Šv. Brunono aura

Pernai metai prabėgo pažymėti šv. Brunono Kverfurtiečio aura. Nuostabus dalykas, kad prieš tūkstantį metų žuvęs ir dar prieš dvi dešimtis metų mūsuose mažai kam žinomas misionierius tiesiog tapo mūsų tautiečiu. Dabar ne laikas ir ne vieta dėkingos atminties šviesoje prisiminti visus garsesnius ir tylesnius pagarbos šv. Brunonui liudijimus, pakaks tarti vieną dalyką – Lietuvoje susikūrė šv. Brunono gerbėjų brolija. Tai džiugus faktas, kurio vaiskumo nenustelbia jokios miglos, jokios drumzlės temdančios ir iškraipančios lietuvių tautos istorinio kelio matymą. Tad šiuo straipsniu tiesiog norisi pasidalinti mintimis apie šv. Brunoną kaip misionierių.

Šv. Brunonas Kverfurtietis nugyveno trumpą, bet prasmingą gyvenimą. Per tą laiką jis spėjo sukrauti danguje lobį, kurio ir po tūkstančio metų nei rūdys ėda, nei vagys valioja išplėšti. Jo kankinystės žygdarbis pranoko siauras ir trumpas vietos ir laiko ribas, o jo pavyzdys ir šiandien, gal net labiau nei prieš kokius šimtą ar du šimtus metų, yra aktualus ir reikšmingas. Pirmiausia jis svarbus dėl to, kad šv. Brunonas yra „nepatogus“ šventasis tiems mūsų laikų Europos gyventojams, kurie užmiršę krikščioniškąsias Europos šaknis ją pačią stumia į barbarybės ir moralinės bei intelektinės tamsos liūną. Šv. Brunonas reikšmingas tuo, kad jis padeda atrasti tas vertybes, kurios yra tikrasis Europos tautų solidarumo pagrindas. Jis nebuvo išskirtinis tuo požiūriu, kad vedamas artimo meilės idealo siekė skelbti Gerąją Naujieną to meto Europos toliausiuose pakraščiuose gyvenusiems pagonims. Jis darė tai, ką iki jo ir po jo darė ir darys šimtai ir tūkstančiai kitų krikščionių, bet šiame gausiame būryje jam tiesiog pavyko ypač priartėti prie kenčiančio Kristaus idealo ir pelnyti kankinio vainiką. Skirtingai nuo daugybės vėlesnėms kartoms tik nebylų liudijimą palikusių misionierių, Brunonui pavyko palikti gana gausų savo raštų rinkinį, kuriame matyti jo asmeniniai pasiryžimai ir atsidūsėjimai, stiprus savo pareigos jausmas ir gailestis dėl savo paties ir kitų monių netobulumų bei nuodėmių. Jo raštuose stipriai jaučiama emocinė įtampa ir autobiografinio pobūdžio apmąstymai. Šie ir kiti šv. Brunono Kverfurtiečio asmenybės bruožai ir jo raštų ypatumai nuo seno traukė gausaus tyrėjų ir skaitytojų būrio dėmesį. Jo raštuose labiausiai ryškūs yra ko gero du dėmesnys – misionieriškas užsidegimas ir kankinystės troškimas.

Brunonui būdingą kankinystės troškimą liudija jo paties pasirinktas vienuolinis šv. Bonifaco vardas. Labiausiai tikėtina, kad rinkdamasis šį vardą Brunonas troško sekti Vokietijos apaštalu, š. Bonifacu, kuris žuvo kankinio mirtimi Fryzijoje 754 m. Nuo tada, kai apie 998 m. Brunonas pasirinko vienuolinį gyvenimo kelią, mintys apie Evangelijos skleidimą tarp pagonių ir kankinystės troškimas jam ėmė tapti kelrodėmis žvaigždėmis, pagal kurias jis kreipė kasdienį savo gyvenimo kelią. Tokie troškimai anaiptol nereiškė nutrūktgalviško užsidegimo ar tuščios užgaidos. Tokie troškimai buvo buvo ramiai ir giliai pasverti, ir buvo įgyvendinti konkrečiais darbais. Brunono mintys apie Evangelijos platinimą tarp pagonių, jo paties misijų kelionės gerai atsiskleidžia iš trijų pagrindinių kūrinių. Tai Brunono rašytas Šv. Adalberto Gyvenimas, Penkių brolių kankinių Gyvenimas ir Laiškas vokiečių karaliui Henrikui II (1002–1024). Šie kūriniai rašyti tuo metu, kai Brunonas aktyviai veikė kaip misionierius. Laišką Henrikui II, rašytą prieš pat jo paskutinę, kaip netrukus turėjo išaiškėti, misiją galima laikyti savotišku šv. Brunono testamentu.

