Atėjęs į Nazaretą, Jėzus bylojo žmonėms sinagogoje: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.

Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje.

Taipogi pranašo Eliziejaus laikais buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.

Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį už miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.

Kiti skaitiniai: 2 Kar 5, 1–15; Ps 41, 2. 3; Ps 42, 3. 4

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Žmonės, kurie buvo susirinkę Nazareto sinagogoje, iš pradžių tikriausiai buvo pasidalinę į manančius, jog Izaijo pranašystė išsipildys ir į tuos, kurie visgi atmetė galimybę, kad Mesijas yra kilęs iš jų gimtojo miesto. Galbūt visi tikėjosi iš Jėzaus tiek darbų, kiek Jis buvo nuveikęs Kafarnaume. Tačiau jų lūkesčiai nepasitvirtino ir jie Jėzumi neįtikėjo. Vykdydami Dievo valią, pranašai Elijas ir Eliziejus buvo padarę daug įvairių ženklų tarp pagonių, šitaip parodydami, jog Dievui rūpi ne vien žydų tauta, bet ir kitos tautos bei kiekvienas žmogus. Tačiau žydai vis vien nemėgo kitataučių. Jie laikė save svarbesniais ir pranašesniais už kitas tautas. Juos piktino vien mintis apie tai, kad Dievo išganymas (kurį Jis dovanoja Jėzaus dėka) nėra skirtas vien jų tautai. Jie negalėjo pripažinti fakto, kad Dievo meilė apima ne vien juos, bet ir pagonis – tiek vyrus, tiek moteris.

Dievo siųsti pranašai atkreipdavo dėmesį į tai, kas daugeliui neatrodė aktualu. Iš pradžių pranašai neatnešdavo jokių gerų žinių. Jie teigdavo, kad Dievas laukia klystančių žmonių atsivertimo, kad Jis jiems turi paruošęs kitą planą. Nepaisant to, kad Dievo planas visada būdavo geresnis, klystantys žmonės vis vien laikydavosi savojo. Būtent todėl neparankius pranašus žydai stengdavosi kuo greičiau pašalinti, kad niekas netrukdytų gyventi ramaus ir sotaus gyvenimo.

Kristus suvokė, kad savo tėviškėje Jis nebus tinkamai suprastas ir priimtas. Todėl Jis rado būdą kaip saugiai pasišalinti ir toliau vykdyti Dievo Jam pavestą užduotį. Juk Jo valanda dar nebuvo atėjusi ir Nazareto miestas tikrai nebuvo tas miestas, kuriame Jėzus galėtų mirti. Tad Jis pasišalino ir toliau vykdė Dievo planą. Planą, kurio sugriauti ar pakoreguoti negalėjo joks žmogus.

Įsivaizduoju, kaip yra sunku vykdant Dievo valią gauti antausį ne iš svetimų žmonių, bet iš savų, iš pažįstamų ir gal net artimų žmonių. Keista ir sunkiai suvokiama, kuomet iš žmonių, kurie tavo manymu turėtų tave geriausiai suprasti, tu sulauki priešingos reakcijos. Tačiau Kristus mus šiuo klausimu drąsina ir pataria nenukabinti nosies. Jei saviems dėl Dievo valios tampi papiktinimu, tuomet rask būdą pasitraukti ir keliauti pas svetimus. Keliauk pas tuos, kurie neturi išankstinės nuomonės apie tave ir galbūt savo protu bei širdimi jie yra pajėgus priimtą tą žinią, kurią neši ne savo, bet Dievo vardu. Taigi padarykime iš savęs viską, ką turime padaryti, o visa kita paveskime Dievui!

Bernardinai.lt