Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Artėjant Kovo 11- tosios dvidešimtmečiui ne vienas klausdavo, kaip tą dieną sutiksime. Vis dėlto jau prabėgo dvidešimt metų, beveik tiek pat, kiek buvo pragyventa tarpukario Lietuvoje, apie kurią sovietų okupuoti pasakojome vaikams, dainavome to meto dainas, slapstėme jos nepriklausomybės ženklus, uniformuotų senelių ir tėvų nuotraukas, žuvusiųjų partizanų kapus.

Tiesą sakant, paklaustas apie artėjantį dvidešimtmetį neturėdavau ką atsakyti. Ir ne tik aš, bet ir tie, kurie privalėjo pasiųsti kokius nors ženklus, kad artėja ne šiaip sau kokia „nedarbo“ diena, kokių jau turime daugiau negu reikia. Kai kurioms vadinamoms nedarbo dienoms jau ir scenarijai vos ne sovietmečiu parašyti, belieka juos tik išsitraukti iš stalčių.

Tikriausiai bus, kaip visada būna, t.y. prie TV ekranų galėsime stebėti iškilmingą Seimo posėdį, šv.Mišias Arkikatedroje, bus iškeltos vėliavos, iššaus patrankėlė, įprastas koncertas aikštėje, gal ir dar ką nors įvyks. Vakare suvyniosime vėliavas ir dar kartą TV ekranuose išvysime, ką tą dieną girdėjome ir matėme. Ir ramiai nueisime miegoti, manydami, kad valstybės istorija tęsiasi savaime be mūsų pastangų ir norų, be mūsų dalyvavimo, kad viskas joje tvarkingai kartojasi kaip kareivių rikiuotės ir politikų veidai bei jų žodžiai.

Vis dėlto galvoje krebžda mintis, kad ši kovo diena prieš dvidešimt metų buvo kur kas arčiau kiekvieno mūsų, kaip ir mes – vienas prie kito. Kodėl dabar ji taip nutolsta, kad jau nebežinome, kas ji ir kieno yra? Gerai net nežinome, kaip tą dieną vadinti? Nepriklausomos valstybės atkūrimas? Kovo 11-sios Akto paminėjimo diena? Kas tą dieną minima – data ar svarbiausias įvykis mūsų valstybės gyvenime, tolygus Vasario 16-tajai?

Dabar toks įspūdis, lyg ši šventė būtų kažkieno nusavinta. Valdžios, valdančiųjų, apsitvėrusių visokiais draudimais, įstatymais, privilegijomis, kai dagumai žmonių paliekami tik šaligatviai visa tai stebėti? Ar mūsų visų?

Būna istoriniai laikotarpiai, kai tūkstančiai žmonių tampa matomi. O tai buvo Baltijos kely, Sąjūdžio mitinguose, Kovo 11- tąją, Sausio 13-tąją. Ką turime veikti šiandien prisimindami, kad kažkada vienas kitą matėme?

Suprantu, kad žymių valstybės švenčių metu būtini tam tikri ritualai, iškilmingi minėjimai, ta proga sakomos kalbos, pagerbiami nusipelnę asmenys. Visa tai lyg ir yra. O juk ši Kovo 11-toji nėra paprasta atminų diena, vienadienis oficialus iškilmingas renginys.

Tokių istorinių įvykių paminėjimams ruošiamasi iš anksto, kas nors daroma, planuojama, kalbama, rašoma, diskutuojama, kuriama, prisimenama, kad vėl pasijustume esą buvusių įvykių dalyviai. Kaip ta šventė pasiekia mokyklas, įstaigas, mūsų namus, vaikus? Kokie atminai, ženklai liks moksle, mene, kultūroje, knygose? Ar ne paradoksas, kad Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji gražiausiai minimos toli nuo Lietuvos – Vokietijoje esančioje lietuviškoje Hiutenfeldo mokykloje? O pas mus?

Kaip, kokiu būdu užmiršę nepriteklius, atitraukę žvilgsnius nuo didėjančių sąskaitų, kaip ir su kuo atsigręšime į savo valstybę? Ar daug turime progų atsigręžti į savo netolimą, bet ypatingai svarbią istoriją?

Šiai dienai dar lyg ir neradome pagarbios vietos kalendoriuje. Ar tokia proga nėra dvidešimtmetis? O gal nebuvo laiko, perstumdant pareigūnų kėdes, kiekvieną dieną maitinantis vis naujais politiniais ar kriminaliniais skandalais?

