikalingi.
Man tai labai keista, kai žmogelis visą gyvenimą niekur nedirbo, vogė ir gėrė o dabar vis vien gauna kokius tai pinigėlius. Žinau tokį.
Gal autorius siūlo pasinaudoti Graikijos patyrimu tariantis su liaudim? Lietuviai apsukrumu, skundimusi, verkšlenimu mažai atsilieka nuo graikų.
Iš tikrųjų siūlau "tartis su liaudimi". Tačiau ne taip, kaip įprasta pas mus arba Graikijoje, kur politikai prižada aukso kalnus, beigi priduria, kad norint tuos kalnus turėti, ga net suvis nereikėsią dirbti. Tartis iš tikrųjų įmanoma be populistinių veidmainysčių ir apgaulių, pateikiant labai aiškias alternatyvas ir prielaidas tam tikriems tikslams pasiekti.


























Kubilius yra protingas Premjeras
Aišku, kad skaudinti kaimo žmones pensijų atėmimo galimybe, žiūrint paviršutiniškai, atrodo neprotinga, ypač jei tų kaimo žmonių išrinkti seimūnai reikalingi, kad išsilaikyti Premjero poste. O pensijų atėmimo galimybė yra reali. Kadangi 2009 metų duomenys dar neapskaičiuoti, tenka remtis 2008 metų duomenimis. Pagal Statistikos departamentą prie Lietuvos Vyriausybės 2008 metais vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo kaime trukmė buvo 64,1 metų. Ir taip buvo iki recesijos ir gyvenimo pablogėjimo pradžios.
Tai reiškia, kad dauguma tų vyrų pensijos nesulauktų, jei pensijinis amžius būtų padidintas iki 65 metų. Kubilius dažnai mini vokiečių pensijinio amžiaus kėlimą. Deja, Vokietijos pavyzdys yra nerimtas. Vokietijoje žmonės gyvena geriau ir todėl - žymiai ilgiau. Apibendrindamas kartoju: 65 metai yra daugiau negu 64.1 metų. Nesulauktų dauguma tų vyrų pensijų. Kaimui atstovaujantieji seimūnai turėtų būti nepatenkinti.
Kodėl Kubilius rizikuoja Premjero kėde? Nes jis apskaičiuotai rūpinasi nuomone tų, kas turi pinigus ir valdžią. Šiuo metu Lietuvoje pinigai ir valdžia yra skandinavų bankų rankose. Jie nori gauti ilgalaikius pelnus bei stabilų valstybei duotų paskolų grąžinimą. Tam Kubilius turi įrodyti, kad jis gali sumažinti išlaidas pensininkams, kiek tik bankams reikės. Tokiu atveju jei ne Premjero, tai opozicijos vadovo vieta jam garantuota. Tokia pozicija yra egoistiška, bet politinė analizė yra atlikta teisingai. Kubilius yra protingas Premjeras, jei protą matuosime sugebėjimais išspausti naudą sau.
Ar galima ką nors čia ką nors pagerinti daugumai Lietuvos gyventojų? Prancūzijos, JAV ir kitų šalių vadovai bando sumažinti bankų galybę. Tokie pasikeitimai užsienyje palengvintų ir padėtį Lietuvoje. Ir niekada nereikia nustoti tikėti lietuvių sumanumu bei kantrybe, priešinantis išnaudotojams iš tolimų kraštų, bei jiems patarnaujantiems. Tai daug kartų parodė mūsų istorija.