Sunkūs laikai

Sprendžiant pagal Brunono raštus jam teko gyventi prastais ir nelaimingais laikais, kurie pagedo pasibaigus imperatoriaus Otono I epochai (936–973). Jo sūnus, jaunasis imperatorius Otonas II (973–983) paklausęs vaikiškų patarimų ėmė neišmintingai valdyti ir sužlugdė tėvo stabilaus valdymo pagimdytą taiką ir vokiečius ėmė persekioti pralaimėjimai, kuriems iki tol tiesiog nebuvo vietos. „Eite išėjo Otonas Pamaldusis, Otonas Griežtasis, mokėjęs suvaldyti netvarką, kurio aukso laikus sunkiomis dejonėmis prisimena [vokiečių žemė] dabar, kai įvairiais sunkumais prispausta Šventoji Bažnyčia be perstojo kenčia nuo kylančių priešų.“ Vienais nuožmiausių priešų tapo tarp Elbės ir Oderio gyvenusios slavų gentys. 983 m. sukilusios prieš vokiečių valdžią jos tuo pačiu išsižadėjo krikščionybės ir sudarė teokratiškai organizuotą bei agresyvią liutičių sąjungą. Naujojo imperatoriaus Otono III ir jam talkinusių Lenkijos valdovų Mieškos (apie 960–992) ir Boleslovo Narsiojo (992–1025) pajėgos niekaip negalėjo užgniaužti šios naujai atsigavusios pagonijos židinio. Dar blogiau nutiko, kai po netikėtos Otono III mirties 1002 m. pradžioje kilus nesutarimams tarp Boleslovo Narsiojo ir Henriko II, pastarasis sudarė prieš lenkus nukreiptą sąjungą su liutičiais. Brunono akimis žiūrint, tokia sąjunga buvo siaubingas akibrokštas, todėl savo pasipiktinimui išreikšti jis netaupė rašalo: „Kas gali būti bendro tarp Kristaus ir Beliaro?, kaip galima lyginti šviesą ir tamsą?, kas bendro tarp velnio Zvarazičiaus ir šventųjų vado, jūsų ir mūsų, Mauricijus? Kaip gali susitikti šventosios ietys ir velnių vėliavos, maitinamos žmonių krauju?“ Tokie ir panašūs žodžiai buvo adresuoti karaliui Henrikui II, kurį Brunonas kvietė būti gailestingu valdovu ir liautis kovojus su Boleslovu Narsiuoju. „Ar ne geriau kovoti prieš pagonis dėl krikščionijos, negu krikščionims taikyti jėgą dėl pasaulietinės garbės?“ Brunonas aiškiai apgailestauja, kad karaliaus Henriko II širdyje nesudygo mintis kovoti garbingų kovų prieš stabmeldžius liutičius ir taip pelnyti apaštalo vardą Dievo akyse. „Deja, o nelaimingi laikai! – sušunka Brunonas – Po šventojo imperatoriaus Konstantino Didžiojo, po tikinčiojo valdovo pavyzdžiu tapusio geriausiojo Karolio yra kas persekioja krikščionį, bet vargiai rasi kas atverstų pagonį!