Tuo tarpu ypatingomis progomis siekiama įsisąmoninti, kokie svarbūs pokyčiai įvyko valstybės ir visuomenės gyvenime. Tarsi pasitraukiama iš dabarties, prisimenama, kas svarbaus įvyko prieš keletą ar keliolika metų. Taip daroma todėl, kad žmonės neužsimirštų, kas jie buvo ir yra savo valstybės bei tautos istorijoje, o ne vien vartotojai, tarnautojai, verslininkai, pensininkai. Tai bendruomeninio solidarumo ir atlaidų dienos, kada turėtų būti užmiršti mums būdingi kompleksai: pergalėse ieškoti kaltųjų, o pralaimėjimuos – didvyrių.

O štai savo valstybės atkūrimo dvidešimtmečio laukėme ypač užterštoje informacinėje aplinkoje. Mūsų galvos buvo užimtos pasistumdymais valdžioje, juodomis bylomis, nusikaltėlių, kyšininkų ir išprievartavimo istorijomis, dramomis savižudžių, kurių, kaip yra kažkieno paskaičiuota, palaidota daugiau, negu pokaryje žuvo partizanų. Ateina į galvą keista mintis – prieš ką šiandien kovoja savižudžiai? Juk jie tai daro ne dėl savo malonumo.

Ilgiau negu ši šventinė diena tikriausiai bus atsimenama, kas ir dėl ko buvo pasodintas, kas ką papjovė, kaip apsikiaulino ne vienas seimūnas ar šiaip valdžios žmogus. Daugeliui ima atrodyti, kad iš to jau susideda valstybės gyvenimas!

Kita vertus, kaip kartais sunku tomis dienomis į šiukšlių konteinerius išmesti savo ambicijas, pavydą, intrigas, valdžios troškimą, persekiojimo maniją, nesigaudymą sumaišytuose politikos reikaluose ar tiesiog mūsų kvailumą, kurį brangiai pardavinėja visuotinė reklama, žiniasklaida platina bulvarinės istorijos, dar labiau mus kvailindama.

Tiesa, tokių išskirtinių valstybės įvykių minėjimai negali susilyginti su visokiais festivaliais, mugėmis ar kitokiais masiniais subuvimais – neduoda pelno. Juk patriotizmo nepardavinėsi alaus skardinėse, gražiai įpakuoto firminiuose paketuose. Iš patriotizmo nieko neuždirbsi, nes milijonai plaukioja tik visokiuose šou renginiuose.

Sulaukta tiek metų, kiek ir tarpukario Lietuvoje, kuri buvo sukūrusi savo valstybingumo įvaizdžius, okupacijos metais telkusius tautą partizanų kovose, pogrindyje, išeivijoje. Kokius tekstus, simbolius vėl saugotume ištikus nelaimei, ką išsivežtume į tremtį, emigruodami? Ką šiandien iš Lietuvos išsiveža naujieji išeiviai, dažniausiai jau neturintys savo šalies, savo valstybės pilietinės, socialinės bei kultūrinės sampratos?

Štai ką atsakė Arvydas Sabonis vienam rusų žurnalistui: „Džiaugiuosi dovana, kurią gavau iš gyvenimo, yra tai, kad mano vaikai negyvena Lietuvoje.“ Keisčiausia, kad taip sako žymiausias mūsų krepšininkas, kuris sovietmečiu savo žaidimu žadino mūsų savigarbą ir tautines ambicijas! Kodėl nereikia Lietuvos dabar, kai negresia nei badas, nei karas, nei represijos, nei asmens suvaržymai reikšti savo nuomonę, neišskiriant ir Sabonio vaikų?

Valstybė stiprinama žmonių atmintimi, o ne vien pinigais, verslais, visokiais sugalvotais „imidžais“, kurie turėtų pritraukti biznį, investuotojus, kitaip sakant, turi tikti tik išorei, o patiems tarsi nieko nereikia, kas keltų mūsų pačių orumą ir savigarbą. Tai paprastai vadinama dar vienu žodžiu – kultūra, kuri dabar suprantama kaip komercializuotos linksmybės, fejerverkai, linksmos pasibuvimo vietos, lyg valstybė būtų didžiulis restoranas, į kurį atvykstama prašmatniais limuzinais. Čia jau kai kurių mūsų išrinktųjų mentaliteto dalykas.

