2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Joanos Deltuvaitės fotografijų paroda „Tą naktį, kurią nemiegojau...”

2010-03-08
Rubrikose: Kultūra » Kinas ir fotografija 

Kovo 10 d. (trečiadienį) 17 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g. 19) atidaroma Joanos Deltuvaitės fotografijų paroda – projektas „Tą naktį, kurią nemiegojau...“.

Buities fotografe vadinama J. Deltuvaitė pasakoja, kad ją jau keletą metų domina žmogaus aplinka, kurioje ji gyvena, daiktų įsiliejimas į buitį, kaita, istorija ir „tylus“ jų gyvenimas. Serija fotografuota naktį, kai „neužmiegi ir įvairiausios mintys sukasi nesustodamos. Nepadeda niekas: nei kūno padėties keitimas, nei „avyčių skaičiavimas“, nei galvojimas, kaip čia negalvoti. Atrodo, kad n-tąjį kartą išgyveni visas savo gyvenimo akimirkas. Permąstai praėjusią dieną, tada visą gyvenimą, už minutės nusikeli į vaikystę ir taip pat nesunkiai atgal į ateitį, kol visiškai minčių iškamuotas, nė nepastebėdamas, po kelių valandų užmiegi“.

Pasak Gyčio Skudžinsko, „Tą naktį, kurią nemiegojau...” aktualizuoja jau bendrine tapusią žmogiškosios įtampos ir nenumaldomos skubos problemą. Paradoksalu, bet mūsų gyvenimas, prisipildęs komforto prekių, netampa paprastesnis, o tik intensyvina tempą, ir paskubomis ištartas „nebespėju” skamba kaip dabarties manifestas. Technikos diktatas ne tik palengvino darbo organizavimą, bet ir be skrupulų įsiskverbė į visas pačias intymiausias mūsų erdves. Prigimtinė būtinybė atsipalaiduoti ikisocialinėje ramybės būsenoje tampa neišbrendamų labirintų raizgalyne. Laikrodis, nuožmiai skaičiuojantis kiekvieną beprasmiškai praleistą akimirką, atrodo kaip pasmerkiantis nuosprendžio tekstas. Joana šias nevilties ir nerimo akimirkas neutralizuoja sau įprastu būdu – sugaudama vos matomus miegamojo ar už lango esančius vaizdus jautriu fotokameros ieškikliu. Ir kaip čia neprisiminsi Maršalo Makluhano kalbų apie techniką kaip kūno tęsinį. Technika paverčia mus savo įkaitais, bet galima, kaip Deltuvaitė, žaisti pagal egzistuojančias taisykles ir pergudrauti technokratinius monstrus: kas įkalinta fotoaparato atmintyje - tas nugalėta.

Balansuojančioje ant neregimybės ribos erdvėje žiūrovai bus priversti naudoti visas savo intuityvias ir intelektualias galias. Fotografija šiuo atveju tampa tik vienu iš kelių instaliacijos sandų. Laikrodžio ritmas verčia kūną judėti hipnotišku žingsniu, tiesiog fiziškai patiriant erdvę” - teigia G. Skudžinskas.

Paroda veiks iki kovo 27 d.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Witoldo Gombrowicziaus romanas „Apsėstieji“

Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius pasitelkia visą vaizduotės arsenalą – čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena pamišęs kunigaikštis, saugantis mįslingą paslaptį