“ Beveik tokiais pačiais žodžiais Brunonas jau buvo bylojęs ir jo rašytame šv. Adalberto gyvenime. Tai rodo, kad jam iš tikrųjų labai rūpėjo, kiek krikščionių valdovai yra pasiryžę tarnauti krikščionijos reikalui, remdami misionierius, o reikalui esant ir išsiruošdami į karo žygius prieš užkietėjusius pagonis. Šioje vietoje reikia ypač pabrėžti tai, kad kviesdamas krikščionių valdovus imtis aktyvesnių veiksmų prieš tam tikrus pagonis, Brunonas rėmėsi Evangelijos pagal Luką epizodu, kuriame kalbama apie svetingą šeimininką ir nedėkingus svečius, kurie visaip teisinosi negalį atvykti į puotą, kol galiausiai šeimininkui teko įsakyti savo tarnui sukviesti elgetas, luošus, aklus ir raišus, o galų gale „priversti ateiti“ ir įvairiausius pakelių ir patvorių gyventojus, „kad mano namas būtų pilnas“ (Lk 14,16-24). Šį išsireiškimą „priversti ateiti“ – „compellere intrare“, Šv. Brunonas pavartojo ne vieną kartą, bet dėl to anaiptol negalima teigti, kad jis buvo beatodairiškas prievartos prieš pagonis taikymo šalininkas. Nuodugnūs tyrimai atskleidė, kad šv. Brunonas buvo pasiruošęs pritarti prievartinių priemonių taikymui tik ypatingais atvejais, o būtent tada, kai tekdavo susidurti su pagonimis-apostatais. To meto krikščionių akimis žiūrint, apostatai nebesugrįždavo į pagoniškos nekaltybės būklę, o jiems ir toliau likdavo galioti tuo metu eretikų ir atskalūnų atžvilgiu visuotinai taikyti įstatymai ir papročiai. Liutičiai kaip tik ir buvo tokie ypatingi pagonys. Šv. Brunonas pasaulietinių valdovų paramą misionieriams palaikydavo ir tais atvejais, kai vietinių pagonių elitas statė dirbtines kliūtis laisvam Evangelijos skelbimui. Prievartinių veiksmų scenarijai galimi pagonių-apostatų ar piktybiškai užkietėjusių pagonių atžvilgiu priklauso šv. Brunono teorinių svarstymų ir politinių sprendimų paieškos sričiai, bet jie anaiptol nesudaro pagrindo, ant kurio jis statė savo paties supratimą apie misionieriaus pašaukimą. Visa savo esme jis buvo taikaus Evangelijos skelbimo šalininkas ir tai liudija tiek jo paties raštai, tiek pats jo gyvenimas pasibaigęs kankinio mirtimi. Neadekvatiems ir neteisėtiems prievartos taikymo atvejams, Brunonas visada ir aiškiai nepritardavo. Misionierių žodžio negirdėjusiems pagonims, Geroji Naujiena turėjo būti skelbiama tik taikiu būdu. Būtent tokie apmąstymai ir perteikia esminius Brunono-misionieriaus portreto bruožus.

