Vasario 16 d. su projektu „Džiazo nublokšti“ grojęs Maskvos filharmonijos P. Čaikovskio koncertų salėje, gerai žinomas Lietuvos džiazo pianistas Artūras Anusauskas, vos tik grįžęs, pristato naują solinį albumą „To my friends“. Koncerto pristatymas vyko vasario 23d. PIANO.LT salėje, kurioje jaukiai susibūrė pianisto draugai, kolegos, šeima ir kiti jo kūrybos gerbėjai. Simboliška, kad muzika, sujungta draugystės tematika, suburia tiek skirtingų požiūrių, amžiaus ir profesijos žmonių į vieną vietą bendram tikslui – klausytis subtilios fortepijono muzikos ir leistis į pažintį su muzikantu ir savimi išvien. Tai ketvirtas A. Anusausko autorinis albumas, kuriame atsiveria erdvė nostalgijai, ieškojimams, prisiminimams ir kaip niekuomet daug vietos... tylai. Muzikoje tyla vadinama pauzėmis – intensyviausio vidinio monologo momentai, o gyvenime pauzės – atvirkščiai, reiškia atokvėpį ir nusiraminimą. Tokioje prasmių paralelėje ir priešpriešoje išvien, bandome surasti atsakymą į pianisto užduotą klausimą ir intrigą, klausdami jį patį apie jo muziką, patirtis, draugus ir žinoma pauzes. Kalbina Simona Smirnova.

Jūs pats buvote šio kompakto leidimo prodiuseris. Ar sudėtinga rūpintis visais leidimo reikalais? Juk be vadybinės veiklos yra dar ir pati svarbiausia – kūryba ir atlikimas. Kodėl pasirinkote tokį kelią?

Aš labai norėčiau, jog prodiuseris būtų kitas žmogus, kad kiekvienas dirbtų tik savo darbą, o aš tik kurčiau ir gročiau. Bet, deja, Lietuvoje taip sunku išgyventi, kad praktiškai neįmanoma ką nors patikėti kitiems – tu vis tiek visur turi dalyvauti. Aš į tai žiūriu kaip į neišvengiamybę.

Tuomet būtų galima daryti prielaidą, jog muzikantai, kurie nieko nenutuokia vadybos srityje, išgyventi ir iškilti turi mažai galimybių?

Na, aš jiems linkiu, kad jie gyventų tokiu metu, kai nebebus krizės. Arba, kad dirbtų ne Lietuvos rinkoje. Nes kol kas Lietuvoje norint išleisti savo albumą yra privaloma kuruoti viską nuo A iki Z. Žinoma, labai norėčiau padėkoti mane įrašinėjusiam Vytautui Labučiui. Pas mus juk tiek daug įrašų kompanijų ir garso režisierių, tačiau aš labai laimingas, kad būtent jis mane įrašė. Tikrai neapsirikau, nes tai žmogus, turintis pajautimą muzikai ir geras ausis. Ir aš manau, kad tik geras muzikantas gali būti labai geras garso režisierius.

Grįžtant prie vadybinės temos, noriu paminėti, kad tarp jaunos kartos muzikantų vyrauja požiūris, jog užtenka labai gerai groti. Jūs su tuo nesutinkate?

Čia yra dvi tiesos, kaip ir gyvenime: gali groti vieną muziką, nekreipti dėmesio į klausytoją, niekam nepataikauti, ir gali groti įvairią muziką, norint išgyventi. Kas dabar žino? Ar turi groti vieną muziką ar daugiau. Pavyzdžiui, avangardistai – mes klausom jų su malonumu, tačiau nežinome, kaip jie gyvena. Tačiau vėlgi Lietuvoje pasirinkti vieno žanro atlikimo kelią yra didelė rizika neišgyventi. Čia renkasi kiekvienas individualiai ir taisyklės nėra.

Kompakte skamba aštuoniolika Jūsų kūrybos kompozicijų. Tai kiekgi laiko prireikė tam, kad jie pribręstų ir suskambėtų?

Galiu drąsiai pasakyti – per trisdešimt metų. Tas kompaktas per ilgą laiką brendo, tuomet nutariau konkrečią datą, kada turi būti įrašytas, kada išleistas. O nutarus viskas susiklostė savaime ir greitai. Jau seniai buvau nutaręs išleisti tokį kompaktą – ramų, „nenervuojantį“, su ne daug natų. Labai norėčiau, kad klausytojas tą kompaktą paklausytų ne vieną kartą. Būčiau labai laimingas, kad per metus paklausytų bent kelis kartus.

