Rytų Europa: praeitį palikti praeičiai ar viską prisiminti?
Kas būtų jos, ištrūkusios iš nelaisvės šalys, be savo praeities? (Pokomunistinės šalys, buvusios Sovietų Sąjungos satelitinės valstybės, "Rytų Europos blokas" – netgi apibrėžimuose tiek daug istorijos.)
Regionas, plytintis tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, yra taip suformuotas istorijos, kad pirma iškeltas klausimas gali pasirodyti absurdiškas. Trianonas, Jalta, Molotovo-Ribbentropo paktas, Miunchenas – neįmanoma išvengti niūrių praeities išdavysčių ir žiaurumų aido.
Per pastaruosiuos 20 metų šios šalys buvo įsitraukusios į, galima sakyti, „terapeutinę istoriografiją“: senoji istorijos versija buvo tiesiog nušluota ir perrašyta naujai.
Tai buvo įkvepiantis, painus, o kartais – keliantis nerimą procesas. Pavyzdžiui, estams ir latviams tai buvo galimybė pagerbti tuos (didvyrius ar aukas, bet ne niekšus), kurie kovojo prieš artėjančią sovietinę okupaciją 1944–1945 metais.
Vis dėlto daugelis svetimšalių šiuos vyrus laiko nacių kolaborantais: jie dėvėjo SS uniformas, šiandien laikomas blogio įsikūnijimu, ir tarnavo kartu su kai kuriais karo nusikaltėliais. Kontekstas ir palyginimai (daug daugiau rusų nei baltų kovojo Hitlerio pusėje) laikomi nereikšmingais.
Slovakai ir kroatai nori atkurti pagarbą savo karo metu egzistavusioms respublikoms (viena vertus, tai buvo marionetinės valstybės, kita vertus – įkvėpimo šaltinis tautiniam atgimimui).
Vokiečiai ir žydai, kadaise išnykę iš šio regiono, vėl išniro iš šešėlių (ir iš užsienio) kartu su savomis liūdnomis atmintimis, kurios ardo abi – tiek komunistinę, tiek etnonacionalistinę – istorijos versijas.
Vis dėlto tabu peržiūrėjimas yra save apribojantis procesas: pasitrauki nuo jų, – tačiau istoriniai tyrinėjimai įklampina dar giliau. Komunistinė istorijos versija galėjo būti ir buvo melaginga, tačiau ir vakarietiškoji turi savų spragų.
Jeigu jums patinka kruopščiai parašytos monografijos, galite praleisti ištisus vakarus, tyrinėdami sąveiką tarp Miuncheno sutarties (kai Britanija ir Prancūzija išdavė Čekoslovakiją) ir Molotovo-Ribbetropo pakto (kai Hitleris ir Stalinas perkirto Europą pusiau). Daugeliui žmonių visiškai pakanka, kad pastarasis susitarimas jau nebėra slepiamas ar liaupsinamas.
Kitoje žemyno dalyje, toje, kuriai labiau pasisekė, požiūris į istoriją kiek kitoks. Kam šiandien rūpi Šlezvigo-Holšteino klausimas, kadaise kėlęs nesutarimų tarp Danijos ir Vokietijos? Kam rūpi, kad Norvegija kadaise buvo Švedijos dalis, o Suomija – carinės Rusijos Didžioji kunigaikštystė?
Šiandien Vidurinė ir Rytų Europa taip pat įsitraukia į nesukančių galvos dėl istorijos, apatiškų valstybių klubą. Istoriniai ginčai ir čia jau yra tapę išimtimi. Pavyzdžiui, Lenkija. Pastaraisiais metais ši valstybė susitaikė su Ukraina, Čekija, Vokietija ir netgi (iš dalies) su Rusija. Vaizdą temdo tik įsiplieskę nesutarimai su Baltarusija ir nesibaigiantys ginčai su Lietuva dėl vardų rašybos.
Pastaruoju metu Lenkijoje nuvilniję protestai, kai baigiantis kadenciją Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka paskelbė karo laikų Ukrainos nacionalistų lyderį Stepaną Banderą „Ukrainos didvyriu“, buvo įdomūs ne todėl, kad tai sukėlė ginčų, tačiau dėl to, kad jie iškilo po tiek daug metų.
Vengrijos santykiai su kaimynais taip pat pasikeitė. Santykiai su Slovakija yra įtempti dėl priimto nevykusio kalbos įstatymo ir kai kurių asmenų kvailo politikavimo.
Tačiau tikras vengrų priešiškumas yra nukreiptas prieš austrus, kurie (kaip manoma) juos išdavė, parduodami dalį MOL, Vengrijos energijos kompanijos, akcijų rusams. Istoriškai komplikuoti santykiai su Serbija, Rumunija ir Ukraina, kuriuose tradiciškai gyvena daug vengrų, yra palyginti draugiški.
Visa tai atspindi reikšmingą pokytį. Nors Vakarų Europa tuo abejoja, žvelgimas į „Rytų europiečius“ iš aukšto ir neteisingas jų traktavimas, jau nebeilgai tvers. Kadangi pučia permainų vėjas. Laimėti gali kiekvienas. Ir tai yra daug smagiau nei istorija.
