Prisiminiau garsųjį Ticiano paveikslą ,,Dangiškoji ir žemiškoji meilė‘‘, kuriame pavaizduotos dvi alegorinę prasmę turinčios  figūros – stebuklingai gražios moterys, dėl kurių dailėtyrininkai, o ir šiaip dailės mylėtojai nesutaria – kuri gi čia ta dangiškoji, o kuri žemiškoji.

Neketinu dabar prisidėti prie  spėliotojų, nes man rūpi kitkas: kažkaip gal keistai, gal lemtingai susiklosčiusios mūsų didžiųjų tautinių, valstybinių švenčių datos. Pagrečiui eina šv. Valentino diena ir Vasario 16-oji (šįmet, o varge, dar sutampanti su Užgavėnėmis, orientuotomis į kūniškus džiaugsmus), o mažiau negu už mėnesio – Kovo 8-oji, nors oficialiai nešvenčiama, bet minima tarptautinė moters diena, seniai nebeturinti politinio turinio, bet nuspalvinta lengvo (kartais-ryškaus) erotizmo nuotaikomis – nė kiek ne mažiau negu oficiali įsimylėjėlių diena. O visai greta jos -   Kovo 11-oji.

Šitokios kaimynystės sukelia daug  neaiškumų, šurmulio , netgi rūpesčio. Vieni , labai patriotiškai ir tradiciškai  nusiteikę, piktinasi, kad anos lengvabūdiškos, nelietuviškos kilmės šventės užgoš mūsų tautiškąsias, jų rimtį ir prakilnumą. Kiti – kad rimtasis ir oficialusis  patriotizmas toks nykus, pilkas ir nuobodus, kad į jį visiškai nesinori kreipti dėmesio. Valstybinės šventės esą visiškai išblankstančios šalia anų tikrųjų, linksmųjų ir širdžiai mielųjų.

Kalbėčiau netiesą, jeigu sakyčiau, kad  tas paralelinių švenčių disonansas šiandien toks pat aštrus kaip ir prieš kokį dešimtmetį . Per tą laiką parodyta daug išradingumo, kad gretutinės šventės nesikirstų tarpusavyje, kad susiderintų, kad būtų apimtos vienodai nuoširdaus džiugesio, kuriame  savo vietą rastų senas ir jaunas( pvz.Vasario 16-osios paminėjimas prie Signatarų namų, o tuoj po to – Užgavėnių linksmybės su ,,tautiškais‘‘ akcentėliais Rotušės aikštėje) . Tad lyg ir nebereikėtų anų disonansų minėti, o pakaktų pasidžiaugti tuo, ką turime, bei  palinkėti ir toliau vadovautis kūrybine fantazija ir atvira, jaunatviška širdimi.

Tačiau man knieti šia tarpušvenčio  proga - tarp vasario ir kovo švenčių – prisiminti vieną  mūsų klasikinės literatūros tradiciją, kuri nuostabiai gražiai išsprendžia  gal konfliktą, gal įtampą tarp dviejų meilės atmainų, tarp tos, kuri orientuota daugiau  į visuotinumą,  bendrumą, į idėjų lygmenį, ir tos, kuri mus riša prie konkretaus žmogaus ir jo ribotos žemiškosios būties. Tai Maironio tradicija.

Yra vienas  eilėraštis, parašytas pačioje poeto  jaunystėje ir pavadintas ,,Jo pirmoji meilė‘‘: ,,Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,/Kaip tavo nuliūdęs poeta!‘‘. Eilėraštis ilgas, nusitęsia per devynis posmus ,ir skaitytoją nesiliauja intrigavęs klausimas, kas gi  ta nepaprasta, mįslinga  mylimoji, taip karštai poeto aukštinama .  Atsakymą jis išgirsta tik paskutiniajame posme: ,,Poetams kitiems numylėta ranka/ Iš laurų vainiką nupynė./Tu jį nors atmint ar atminsi kada?/Tu, jo numylėta Tėvyne!’’. Meilės jausmo neapibrėžtas virpėjimas tarp ,,žemiškos’’  mylimosios ir ,,dangiškosios’’ – Tėvynės suteikia eilėraščiui tą jausminę įtampą, tą sugestyvumą , kuris patraukia ir įtikina skaitytoją.

Bene dar ryškesnis atvejis yra eilėraštis ,,Iš Danutės akių‘‘. Autorius yra jį redagavęs, keitęs jo poetinį kontekstą, bet tai šiuo atveju nėra svarbu. Kalbėsiu apie vieną iš variantų, kuriuo žavėjosi Vaižgantas. Jis pradedamas kaip  grynoji meilės lyrika: ,, Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;/ Jų gelmė – amžina paslaptis./ Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia/ Tavo žavinčios akyse?‘‘, tačiau užbaigiamas , anot Vaižganto, ,,neregėto  kilnumo ir stiprumo vaizdu‘‘, meilės išpažinimu  ,,dangiškajai  mylimajai‘‘ – Tėvynei:,,  Aš tau giesmę nešu, giesmę pilną vilties/   Po sunkios vakarykščios nakties./ Daug kentėjus, tėvyne, užmirški vargus!/  Juk tu man naktis ir dangus!’’.

Abi mylimosios įjungiamos į nakties ir dangaus sferas  -  poetinio įvaizdžio prasmė tampa neapibrėžta, mįslinga ir kilni: jis reiškia ir paslaptingą, tamsią gelmę, ir aukštį, ir šviesą, ir žvaigždes, ir saulę...Poetas siūlo meilės pajautą , kurioje telpa viskas, visa būtis.

Turėdami tokią poetinę tradiciją, sugebėsime , reikia manyt, išspręsti  ir  savo keistokai  susiklostančių švenčių lygtį. Atrodo , kad jau esame apčiuopę teisingą sprendimo kryptį, tad lieka jos tvirtai ir su optimizmu laikytis. Gražiai Vasario 16-osios proga pasakė Seimo Pirmininkė  Irena Degutienė, kad jai tai yra ir valstybės, ir asmens laisvės diena. Iš tikrųjų – asmens būtis yra glaudžiai susijusi su valstybės lemtimi. Šią tiesą įsisąmonindami, ją išgyvendami, nesunkiai suderinsime savyje  ir dvejopos prasmės šventes.