Kūrinių idėjos buvo brandinamos ilgą laiką, tačiau vis tiek galutinai išvystyti tematiką ir sudėti kūrinį į formą reikalingas „lūžis“ ir tam tikra inspiracija. Kokiais gyvenimo etapais tai įvykdavo?

Iš tiesų tai labai įvairūs gyvenimo etapai. Pats kūrybos procesas labai ilgas ir painus. Tarkim, grojant su kvartetu, gimsta tam tikros introdukcijos, solinės vietos, susiformuoja tam tikri situacijų standartai: lyrinė tema, greitesnė tema, vienokia harmonija, ritmas, kitokia... Visa tai kaupiasi, po truputį atrandi temą, ir kai pribręsta paskutinis laikas, tu viską imi koncentruoti. Randi tam tikrą faktūrą, ir tai faktūrai atitinkamą temą. Pavyzdžiui, „Preliudas“ – jis gimė iš keleto koncertų, kur teko improvizuoti pagal paveikslus. Tad šio kūrinio inspiracija buvo M. K. Čiurlionio paveikslai. Žinoma, ne tik šio dailininko. Pasaulyje labai populiaru improvizuoti pagal poeziją, šokį, ir ši menų sintezė tam tikra prasme ir yra daugialypė inspiracija.

Kadangi visas Jūsų gyvenimas grįstas kūryba, kyla natūralus klausimas apie tai, kas tuomet kūryboje Jums svarbiausia: procesas, rezultatas, atlikimas, atradimo ir suvokimo momentas, atpažįstamumas, įvertinimas? Kas yra tas „kabliukas“, kuris nuolatos papildo ir suteikia jėgų kurti toliau?

Čia labai daug svarbių dalykų. Visų pirma kiekvieną dieną žmogus mokosi. O mūsų kūryba yra improvizacija, tad kiekvieną dieną tai yra tam tikra dalis tavo kūrybos ir pažinimo. Kiekvieną dieną mes kažko mokomės, klausom, kopijuojam... Bet visų maloniausia yra momentinė kūryba. Todėl labiausiai mėgstu solinius koncertus. Kai groju solo, esu pilnas spontanikos. Žinoma, yra užrašyta tam tikra dalis temos, formos, tačiau kai groji solo, vis tiek stengiesi kaskart visa atlikti naujai. Ir šioji spontanika yra pats didžiausias malonumas. Žinoma, kai iš tos spontaninės kūrybos kažką užrašai, tobulini ir vėl atlieki naujai, taip išlaikydamas ilgaamžiškumą, tai lygiai toks pats malonumas.

Kompakte labai ryškiai jaučiamas laikiškumo ir erdvės pojūtis. Nevengiama pauzių, nutylėjimų. Ar erdvės ir laiko paralelė buvo sąmoningai nuspręsta raiškos priemonė ar intuityvios kūrybos rezultatas?

Sąmoningai. Visa kompakto stilistika buvo „sumanyta“ specialiai. Mes tiek daug prigroję esam tų natų, tiek daug triukšmo aplink, visa ši urbanizacija ir skubėjimas, muzikos gausa... Aš tiesiog norėjau tokio ramaus kompakto, kad žmogaus mano muzika nevargintų, o atvirkščiai, leistų pailsėti. Žinoma, dažnai sakome jaunimui „ grok mažiau natų“, tačiau tai nereiškia, kad jis turi groti ne tai, ką jis nori ir kaip jis jaučiasi. Čia pagal kiekvieno pasirinkimą. Tačiau mano amžiuje ateina toks laikas, kai norisi klausytis kažko ramaus, ir man toji ramybė suteikia daug daugiau informacijos.

Didžiausia šio kompakto inspiracija buvo Keith Jarret 1999 m. kompaktas „Nakties melodijos“. Kai paklausiau, man išliko labai stiprus įspūdis. Tuomet sau pasakiau, kad norėčiau sukurti tokią pačią nuotaiką, tik su savo muzika.

Vienas iš stilistinių bruožų, tai labai ryškiai juntamas tapybiškumas. Žaidimas su spalvomis: sodrios spalvos, ryškūs akcentai kontrastuoja su pasteliniu, lyriniu arpeggio ir nejuntamai viskas jungiama į vieną bendrą visumą ir kompoziciją. Įsiklausant į įrašus juntama vizualinė funkcija, tarsi sąskambiai norėtų klausytoją perkelti į kitas vietas, keliones, vidinio pasaulio ir pasąmonės vaizdinius. Ar muzikinė paletė taip pat buvo sąmoningai pasirinkta raiškos forma?

