Dievas toliau kalbėjo Mozei: „Štai taip pasakyk izraelitams: ‚Mane pas jus atsiuntė Jahvė (Esantysis), jūsų tėvų Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Toks mano vardas visiems laikams, taip aš būsiu vadinamas per visas kartas‘“ /Iš 3, 14-15/.

Trečiojo gavėnios sekmadienio skaitiniai įkvėpė mane pakalbėti apie tai, kad Dievas neturi jokių ribų nei erdvėje, nei laike. Tačiau dažnai mes norime nustatyti jam savo ribas tam, kad galėtume jį valdyti ir naudoti pagal savo poreikius. Neretai mes sukuriame tam tikras ribas Dievui. Kaip mes tai padarome? Tokias ribas mes jam sukuriame savo mąstysenoje, mintyse.

Dažnai mes sakome: „Nebegaliu nieko gero tikėtis gyvenime... Nebeturiu jėgų daugiau kovoti... Esu per senas, per daug ligotas. Pasiekiau savo galimybių ribas. Nebebūsiu niekada gyvenime laimingas... Mano sutuoktinis nebemylės manęs taip kaip anksčiau...“ Tokia mąstysena ir tokiais žodžiais mes užtveriame kelią Dievo malonių gausai. Neleidžiame jo begaliniam gerumui ir jo besąlygiškai meilei užpildyti mūsų gyvenimą.

Viename moksliniame straipsnyje skaičiau pasakojimą apie žuvis, vadinamas „Mozės pėdomis.“ Jos gyvena Raudonojoje jūroje tarp daugelio įvairiausių kitų žuvų tuose vandenyse. Tačiau jos yra ypatingos tuo, kad jų neėda toje jūroje plaukiojantys ir medžiojantys rykliai. Mokslininkai pastebėjo, kad jos išvengia žūties, nes turi neįprastą apsaugos sistemą. Jausdamos, kad artėja pavojus, jos išskiria labai nuodingą ir stiprų skystį, kuris kelioms sekundėms paralyžiuoja ryklio nasrus. Nuotraukoje buvo vaizduojama ta žuvis, ramiai plaukiojanti tarp plačių ryklio nasrų. Rykliui reikėjo tik sukąsti dantis ir pietūs būtų buvę jo skrandyje. Tačiau jam nepavyko to padaryti, ir žuvis sau ramiai nuplaukė toliau.Dievas sukūrė šią mažą žuvį tokią, kad ji gali lengvai apsisaugoti nuo didžiulių plėšrūnų. Kaip ta žuvelė jaučiasi būdama tarp ryklio nasrų? Tikriausiai ji net neišsigąsta, jos kraujospūdis nepakyla, ji nešaukia pagalbos, ji nepuola į neviltį, bet tiki, jog ji išgyvens. Ji žino, kad ji turi šią galią, kad nieko bloga negali jai atsitikti. Ta žuvelė žino, kad ji yra ypatinga, ir jog nėra tokia pati kaip daugelis kitų žuvų. Todėl ji plaukioja ramiai, nieko nebijodama ir nuolat pasinaudodama savo ypatinga galia.

Panašiai kaip ta maža žuvelė, ir mes turime ypatingą dievišką galią, kuri padeda mums kovoti su gyvenimo sunkumais. Be to, mes esame vertingesni už tą žuvelę. Mes esame žmonės, mylimiausi Dievo kūriniai, kuriems jis įkvėpė savo dvasią, savo gyvenimą, apdovanojo savo garbe ir orumu, apsupa mus savo malone kaip skydu. Jo angelai nuolat mus globoja. Jo šventieji mus nuolat maldose stiprina ir remia. Bet kartais ta maža žuvelė turi daugiau tikėjimo negu mes. Kai mums sunku, sakome: „Nežinau ar išsikapstysiu iš bėdų. Nežinau ar pasveiksiu. Gydytojo diagnozė prasta... Darbuotojus atleidžia mano organizacijoje. Netrukus prieis ir mano eilė. Nežinau, ką aš toliau darysiu...“ Pamirštame, kad Dievas mumis rūpinasi labiau negu ta žuvele. Jis mus labiau apdovanojo. Turime tą galią, kuri prikėlė Jėzų iš mirties, kuri gali pastumti mūsų priešus taip, kad jie mums pasitarnautų.