Taikus Evangelijos kelias:bendruomeninis gyvenimas – auksinė vienuma–Žodžio skelbimas ir kankinystė

Brunono akimis žiūrint, misionieriškam darbui tiko tik ypač gerai pasiruošę asketai. Šis pasiruošimas turėjo vykti šventumo link vedančiu keliu, kuris prasidėdavo nuo įmanomai aktyvios kovos su savo paties nuodėmėmis, ydomis ir netobulumais. Tapęs vienuoliu Brunonas praktikavo griežtą askezę: ilgais laiko tarpais maitindavosi tik ketvirtadieniais ir sekmadieniais, nevengdavo gultis į dilgėlių ar erškėčių tankynę. alankiausią vietą tokioms ir panašioms kovoms teikė vienuolynas. Anot Brunono, Viešpaties kelio ieškantys vienuolyne galėdavo pasisemti trijų rūšių gėrybių: pradedantiesiems – bendruomeninis gyvenimas, subrendusiems ir Gyvojo Dievo trokštantiems – auksinė vienuma, o norintiems išsivaduoti iš savo kūnų ir būti kartu su Kristumi – Evangelijos skelbimas pagonims. Būtent tokį vienuolyną krikščioniškų žemių rytiniame pakraštyje, lenkų žemėje, norėjo įsteigti imperatorius Otonas III ir su juo bendradarbiavęs lenkų valdovas Boleslovas Narsusis. Šv. Brunonas Kverfurtietis karštai palaikė tokius evandelizacinius užmojus. Vienuolinio gyvenimo etapų eiliškumas rodo kelią, kuris veda nuo bendruomeninio vienuolyno iki atsiskyrėlių bendruomenės (eremo) ir nuo eremo iki Evangelijos skelbimo pagonims. Matome pasitraukimą nuo įprasto pasaulio į vienuolyną, paskui nuo įprastesnės vienuolyno aplinkos į dar nuošalesnę vietą. Atrodo, judama šalin nuo giminių, šalin nuo žmonių, bet iš tikrųjų einama dar didesnės meilės Kristui keliu, kuris vėl pilnoje dienos šviesoje pasirodo einant skelbti Evangelijos pagonims. Čia mes atpažįstame Ankstyvųjų viduramžių airių ir anglosaksų vienuoliams būdingą tradiciją, kuomet piligrimystė dėl Kristaus imdavo ir peraugdavo į misiją pagonims. Palikę savo gimines, apleidę savo gimtąsias vietas jie reikšmingai prisidėjo prie krikščionybės židinių steigimo kontinentinėje Europos dalyje (VI–VIII a.). Dažnam airių vienuoliui giliai širdin smigo Viešpaties žodžiai pasakyti Abraomui, kuriais jam buvo tarta: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu.“ (Pr 12, 1) Tą patį motyvą aptinkame ir Brunono rašytame Penkių brolių kankinystės aprašyme, kur Brunono bendramintis Benediktas apibūdintas kaip gimtąją žemę palikęs atsiskyrėlis. Tokia tendencija Brunono ir jo bendraminčių atveju jau yra tapusi sąmoningai siekiamu tikslu. Piligrimystė, perauganti į misiją, kuri galiausiai baigiasi kankinyste, ganėtinai stipriai yra išeksponuota Brunono rašytame šv. Adalberto Gyvenime. Adalberto piligrimystė po šventąsias Prancūzijos vietas, – tokias kaip Turas, kur ilsisi šv. Martynas, – Paryžius, kur ilsisi kankinys šv. Dionizijus Areopagitas, Fleury vienuolynas, kur ilsisi šv. Benediktas, – praėjus vieneriems metams peraugo į misiją į Prūsus ir baigėsi kankinystės triumfu.

Brunono kelias po atsivertimo į vienuolinį gyvenimą vedė būtent šia kryptimi: vienuolynas–eremas–misija ir kankinystė. Kurį laiką pagyvenęs Šv. Aleksijaus ir Bonifaco vienuolyne, Brunonas 1000 m. rudenį prisijungė prie šv. Romualdo ir jo atsiskyrėlių būrelio. Dėl gausių lankytojų ir Romoje tuo metu buvusios nestabilios padėties, atsiskyrėliai išsikėlė ir įsikūrė naujoje vietoje – Perėjume, netoli Ravenos, nuošalioje ir pelkėtoje Po upės žemupio vietovėje. Gyvendamas šiame ereme, Brunonas susidraugavo su bene mylimiausiu šv. Romualdo mokiniu – Benediktu. Otono III pageidavimai dėl misionierių išsiuntimo į lenkų žemes, pokalbiai su Brunonu uždegė ir Benediktą tais pačiais Evangelijos platinimo troškimais. Šiuo aspektu svarbūs yra Brunono argumentai, kuriuos jis perteikė nepatogių klausimų pavidalu: „Kokia nauda, kad mes gyvendami nesveikoje pelkėtoje vietoje kone visi jau sergame? Kokius darbus celėje gali dirbti savo rankomis tas, kuris savo kojomis sekmadienį negali nueiti į bažnyčią ir priimti Šventosios Komunijos? Kokį sveiko skaitymo vaisių sugebės paimti ar kokią maldą gali pasiųsti protas to, kurio ligoti sąnariai nepasikelia iš lovos? [...] O ar ne geriau, nelaukus kol be reikalo mirsime šioje pelkėje, eiti ten, kur galėsime atlikti abu šiuos dalykus.“ Kokie tai dalykai? Mūsų supratimu – tai benediktiniškasis „ora et labora“ – „melskis ir dirbk“. Šis benediktiniškas idealas atsispindėjo ir šv. Adalberto gyvenimo aprašyme.