Žinoma, aš labai norėjau, kad ši muzika būtų spalvinga. Džiaze šito pasigendu. Dažnai matau, kad siekiama instrumentų kiekybe sukurti spalvingumą, tačiau vienas fortepijonas turi begalę spalvų. Čia turbūt daugiau akademinio pianizmo pozicija, kad reikia gilintis ne tik į tai, kaip greitai ir techniškai atlikti natas, tačiau ir kokiomis spalvomis kalba tos natos. Profesionalūs akademiniai pianistai gali išgauti turbūt iki tūkstančio spalvų. Ir daugelis pasaulio džiazmenų visiškai nekreipia į tai dėmesio. Čia norėčiau paminėti savo mokytojus Tesą Juodelienę, profesorę Veroniką Vitaitę ir profesorių Chaimą Potašinską, kurie įdėjo labai didelį indėlį į tai. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, mokytojai labai daug reikalavo, ir spalvos buvo labai svarbios. O be to, tuo metu dauguma mano draugų buvo dailininkai. Pats labai mėgstu dailės kūrinius. Nemažai jų esu atsivežęs iš kelionių.

Kūrinyje „Bonce“ skambėjo tarsi slaviškas dermiškumas, tarsi rytietiškos intonacijos. Ar tai taip pat kelionių inspiracija?

Čia turbūt išėjo spontaniškai... Apie tai net nebuvau susimąstęs. Labai įdomu, kaip klausytojas interpretuoja mano muziką. Šiaip kelionės daro tikrai didžiulę įtaką. Kai susipažįsti su vietiniais muzikantais, su jais pagroji, atsiveži jų nacionalinių instrumentų. Vėliau tai panaudoji kūryboje.

Kūrinys „Kniedė“ ryškiai išsiskiria savo tematine medžiaga iš kitų kūrinių. Jame atsispindi konfliktinės situacijos, prieštaravimai. Koncerte šį kūrinį skyrėte savo studentams. Ar tai turi paralelių su dėstymo patirtimi?

Pradžioje tas kūrinys nebuvo galvojant apie studentus, tačiau vėliau toji tematinė medžiaga surado savo prasmę. Per savo dvidešimties metų dėstymo patirtį turėjau nemažai studentų, tačiau tarp visų jų turėjau kelis, kurie ta tikrąja žodžio prasme užkniso. Jie nebuvo blogi, greičiausiai pasirinko ne tą specialybę, tačiau kartais su savo netinkamais klausimais ir nesimokymu išvesdavo iš kantrybės. Užuot groję, daugiau klausinėja apie tai, kaip groti. Tada ir vyksta tam tikras nepiktybinis konfliktas. Ir toje kompozicijoje tikrai nėra nieko pikta. Tiesiog norėjau parodyti, kad tas pedagoginis darbas kartais ir užknisa. Ir tos kompozicijos pavadinimas galėtų būti „Užkniso“, tačiau tai turbūt būtų nelabai literatūriška (juokiasi).

Čia gal galima būtų išskirti ir vidinį žmogaus konfliktą? Jūsų ir studento supratimų ir požiūrių konfliktas, paties studento pasirinkimų vidinis konfliktas...

Taip, žinoma. Juk toje kompozicijoje yra ir pabarimas, ir kartojimas, ir mokymas, ir emocijų „išliejimas“... Nors ilgai galvojau, ar dėti šią kompoziciją į kompaktą. Bet įdėjau, nes mėgstu kontrastą.

Nuo „Kniedės“ dar pereikime prie labai darnios kompozicijos„Tėkmė“. Joje jaučiamas ryškus ostinato, lyg ir „čiurlioniškas“ preliudų leitmotyvas. Apie M. K. Čiurlionį užsimename jau antrą kartą. Ar galėtumėte išskirti kitus, Jus įkvepiančius kompozitorius?

Manau, kad tai daro daugelis. Vardyti taip pat galėčiau: A. Skriabinas, F. Šopenas, Brad Mehldau, Esbjörn Svensson. Tai ne tai, kad juos kopijuoji, tačiau kažkas iš jų muzikos labai inspiruoja. Įrašydamas šį kompaktą labai dažnai prisimindavau M. K. Čiurlionį. Aš norėjau, kad tas kompaktas būtų lietuviškas savo dvasia, tačiau ne citatomis.

Ar Lietuva ir patriotizmas svarbus Jūsų kūryboje?

