Tarsi po žiemos miego atkutusi Vilniaus miesto savivaldybės taryba pirmąją kalendorinio pavasario dieną nutarė pavadinti (nors, žiūrint į naujuosius pavadinimus, ko blogo, labiau čia tiktų veiksmažodis praminti) keliolika iki šiol bevardžių Vilniaus gatvių ir skverų.

Pavadinimai taip smagiai, norėtųsi pasakyt - pavasariškai, nuteikiantys, jog nesusilaikau nepacitavęs gana nemažo pranešimo spaudai fragmento Štai, sužinokite, jei dar nežinojote: „Sostinės Antakalnio rajone tarybos sprendimu atsirado Duburio, Kiškeliškių bei Antano Škėmos gatvės, Naujininkuose - Ilgalaukio, Paneriuose - Leipalingio gatvė ir Gariūnų akligatvis (! – skamba kaip Beethoveno „Penktosios simfonijos“ motyvas, ką tai galėtų reikšti? K.K.), Pašilaičiuose - Zalcburgo ir Duisburgo, Šnipiškėse - Gedimino Baravyko, Verkiuose - Pauliaus Alšėniškio, vyskupo Andriaus, Jurgio Bialozoro, Butigeidžio, Dangeručio, Dausprungo, Galuklonių, Netimero, Valerijono Protasevičiaus, Pukuvero, Jurgio Radvilos, Benedikto Vainos, Eustachijaus Valavičiaus, Zebedeno, Živinbudo gatvės.“

Visai neblogai, kad pagaliau į „gatvės pavadinimo garbę“ kilstelėtas vienas iš nedaugelio dar mokykloje pamėgstamų lietuvių rašytojų - Antanas Škėma. Gatvių statuso suteikimas Vilniaus miestams partneriams – Zalcburgui ir Duisburgui taip pat aiškus ir suprantamas. Ir precedentų turi.

Gi neabejotinai linksmiausias yra naujųjų Verkių gatvių kratinys, neaišku, kokia logika ir išskaičiavimais sudurstytas. Įdomu, ar kas iš Verkių gyventojų galėtų atsakyti į klausimą „kas yra kas?“ apie visus keturiolika į pavadinimus patekusių istorinių, arba ne visai, asmenybių (ir kiek Verkių gyventojų norėjo gyventi gatvėse, tokiais pavadinimais, kaip, pavyzdžiui, Zebedeno. Nors, kažin ar gyventojų nuomonė kam nors rūpi.). Dar įdomiau būtų sužinoti, kiek krikštatėvių (tarybos narių) nemykdami ir nemikčiodami galėtų bent vienu rišliu sakiniu apibūdinti bent septynis asmenis, kurių vardais lengva ranka (šiuo lengvumu net neabejoju, nebent prisimintume jau gerokai primirštą praeitos vasaros triukšmelį dėl Zebedeno) pavadino Vilniaus gatves.

Net ir daug sykių perskaitę pavadinimų sąrašą, ir jau gebėdami nepriekaištingai ištarti Kiškeliškių ir Bialozoro gatvių pavadinimus, šiame sąraše vis tiek kai ko turėtumėte pasigesti. Būtent Tibeto skvero.

Jo nėra. Nors skvero tokiu pavadinimu Užupio bendruomenė pageidauja jau daugiau nei metai (kaip minėjau, įtariu, skirtingai nei Verkių bendruomenė). Nėra, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba turėti Vilniuje Tibeto skverą bijo labiau nei Kinijos Liaudies Respublikos ambasada Lietuvoje.

Ko blogo kinams Tibeto reikalai ir su juo susiję dalykai yra įprastinė diplomatinė rutina, bet Vilniaus valdžiai Tibeto skveras reiškia mažne katastrofą – Kinija nutrauks su mumis visus prekybinius santykius, Kinija nebeinvestuos pas mus ir gal net užsidarys kokia viena kita „kiniško“ maisto užeiga! Argi tai ne siaubinga!?

Veikiausiai šitoje sinofobijoje nėra nieko kito, išskyrus mūsų pačių nevisavertiškumo kompleksus ir bandymą nors kažkaip susireikšminti. Ar mes toks svarbus Kinijos politinis ir ekonominis partneris, kad Tibeto skveras kartą ir visiems laikams sugriaus šią gražią tautų draugystę? Ar manote, kad kitą dieną po skvero pavadinimo pasaulio žiniasklaidos vedamieji bus bent kiek panašūs į „Kinija paskelbė ekonomines sankcijas Lietuvai“ arba „Kinija ragina visus savo piliečius kuo greičiau baigti verslą Lietuvoje“? Ar tikitės, kad „Renmin Ribao“ (visos kinų mintys!) šia proga išspausdintų bent trumpiausią žinutę? Galiu lažintis, kad taip tikrai nebus.

Nepaisant to, kad tokio populiarumo nesusilauktume, viltis, slapta viltis, kad galime, kad esame verti, kas esame svarbūs neleidžia tvarkyti savo pačių gatvių pavadinimų. Nes Kinija... ji gi į mus ir žiūri labai labai rimtai. O pavadinus paaiškėtų, kad nieko nenutiko, kad visos viltys, visa neva susikaupta vertė Kinijos akyse buvo tiesiog daili fantazija. Štai Austrijos mieste Grace pats esu ne vieną valandą prasėdėjęs parke prie tibetietiškos stupos, išpuoštos visais Kinijai nelabai maloniais atributais. Ir ką? Ogi nieko. Beje, „Septynerių metų Tibete“ (vėlgi Kinijai berods ne per daug malonios knygos) autorius Heinrichas Harreris taip pat austras. Bet ar esate girdėję apie ekonominius-politinius konfliktus tarp Kinijos ir Austrijos? Aš - ne. Atvirai kalbant, kinai pernelyg praktiški ir per mažai romantiški mūsų baimėms. Tik mūsų galvose, nenumaldomai, - Rytai – tai romantika.

Juolab kad politiniai reikalavimai čia apskritai nekeliami. Oficialiai Tibeto skveru siekiama Lietuvoje reprezentuoti unikalią budistinę šios Kinijos dalies kultūrą. Įdomu, kas nutiktų, jei kokia Rytų kovos menų federacija sumanytų skverą pavadinti Šaolino arba Vudano skveru, ar čia irgi būtinai būtų ieškoma politinių motyvų? Žinia, Tibeto atvejis kiek keblesnis, bet Tibeto laisvės ir nepriklausomybės idėjų, tarp kitko, nekelia net pats Dalai lama. Ir tai būtinai reikia turėti omenyje. Taip pat ir Vilniaus savivaldybės tarybos nariams.

Norisi tikėtis, kad Tibeto skveras Vilniuje bus, nepaisant fobijų ir nevisavertiškumo, bet atsižvelgiant į savų piliečių valią, ir tai įvyks kiek anksčiau nei siūlomų gatvių pavadinimų sąraše pasibaigs visi ATR pareigūnai ir legendiniai lietuvių kunigaikščiai. Antraip Vilniaus savivaldybei beliktų palinkėti skubiai parduoti savąjį dangoraižį ir išsikraustyti. Žinoma, kur.

Į Zebedeno gatvę.