Šiame kūrinyje matome, kad šv. Adalbertas patyręs, jog pagonys į jo žodžius reaguoja grieždami dantimis, putodami pykčiu, baubdami ir grasindami mirtimi, ima sukti galvą ko dar reikia imtis, kad sielų gelbėjimo darbas duotų vaisių. Teiraudamasis savo palydovų Adalbertas klausia gal reikėtų apsirengti pagonims įprastais rūbais, nes dabar turimi juos per daug nervuoja, gal reikia užsiauginti ilgus plaukus ir barzdas, kad būtume į juos išoriškai panašesni. Galbūt tada bus galima tarp jų įsikurti ir apaštalų pavyzdžiu rankų darbu pelnantis duoną gal atsivers palankesnė proga jų evangelizavimui. Visiškai tvirtai negalime pasakyti ar šios Brunono užrašytos mintys priklauso Adalbertui ar pačiam Brunonui. Šis klausimas yra neišsprendžiamas ir jo tokiu būdu gal net ir nereikia spręsti. Panašias mintis apie diskretišką priėjimą prie pagonių matome ir Penkių brolių kankinystės aprašyme. Šiuos dalykus kartu paėmus, galime manyti, kad mes čia turime reikalą su misionierių apmąstymais, gimstančiais paragavus tikros darbo misijų lauke patirties. Tokie autentiški liudijimai yra retenybė to meto šaltiniuose ir iš dalies dėl to ir patiems šv. Brunono raštams tenka išskirtinė vieta Viduramžių misijų istorijos tyrimuose.

Šv. Adalberto gyvenimą Brunonas rašė tuo laiku, kai jį buvo ištikęs stiprus likimo smūgis. Lenkijoje įsikūrusi keturių eremitų bendruomenė laukė vėluojančio Brunono ir nebesulaukė. Gūdžią 1003 m. vėlyvo rudens naktį, per šv. Martyno vigiliją (lapkričio 10-11 d.), eremitų bendruomenę išžudė vietiniai plėšikai, tuščiai tikėjęsi rasti aukso ir sidabro. Dėl šios nelaimės Brunonas kaltino save ir tarsi atgailaudamas parašė Penkių Brolių kankinių gyvenimo ir kančios aprašymą. Benedikto ir Jono noriai priimta mirtis, atleidžiant savo priešams ir kankintojams, tučtuojau juos pavertė kankiniais. Nekantravę vykti evangelizuoti pagonių ir visiškai pasiruošę pelnyti kankinių vainiką, jie net nepajuto, kad ši malonė bus rasta čia pat ir taip greitai. Tokį mirties būdą Brunonas iškėlė kaip ypatingą Viešpaties malonę. Ne tik mirtis, bet ir kiekvienas smūgis patirtas dėl Kristaus Brunono akyse iškyla kaip ypatingai brangi dovana. Adalbertui patyrus smūgį irklu į nugarą, Brunonas retoriškai klausia, ar kas nors žemėje gali savo verte prilygti kančiai, kuri noriai pakeliama dėl Kristaus: „Juk net perlas taip ryškiai nespindi nešvarumų krūvoje, net karaliaus purpuras tarp paprastų žmonių, net rožės žiedas ant žemės ir net saulė taip ryškiai nešviečia danguje, kaip gražioje širdyje smūgis, kurį džiugiai priimi dėl savo Kristaus šlovės!“