Aš labiau linkęs būti pasaulio žmogumi. Džiazas jau savaime yra pasaulinė muzika. Bet vėlgi kaip menininkas ir kaip kūrėjas išskiriu ambiciją ir klausimą: kuo mes galime išsiskirti pasaulyje? Kad gerai grosim amerikonizmą? Turbūt juk negrosim taip gerai, kaip juodaodžiai džiazo muzikantai. Ir kad lietuvišką sutartinę grosime, taip pat neišsiskirsime. Tačiau gyvenu Lietuvoje ir jos aplinkoje, kuri, žinoma, formuoja savotiškas intonacijas. Būtent ta prasme, manau, kad galime išsiskirti. Bet jokiu būdu nenaudoju lietuvių liaudies dainų citatų, nes čia jau snobizmu kvepia. Aš jaučiu, kad Vilniaus džiazo mokykla vis tiek kitokia negu kitų šalių.

Vilniaus džiazo mokykla? Kodėl ne Lietuvos?

Aš vadinčiau Vilniaus. Šį terminą vartoju subjektyviai. Sau esu susikūręs tokią viziją, kad mes visgi pasaulyje turime Vilniaus mokyklą. Pradininkai, be abejo, V. Tarasovas, V. Ganelinas ir V. Čekasinas. Džiazo kelią pasirinkau būtent išgirdęs GTČ trio koncertą. Ir išskiriant požiūrį į džiazą, galiu tai vadinti Vilniaus mokykla, kuri jau yra susiformavusi.

Kaip tuomet su Šiaulių, Klaipėdos, Kauno ir kitų miestų džiazo muzikantais?

Jeigu jie negyveno Vilniuje, drįstu teigti, kad jų ir muzika yra kitokia. Jokiais būdais tai nėra kažkaip geriau ar blogiau, tiesiog jaučiamas didžiulis skirtumas tarp Vilniaus ir Klaipėdos muzikantų, nė kiek nenuvertinant. Klaipėdoje labiau puoselėjamas tradicinis džiazas, Vilniuje – labiau laisvesnis. Aš pats štai gretinu akademinį grojimą su džiazu.

Derindamas džiazo improvizaciją su akademinės muzikos principais ir raiška, vis tiek turite nuolatos būti ant kažkokios ribos „tarp“. Kaip tai pavyksta?

Papasakosiu tokią ištrauką iš asmeninės patirties. Mokydamasis klasikos, išgirdau pirmą džiazo koncertą (jau minėtas GTČ trio koncertas). Jis man paliko labai stiprų įspūdį, nors aš visai nesupratau, ką jie groja. Ir aš svarsčiau: kaip jie sukuria tokį stiprų įspūdį? Galvojau, kad, grodamas klasiką, turbūt nesugebėsiu taip paveikti klausytojo, ir man neužteks vien tik klasikinės muzikos. Aš norėjau kurti. Kai pradėjau groti džiazą, man buvo labai sunku, nes daug kas muzikine prasme buvo nepriimtina. Visur buvo labai prasta aparatūra, nebūdavo fortepijono, būgnininkui užgrojus privalėdavai daužyti rojalį, kad tave kas išgirstų. Kokia ten galėjo būti muzika? Tas irgi atsibodo labai greitai, tad labiau mėgau groti solo. Ir tik po kokių gerų penkerių metų aš supratau, kad egzistuoja džiazo metodika bei literatūra, supratau visą artikuliaciją, ir tai man pasidarė priimtina. Suprasdamas, kad privalai daryti tai, ką moki geriausiai, – jokiu būdu nenorėjau apleisti akademinio grojimo. Man nesvarbu, ar klasika, ar džiazas, man svarbiausia – muzika. Man džiazas nėra savaiminis tikslas. Nesvarbu, kokio stiliaus ji būtų, svarbiausia, kad ji būtų kokybiška. Labai nemėgstu saviveiklos.

Sugrįždama prie kompakto norėčiau pasakyti, kad kūriniai išdėlioti savotišku – epišku eiliškumu. Tarsi kūrinių nuotaikos, vystymas ir kaita susijungtų į tam tikrą kūrinių dramaturginį išdėstymą. Man, kaip klausytojai, tai priminė žmogaus pažinimo raidą ir tam tikrus etapus. Kaip pasirinkote būtent tokį kompozicijų eiliškumą?

Žinoma, labai svarbu, kaip išdėlioji kūrinius. Ir Jūs pasakėte visišką tiesą. Tai yra gyvenimas. Tai yra gyvenimo etapai.

Kodėl nusprendėte kompaktą pavadinti „Draugams“?

Aš tikrai noriu pasakyti ačiū savo draugams. Jie lydėjo ir padėjo man visais sunkiais momentais. Tačiau jokiais būdais tai nereiškia, kad ši muzika neskirta kitiems klausytojams. Tuo ir noriu pasakyti, kad su žmogumi, kuris paklausys šį kompaktą, mes ir tapsime draugais.