Erdvus plytelėmis grįstas kiemas, kilni palmė ir atviros durys tiesiog kviečia į dr. Vito Kiaušo namus Rondonijos valstijos sostinės Porto Velho šalutinėje gatvėje. Sėdi brazilas advoktas, gitara palydėdamas iš kun. dr. Aleksandro Bendoraičio išmoktą šio mėgstamą dainą “Kur tas šaltinėlis”. Pritaria namų šeimininkas ir svečias, o kaimynas, bičiulis pastorius ir profesorius pritaria kojos judėsio ritmu.

Dr. Vitas Kiaušas 1975 m. iš Australijos atskrido III Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso metu. Trisdešimties metų, būdamas jau našlaičiu troško gyvenimą įprasminti padėdamas kitiems žmonėms. Iš pradžių talkino kun. Bendoraičio Gerojo Ganytojo ligoninėje Bolivijos pasienio Guajara-Mirim miestelyje. Tuomet ši ligoninė buvo viena geriausių vakarų Amazonijoje. Australijos lietuvis buvo manęs persikelti arčiau giminaičių Venesueloje, tačiau vizos prašymas nebuvo suteiktas.

Po poros metų jaunas gydytojas ėmėsi naujo uždavinio – įsteigti pirmąją kraujo ligoninę. Šiandieną garbės sienoje tarp ligoninės direktorių nuotraukų pirmasis yra dr. Kiaušas. Pusės milijono gyventojų mieste kraujo stotis ir laboratorijos patarnauja gretimai ligoninei ir kitoms sveikatos įstaigoms. Pusė dabartinės įstaigos pastatyta pirmojo direktoriaus tarnystės metais. Aišku, užsienietis turėjo įteistinti savo medicinos diplomą. Atstovaudavo ligoninei ir Rondonijos valstijai valstybinio mąsto konferencijose.

Prieš daugiau kaip 20 m. savo namų kieme pastatydino pavėsinę, o talkininkės kasdien virdavo pietus gatvės ir kitiems beglobiams vaikams. Vėliau medinę pastogę pakeitė mūrinė, kurios sienon įpieštas Vytis, Gedimino stulpai, Vyties kryžius. Savo paties išlaikomą labdarą nutraukė, kai neberado padėjėjų. Artimo meilės darbams įteisinti įsteigė Šv. Kazimiero šalpos draugiją, kurios tarybos trimetinis susirinkimas vyko sausio 24 d.

Iš savo tėvo išmokęs, kad gyvenime svarbiau savigarba, neverta veržtis į pinigus, gydytojas matė aplinkinių vargus. Tuomet Porto Velho buvo dešimtadalis dabartinio dydžio, panašus į laukinius JAV vakarus prieš daugiau kaip šimtą metų. Trečias didumu Amazonijos intakas – Madeira upė buvo pilna aukso ieškotojų laivelių, vamzdžių ir auksui gryninti gyvsidarbrio. Pasienio kontrabanda ir čia pat už gatvės džiunglės liudijo nuotolį nuo civilizacijos.

Dr. Kiaušas ėmė suteikti pastogę benamėms šeimoms, vienišoms motinoms. Kai kurios atsilygina patarnaudamos skalbykloje, virtuvėje, kieme. Krikšto tėvo ir globėjo tautybę liudija gintarinės spalvos vaikų vardai – Ona, Vitas, Ramutė... Jeigu vaikas nerodo noro mokytis, gydytojas siunčia į seserų saleziečių mokyklą, užmoka už mokslą, rūpinasi jų pažanga, stengiasi auklėti, kad moksleiviai būtų tiesūs, darbštūs, padorūs. “Man pačiam nieko nereikia”, sako gydytojas.

Pasvalietis giminaitis dr. Juozas Kiaušas minimas dr. Mildos Budrienės knygoje apie lietuvius gydytojus. Pusseserė gydytoja gyvena Venesueloje. Vieną kitą kartą vakarų Amazonijoje gyvenantį tautietį aplanko lietuviai iš Sao Paulo. “Mato Šalčiaus keliais” po Pietų Ameriką keliaujanti ekskursija iš Lietuvos būtų aplenkusi dr. Kiaušą, jei dėl dokumentų stokos du dalyviai nebūtų pakliuvę į pasienio policijos kalėjimą. (Matas Šalčius mirė pasienio Guajara-Mirim miestelyje 1940 m.).

Vitas dabar dirba valdiškoje socialinės sveikatos draudos įstaigoje. Supažindino su direktoriumi ir pagrindiniais tarnautojais. Įstaigoje 64% katalikų, pasitaikė, kad visi septyni kabinete katalikai, tai vedėjas pasiūlė maldą, svečiui teko laiminimo maldelė. Prie direktoriaus posėdžių stalo – atverstas Šv. Raštas.