Kas negero su mumis atsitiko? O juk turime visas nepriklausomybės ir savarankiško gyvenimo garantijas čia, Lietuvoje, o ne airijose ar ispanijose , galime naudotis laisvėmis, kurias teikia mūsų pačių sukurta ir patvirtinta Konstitucija, pagaliau ji pati suteikia mums teisę ne tik laikytis jos nuostatų, bet ginti ją ir savo teises, kurios neretai pažeidžiamos. Tik ar mokame naudotis tomis laisvėmis, dairydamiesi, ką pasakys ar pagrasins kas nors iš „aukščiau“. Kažkodėl bijoma savo valstybės, kaip buvome įpratinti sovietmečiu. O juk asmuo net gali iškelti bylą savo valstybei, nors tam daroma nemažai kliūčių.

Išsilaisvinome iš žiauriausios imperijos gniaužtų. Reikia įsivaizduoti, kad laisvė buvo pasiekta dar neturint savo tikros vyriausybės, kariuomenės, policijos, tankų, raketų, sienų apsaugos, net paprasčiausių automatų! Nepriklausomybės pirmeiviai sumaniai apsaugojo tautą nuo kraujo praliejimo, kuris galėjo būti milžiniškas, nes imperija tam buvo pasiruošusi kaip ir kitose nepriklausomybės siekiančiose šalyse.

Labai skaudžios mūsų nekaltų žmonių žūtys, neiššovus į priešininką nė vieno šūvio. Buvo laimėtas didžiausias mūšis be mūšio, dėl ko mūsų šalis įeis į pasaulio istoriją, kaip panaudojusi unikalų pasipriešinimo būdą agresoriams, sumaniai išvairavusi pro pavojingiausius represinės sistemos išmūrytus įtvirtinimus. Laimėta žodžiu, tiesa, visos tautos neregėtu susitelkimu.

Buvo patirta stiprių psichologinių perkrovų, abejonių, konfliktų, trinties tarp politinių grupuočių, bet liko nepažeisti svarbiausieji valstybingumo atramos taškai, susigrąžintas tarptautinis autoritetas.

Dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvai yra daug. Juk per trumpesnį laiko tarpą būdavo įvedama svetima kariuomenė, uždraudžiama spauda, deportuojamas elitas, pakeičiami pinigai ir žodžių prasmės, kol didelėmis pastangomis vėl atkuriama laisvė ir sava valstybė, pradedami leisti savi įstatymai. Visa tai darome todėl, kad mes čia esame.

Gal dar vis nepastebime, kad po dvidešimties metų mes jau esame kiti, kitokie, gal išskyrus tik tuos, kurie kišenėse vis dar nešiojasi sustabdytus laikrodžius. Daug viešumoje esančių žmonių dar vis gyvena praeityje, nors jau esame visai kitoje Lietuvoje, grumiamės su visai kitokiais, bet jau savais negerumais, jų vis dar neatpažindami.

Štai jau užaugo nauja karta, tikrai laisva, be praeities neurozių ir persekiojimo kompleksų, be sovietinio psichologinio palikimo, kuriai tie du dešimtmečiai jau yra istorija. Ši karta dar neatpažinta ir nepripažinta, vis neranda savo vietos politikoje, kultūroje, tarp jų yra daugiausia bedarbių!

O ši karta atiduota banaliai masinei kultūrai, šou renginiams, lengvą gyvenimą kitose šalyse siūlančiai reklamai. Net patys gabiausi neturi galimybių pasižymėti mokslo, meno, kultūros srityse. Štai pasirinkęs akademinę karjerą, profesūros gali tikėtis sulaukęs daugiau nei penkiasdešimt metų! Kokie jauni profesoriai iš kitų šalių atvyksta skaityti paskaitų į mūsų universitetus! Jaunesnių žmonių jau nematome net ir Seime. O kokie dar atrodome jauni Sąjūdžio meto nuotraukose, kokie jauni to meto deputatai ir ministrai!

Kovo 11-oji po dvidešimties metų įgijo kitą, tvaresnę reikšmę – ji jau tapo Istorija, kurią šiais metais ir reikėjo įtvirtinti tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus žmonių sąmonėje.