Gal liga yra mūsų priešas. Prisiminkime, kad Dievas sukūrė mūsų kūną ir tikrai gali pataisyti tai, kas negerai. Gal mus vargina skola ar trūkumai. Dievas gali mums dovanoti vieną puikią idėją, kuri pakylės mus į naują lygmenį. Jis padės sutikti žmogų, kuris pasiūlys mums darbo vietą. Jis gali atvesti tą žmogų, kuris netikėtai pakeis mūsų gyvenimą tinkama kryptimi. Kodėl Dievas tai daro? Jis nori parodyti savo garbę, galybę ir šlovę pasauliui. Veikdamas tikinčiojo gyvenime, jis rodo, kad yra gyvasis, tikrasis, galingasis Dievas. Pašalinkime visas ribas, leiskime jam veikti, keisti mūsų gyvenimus, pripildyti mus savo meile. Gavėnios laiku melskimės: „Visa širdimi dėkojame tau, Viešpatie, kad mums, dar gyvenantiems žemėje, jau leidi ragauti dangaus gėrybių /Romos Mišiolas/.“

Vienas mano draugas prieš daugelį metų neteko žmonos. Daugelį laimingų metų jie nugyveno kartu. Tačiau po sunkios ligos ji iškeliavo pas Viešpatį. Jis netrukus sutiko kitą nuostabią moterį. Jie nusprendė susituokti. Jis norėjo pakeisti visus baldus savo namuose tam, kad pradėtų savo gyvenimą iš naujo. Apie tai jis niekam nepasakojo. Tik maldoje jis kasdien apie tai kalbėjosi su Dievu. Jis žinojo, kad nereikia nerimauti ir skubėti. Tereikia tik tikėti ir leisti Dievui veikti. Kai juo pasitikime ir toliau nuoširdžiai darbuojamės, jis tikrai parodo mums, kur turėtume toliau eiti, ką daryti, ką pasirinkti. Praėjo keli mėnesiai, niekas nesikeitė. Tačiau jis neprarado drąsos. Jis tikėjo ir stengėsi rodyti gerumą kitiems. Vieną dieną paskambino sūnus ir pasakė: „Nepatikėsi. Laimėjau loterijoje.“ Už tris milijonus litų jis ne tik nupirko savo tėvui naują automobilį, naujus baldus bet ir visiškai naują namą.

Kai kurie jau pamąstėte: „Dieve, prašau duok man laimingus numerius šio sekmadienio loterijoje!“ Nesakau jums: „Eikite ir dalyvaukite loterijose!“ Niekada nemokau eiti į lošimo namus. Šiandien noriu jums priminti, kad Dievas parodo savo gerumą netikėtais keliais. Dievas veikia labai įvairiai kiekvieno žmogaus gyvenime. Jis neturi ribų. Tik mūsų mąstysena nustato jam ribas. Šv. Ignacas Lojola taip pat mus moko atrasti Dievą kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Kartais žmonės sako: „Ryti, tikrai nepavyks man pasiekti to, ko man dabar labai reikia!“ Visuomet atsakau: „Esate teisus.

Tai pasiekiama tik tikintiesiems.“ Tikrai gyvenimas nepasikeis, jei mūsų mąstysena nepasikeis. Kiekvieną rytą dar prieš išeidami iš namų turime kartoti: „Kažkas nuostabaus manęs laukia šiandien. Tai dar viena puiki Viešpaties diena. Jo malonė ir palaima palies mane šiandien.“ Pradėkime dieną su tikėjimu ir mąstysena atveriančia kelią Dievo malonei. Net jei ta diena bus sunki ir varginanti, mes gyvensime teisingai, nes šlovinsime Dievą nuo pat ryto.

Nuolat prisiminkime Dievo prisistatymą Mozei. Pašalinkime ribas nuo Dievo. Tikėkime jo besąlygiška meile ir neribota viltimi. Tikėkimės vien tik gerų dalykų savo gyvenime. Ieškokime jo valios, pakluskime jo vedimui. Laikykime Dievą pirmoje vietoje. Mylėkime kiekvieną žmogų, elkimės su jais teisingai.

Matėme daug nuostabių jo darbų praeityje. Tikrai jis padarys jų dar daugiau ateityje. Jei tikime, nugalime sunkumus ir kliūtis. Jei jam paklūstame, vykdome jo valią, jis tikrai mus veda ten, kur niekada net neįsivaizdavome būti.

Autorius yra vadovų treneris ir Kauno jėzuitų bažnyčios rektorius: www.kjb.lt