Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Šių metų pradžioje buvo svarstomos šalies saugomų teritorijų direkcijų 2009 metų veiklos ataskaitos bei 2010 metų veiksmų planai. Posėdžiauta Vilniuje, Anykščiuose, Tytuvėnuose, Krekenavoje, Dusetose. Kiekvienoje iš paminėtųjų vietovių rinkosi septynių - aštuonių saugomų teritorijų direkcijų vadovai. Tartasi, diskutuota, klausta, kartais net raudonuota... „Žaliojo pasaulio" žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta BAŠKYTE.

Dėl ko tartasi, dėl ko bartasi?

Ankstesniais metais ataskaitų klausimus rengdavome kartą per savaitę, tad procesas kiek prailgdavo. Jei jau imiesi kokio darbo, jį ir baigti norisi kiek įmanoma greičiau... Labai norėtųsi, kad ataskaitų metas dar trumpesnis nei šiemet būtų, tačiau... Esama tuo metu juk ir kitų darbų, kitokios veiklos.

Ar reikalingi tokie ataskaitiniai posėdžiavimai, gal reikėtų tik išsamios ataskaitos raštu?

Kai kas geba dirbti labai sumaniai, tačiau rezultatų pateikti ne itin geba. Ataskaitų metu visi mokomės bendrauti. Tai gera praktika, patirtis. Būna juk ir taip: moka parašyti, bet nesugeba kalbėti. Jei nemoki kalbėti savoje draugijoje, tai tikrai žodžio neišlemensi priešiškai nusiteikusioje. O ir mes patys (VSTT specialistai) neretai išgirstame tai, ko anksčiau lyg ir nežinojome esant vienoje ar kitoje saugomoje teritorijoje. Nūnai vis labiau įsitikiname, jog nepakanka vien gerai dirbti, visuomenei turime gebėti savo veiklos rezultatus pateikti. Juk saugomos teritorijos skirtos visuomenei, tad ją vertybėmis ir sudominti reikia, reikia pateikti informaciją apie naujas galimybes.
2009-ieji visiems buvo išbandymų metai. Pasikeitė daug aplinkybių, ryškiai sumažėjo finansiniai ištekliai... Būta daug iššūkių, kuriuos visus priimu teigiamai. Jie parodo, ar gebi greitai orientuotis, prisitaikyti. Svarbiausia, kad jie akivaizdžiai padeda atskleisti tikrąsias vertybes, pasitikrinti, ar teisingai mąstai, ar tinkamai gyveni. Mūsų sistemos darbuotojai ne tik neapleido jokių veiklos sričių, bet dirbo ganėtinai išradingai, kūrybiškai.

Kokie čia būtų pavyzdžiai, o ne vien lozungai?

Na, tarkime, turi suorganizuoti renginį, o tam  nėra jokių lėšų. Pasirodo, kartais to ir nereikia, reikia tik „atitirpdyti“ save. Štai prieš 2009 metų Kalėdas būta nuostabaus renginio Kurtuvėnų regioniniame parke. Ilgai vaikščiojome po miškus, laukus pagal „senobines“ lietuvių tradicijas, ieškojome saulės, nuo mus nusigręžusios. Tampėme blukį, mūsų visų nuodėmių simbolį. Stebėjome teatralizuotas scenas atvirose erdvėse – laukuose, miške... Kurtuvėnų regioninio parko direkcija į pagalbą buvo pasitelkusi Kelmės kultūros centrą. Renginys įprasmino giliąsias tradicijas, nustebino visus. Ir visa tai vyko natūralioje scenoje, po atviru dangumi be jokių ypatingų išlaidų. Visi buvome šio renginio ir reginio dalyviai.

Ir mes patys pernai rudenį organizavome tūkstantmečio keliautojo konkurso baigiamąjį renginį (kartu su žurnalu „Kelionės ir pramogos“). Metų pabaigoje lėšų ypač trūko, tad renginį (Asvejos regioniniame parke, Dubingiuose) teko vesti patiems. Buvome ir aktoriais, ir dainininkais, ir šokėjais. Įsitikinome, jog visada galima „išbristi iš pelkės“.

Štai Veisiejų regioninio parko direkcija pernai išleido labai visiems reikalingą knygą – Veisiejų krašto tradicinės architektūros katalogą. Tada, kai lėšų tam stokojama. Sugebėta pasitelkti kitų, anksčiau nenaudotų fondų paramą.
Neretai reikia kai ko ir atsisakyti, jei jau lėšų iš tikro nėra. Tokia mintis smelkėsi klausantis saugomų teritorijų direkcijų ataskaitų. Kai ko vien gerais norais nepasieksi, tad reikia tik prioritetinius dalykus rinktis.
Visuomet stebiu direkcijų, VSTT darbuotojų norą kuo daugiau nuveikti per trumpą laiką. Tai gerai, bet juk negali praryti kąsnio didesnio nei gali apžioti. Tad, nori nenori reikia įvertinti galimybes, visus darbus tinkamai sudėlioti.

Minite savivaldybių administracijas. Jų atstovų, aptariant direkcijų veiklą, šiemet neteko matyti. Tačiau gal būta tuose posėdžiuose ir ne vien tik saugomų teritorijų direkcijų atstovų?..

Visada kviečiame regionų aplinkos apsaugos departamentų vadovus, urėdus, kitus vadovaujančius vienos ar kitos teritorijos specialistus. Tačiau šiemet tokių atstovų sulaukta kur kas mažiau, nei ankstesniais metais. Džiaugiuosi, kad aktyviai dalyvavo Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento specialistai. Kai kuriuose aptarimuose dalyvavo ir urėdai, regioninių aplinkos apsaugos departamentų vadovai. Jie girdi mūsų problemas, pataria, pasiūlo. Bendradarbiavimo labui – naudinga. Akibrokštų nebuvo.

Na, jei jau čia nebūta kokio akibrokšto, ar tokį įspūdį Lietuvai nepadarys Europos Sąjungos institucijos, kurios ketina mūsų šalį ganėtinai „apdėti baudomis“ už tai, jog nesilaikoma įsipareigojimų dėl saugomų teritorijų plėtros. Žodžiu, kai šalelė ruošėsi į ES, mūsų derybininkai sakė, jog tas teritorijas išplės, o dabar to nėra?

Šios bėdos - dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų. Mokslininkai siūlė įsteigti dar šešias paukščių apsaugai svarbias teritorijas, kurios liko neįsteigtos. Tačiau čia viskas ne taip jau vienareikšmiška. Štai Kuršių marių ir Kalvarijų biosferos poligonų planavimo darbai baigti, saugomos teritorijos įsteigtos. Kitose vietose reikia ieškoti kitokių sprendimų. Atskirais atvejais Lietuva siūlo ES steigti paukščių apsaugai svarbias saugomas teritorijas kitose vietose nei buvo žadėta.

Tačiau čia neturite omenyje Vištyčio regioninio parko plėtimo (jam patampant Suvalkijos nacionaliniu parku) ar Daugų regioninio parko įsteigimo?

Ne apie tai kalbama šiuo atveju. ES reikalauja laikytis Paukščių ir buveinių apsaugos direktyvų, bet nereglamentuoja nacionalinių saugomų teritorijų steigimo.

Dėkoju už pokalbį.

Visą interviu skaitykite laikraštyje „Žaliasis pasaulis"