Per 20 m. Porto Velho išaugo dešimt kartų. Dabar jau uždrausta Madeira upėje aukso ieškoti, tačiau valdžia už 7 km ir už 156 km stato didžiules vandens jėgaines su šliužais laivams (iki Amazonės žiočių – 2700 km). Mieste statomi nauji butai, įmonės, parduotuvės. O miestas vos šimto metų senumo, prasidėjęs kaučiuko pramonės žydėjimo metu. Prie jūros neprieinanti Bolivija ieškojo vandens kelių į pasaulio rinką per Braziliją tuoj už Mamorės (Madeiros intako) krioklių. Sumanyta ištiesti siaurąjį geležinkelį, kuris įgavo “Mirties geležinkelio” pavadinimą dėl drugio, gyvačių ir kitų nelaimių žuvusių darbininkų. Porto Velho buvo 330 km ilgio bėgių nulinis taškas, šiandien geležinkelio muziejus su garvežiais iš JAV, Vokietijos ir Anglijos. Elektros jėgainių bendrovė žada 7 km bėgių, garvežius ir vagonus restauruoti turistams ir pažintinėms kelionėms.

Geležinkelio paskutinė stotis – Guajara-Mirim, kur kun. dr. Bendoraitis ir ses. Ksavera Šakėnaitė dirbo nuo 1961 m., kol persikėlė į Mamorės krantą Bolivijos pusėje (upė čia 1200 m pločio) 1987 m. ir ten įsteigė ligoninę. Kun. Bendoraitis mirė 1998, o ses. Ksavera 2000 m. buvo nužudyta, kaip liudija tokius dalykus žinantieji. Brazilijoje Gerojo Ganytojo ligoninę perėmė vyskupija, Bolivijoje net vyko teismas, kol iš abiejų steigėjų mirtimi pasinaudojusių galėjo perimti Guayaramerin savivaldybė.

Dr. Kiaušas labai gerai pažinojo tuodu lietuviu misionieriu. Aplankė jų namus po jų mirties. Kad kun. Bendoraitis gydė nemokamai, užkliuvo kai kuriems gydytojams, sako Vitas. Kažkodėl Brazilijos pusėje apie “padre medico” mirtį net nebuvo parašyta. Nors kun. Bendoraitį į misijas iš Prancūzijos prikalbino Guajara-Mirim prancūzas vyskupas, dabartinis tos pačios kilmės vyskupas ir kunigai, teigia dr. Kiaušas, neminantys jo reikšmės, visuomeninio ir sielovadinio palikimo (ligoninė, radijo stotelė, plytinė statyboms ir ligoninei uždarbiui, galvijų, vaisų ir daržovių ūkis ligoniams sveikai maitinti, žuvų ūkis, rėmėjų bei bendradarbių tinklas.).

Dr. Kiaušas dalyvauja migrantų – tautybių sielovados taryboje. Jam iš Sao Paulo atsiųsti keli lietuviški daikteliai imigrantų parodėlei, nes pats jų neturėjo. Pagrindinis ryšys su lietuviais – Brazilijos lietuvių iliustruotas mėnėsinis žurnalas “Mūsų Lietuva”, Sao Paulyje nuo 1948 ėjęs laikraščiu. Ir, aišku, elektroninis paštas. Domėdamasis savo šeimos kilme ir medžiu, susisiekė su Balzeko lietuvių kultūros muziejaus (Čikagoje) geneologijos skyriumi, kuris nurodė apie lietuvių geneologiją nusimanantį asmenį Ijui mieste, Rio Grande do Sul valstijoje – miestą, kurį įsteigė lietuviai apie 1888 m.

Porto Velho bažnyčiose patarnauja saleziečiai. Ten dirbę, dabar Manause gyvenantys dr. Kiaušą labai maloniai prisimena, svečiui teko jų elektroninius adresus perduoti. Apsilankęs jo sodyboje gali pagalvoti, su kuo lietuvis gydytojas gali pasikalbėti ir bendrauti dar kiek laukinėje aplinkoje. Netolimos katedros kunigai būna parama. Jam rūpi ir katalikybės padėtis, nes kitos krikščioniškos bažnyčios turinčios daugiau lėšų iš užsienio, veikliai pritraukia žmones ir pagelbininkus.

Taip ir lieka dosnios ir nesavanaudiškos tarnybos vaizdas, kai nuotraukose lietuvis gydytojas – reikia sakyti, misionierius – su savo globotiniais vaikais, jų motinomis, vargstančiomis šeimomis ir savo kilnių siekių bendradarbiais.