Pasakojama, kad prieš daugelį metų gyveno jauna gabi moteris vardu Sofija, ji išvydusi regėjimą, kuriame Dievas su ja kalbėjo kaip su brangia drauge. Tame pokalbyje Dievas paprašė, kad Sofija savo gyvenimą skirtų tam, kad Dievo Žodis būtų išverstas ir išplatintas visoje šalyje. Anuo metu spausdinimo mašina buvo dar visai neseniai išrasta, o visos Biblijos, kurias tik buvo galima rasti, parašytos lotynų kalba ir laikomos užrakintos bažnyčiose.

Sofija buvo iš neturtingo ūkininkų kaimo miesto pakraštyje, tad šitokia užduotis atrodė neįmanoma. Jai tektų surinkti didžiulę pinigų sumą reikiamai spausdinimo įrangai įsigyti, išsinuomoti namą šiai laikyti ir pasamdyti mokslingus žmones, gebančius lotynišką tekstą išversti į bendrinę šalies gyventojų kalbą.

Tačiau tai, kad užduotis atrodė neįmanoma, jos nė kiek nesutrikdė. Išvydusi regėjimą, Sofija pardavė negausų savo turtą ir, išvykusi iš kaimo, glaudėsi miesto gatvėse, prašinėdama pinigų, reikalingų jos užduočiai įgyvendinti, griebdamasi bet kokio darbo, kokį tik rasdavo, kad papildytų surinktas lėšas.

Paaiškėjo, kad pinigų rinkimas – ilga ir sunki užduotis: nors būta keleto dosnių aukotojų, daugelis aukodavo mažai, jei tik apskritai aukojo. Be to, gyvenimas gatvėje jai buvo tikra kančia. Bet palaipsniui, per penkiolika metų, pinigų ėmė gausėti.

Kai buvo likę jau visai nedaug, kad spausdinimo planus būtų galima pradėti įgyvendinti, kaimyninį miestelį nusiaubė baisus potvynis, sunaikinęs daugybės žmonių namus ir pragyvenimo šaltinius. Kai ši žinia pasiekė Sofiją, ji surinko, ką buvo sukaupusi, ir viską išleido maistui, statybinėms medžiagoms, ir būtiniausioms nuosavybės netekusiųjų reikmėms.

Pamažu miestelis po stichinės nelaimės ėmė atsigauti, ir Sofija galėjo iš jo išvykti ir sugrįžti į miestą, kad, nepamiršdama regėjimo, kurį Dievas įkurdino giliai jos širdyje, vėl pradėtų iš naujo.

Praslinko dar daugiau metų, gražiajai Sofijai įrėždami savo sunkų pėdsaką. Tačiau dabar daugybė žmonių buvo paliesti jos meilės ir pasišventimo, tad nors aukotojai buvo neturtingi, pinigų vėl ėmė gausėti. Bet po devynerių metų vėl ištiko nelaimė. Šįkart miestą užklupo maras, nusinešęs tūkstančių žmonių gyvybę ir daugybę vaikų palikęs be šeimos ir paramos.

Sofija jau buvo išvargusi ir labai ligota, tačiau sukauptus pinigus nesvyruodama panaudojo pirkti vaistams, našlaičių namams, ir žemei, kurioje būtų galima saugiai palaidoti mirusiuosius.

Ji nė akimirką nepamiršo regėjimo, kurį jai perdavė Dievas, tačiau maras buvo toks baisus, kad savo šventą pašaukimą ji turėjo atidėti, kad pagelbėtų nelaimės ištiktiesiems. Tik tada, kai maro šešėlis nuslinko, ji vėl patraukė į gatves, vedama troškimo išversti Dievo Žodį ir paskleisti Jį žmonėms.

Galiausiai, jau visai prieš mirtį, Sofijai pavyko surinkti pakankamai pinigų, reikalingų spausdinimo mašinai, spaustuvės pastatui ir vertėjams. Ir nors tada Sofija buvo jau arti mirties, ji dar spėjo išvysti, kaip pirmosios Biblijos buvo išspausdintos ir išplatintos.

Iki šiol kalbama, kad iš tiesų užduotį išversti ir išplatinti Dievo Žodį Sofija per savo gyvenimą įvykdė ne vieną, o tris kartus – ir du pirmieji buvo gražesni ir šviesesni nei trečiasis.   

Iš Peter Rollins. The Orthodox Heretic. London: Canterbury Press, 2009, vertė Kęstutis Pulokas