Brunono rašytuose tekstuose matome, kad misija ir kankinystė yra ypatingai glaudžiai tarpusavyje susijusios. Antra vertus, Brunonui ir jo bendraminčiams būdingo kankinystės troškimo nereikia tapatinti su asmeniniu susireikšminimu ar impulsyvumu. Anaiptol. Apverkdamas savo nuodėmes Brunonas aiškiai duoda suprasti, kad trukdis misijai, o galiausiai ir kankinystei, yra asmeninių įgeidžių tenkinimas. Būtent savo valios išsižadėjimas leidžia visiškai pasikliauti Viešpaties gailestingumu, kuris silpną žmogų padaro pajėgų pakelti kankinio mirtį. Brunono akimis žiūrint, kraujas pralietas dėl Kristaus galutinai ir visiškai panaikina nuodėmes, kurios krikšto vandeniu tik nuplaunamos. Tokiu būdu kankinys pelno malonę susitikti su Viešpačiu akis į akį. Tokiu būdu pelnomas asmeninis išganymas. Tačiau ne jis vienas rūpi tikram misionieriui ir kankiniui. Ne mažiau, jei ne daugiau, svarbus ir kitas aspektas, o būtent troškimas Kristui pelnyti kuo daugiau sielų. Šis, jei taip galima sakyti, kiekybinis aspektas Brunonui ir jo bendraminčiams buvo svarbus ir reikšmingas. Būtent dėl sielų išganymo jie mokėsi svetimos slavų kalbos, auginosi ilgus plaukus, ruošėsi persirengti pasaulietiniais rūbais kad tik galėtų kuo geriau pagonims atverti kelią link Amžinojo gyvenimo. Karštas troškimas pelnyti kankinio vainiką derėjo su išmintingu elgesiu. Toks pasiruošimas ir Penkių brolių kankinių, ir Brunono nuomone turėjo duoti progą „protingai kankinystei“ – „rationale martyrium“, kurioje negalime neišgirsti pirminės kankinystės kaip tikėjimo liudijimo reikšmės.

Šv. Adalbertui tik trumpą laiką teko evangelizuoti pagonius, Penkiems broliams kankiniams taip ir neteko išvykti į misiją pas pagonis, o šv. Brunonas su kaupu „atidirbo“ už tokį stygių. Vengrija – Juododsios jūros stepės – Prūsija ir galiausiai Rusios ir Lietuvos paribys toks yra šv. Brunono paskutinių gyvenimo metų kelias. Baigęs sąvo žemiškąjį gyvenimą „romus kaip avinėlis“, jis ir toliau liko Dievo gailestingumo laidu mūsų šalies ir kaimyninių kraštų žmonėms. Nors LDK laikais šv. Brunono Kverfurtiečio kultas ir nebuvo aktyvus, tačiau nepaisant to 1673 m. jis buvo paskelbtas Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėju. Toje pačioje epochoje Pažaislio kamaldulių vienuolynas pasipuošė įstabiomis šv. Brunono gyvenimą iliustruojančiomis freskomis. Florencijos tapytojo Michelangelo Pallonio  1674–1685 m. nutapytos 11 freskų sudaro ikonografinį ciklą, kuriam nėra analogų jokiame kitame krašte. Vien tai verčia galvoti, kad Pažaislis galėtų tapti ypač svarbia šv. Brunono Kverfurtiečio gerbimo Lietuvoje vieta, o seserų kazimieriečių veikla šiai vilčiai teikia rimtą pagrindą.

Algio Kuzmicko dokumentinis filmas „Paskutinė Brunono misija“

Plačiau apie šv. Brunoną Kverfurtietį skaityk Lietuvių katalikų mokslo akademijos Metraščio straipsnių rinkinyje:

Baronas D., „Šv. Brunonas Kverfurtietis: misionieriaus pašaukimas“, LKMA Metraštis, t. 32, 2009, p. 149–161.

Kun. Šiūlys R., „Šv. Brunono Kverfurtiečio dvasingumas“, ten pat, p. 163–171.

Paknys M., „Šv. Brunono Kverfurtiečio freskos Pažaislio kamaldulių vienuolyne“, ten pat, p. 173–194.

Jovaiša L., „Šv. Brunono Kverfurtiečio kultas Lietuvoje: liturginis ir hagiografinis aspektas“, ten pat, p. 195–207.