Mitas yra vaizduotės vaisius. Jo struktūra rodo siekį supaprastinti sudėtingus socialinius ir istorinius reiškinius, paaiškinti reiškinius, kurie gali atrodyti nesuprantami, neįtikėtini arba priešiški. Mitas pačiam žmogui suteikia, religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus žodžiais, „vien sakralybės horizonte tebeegzistuojančią kategoriją – amžinybę“, „modernusis žmogus, atitolęs nuo archetipų, tampa tarsi antruoju nupuolusiu Adomu“. Prieš gerą mėnesį „Atgimime“ (Nr.3) buvo išspausdintas pokalbis apie mitus „Blinda, Kedys ir socialinis banditizmas“ su istorijos daktaru, dirbančiu Airijos universitete, Tomu Balkeliu. Mokslininkas aiškino mitų paskirtį, apibūdino jų atsiradimo procesus, panagrinėjo vadinamuosius socialinio banditizmo mitus. T. Balkelio istorinis požiūris į mitus paakino daugiau pasidomėti pačiomis mitų struktūromis ir modeliais, kuriuos nagrinėja lituanistai, bei pasvarstyti, kurios dabartinės situacijos galėtų būti vertinamos kaip mitų užuomazgos.

Vytauto paveikslas – universalus mito modelis

Prieškario Lietuvoje buvo plačiai paskleistas Vytauto mitas - galingo ir teisingo Lietuvos valdovo, gynusio ir išsaugojusio mūsų valstybę. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos, humanitarinių mokslų daktarės Daivos Vaitkevičienės teigimu, „šis mitas gyvuoja iki šių dienų, nors šiandien istorikų stipriai kritikuojamas, kadangi jis nėra grindžiamas visapusiška Vytauto gyvenimo ir veiklos analize, neįvertintos visos jo asmenybės pusės“. Tai yra tipiškas mitas; jį sukurti (ar atkurti) XX amžiaus nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo sunku. „Istorinės Vytauto paveikslo prielaidos atitiko universalų mitinį modelį – tai herojus, kuris, nepaisydamas daugybės kliūčių, galutinai laimėjo Lietuvos valstybės kovą su kryžiuočiais ir įtvirtino savo tautą“, - teigė D. Vaitkevičienė. Antra vertus, Vytautui, kaip herojui, nebuvo būtinas specialus mitologizavimas – ”folklorininkai iki šių dienų dar užrašo legendų apie Vytautą iš žmonių, kuriems nebuvo pasiūlytas mitinis modelis tarpukario Lietuvoje: tai tautosaka, užrašyta iš Trakų karaimų ir iš baltarusių Baltarusijos teritorijoje. Tad nenuostabu, kad Vytauto mitas nesunkiai buvo paskleistas nepriklausomoje Lietuvoje; tai rodo ir vaikų gavusių Vytauto vardą, bumas (1930-aisiais – Vytauto metais – gimę berniukai buvo taip masiškai krikštijami Vytautais, kad, jiems pradėjus lankyti mokyklas, susidarė ištisos Vytautų klasės...). Tuo tarpu Jogailos vardu pavadintų vaikų atsirado tik XX a. pabaigoje, bet tai buvo pavieniai atvejai. Kad ir kaip šiandien stengtųsi istorikai reabilituoti Jogailą, vargu ar pavyks sukurti Jogailos mitą, kadangi jis negali išreikšti heroizmo ir pamatinių tautinių vertybių.“

Kaip nugalėti slibiną

Idealus herojus, prarandąs ar praradęs  žmogiškuosius bruožus, mituose išlaisvindavo paprastus žmones ir sukurdavo pasaulyje rojų. Trečiasis brolis, pagal tuometinę ekonominių ir socialinių santykių formulę pralaimėjęs, nuskriaustas, nes jis negavo tėvo palikimo ar buvo skriaudžiamas, pasakos kūrėjų atmintyje tapo laimėtoju. Kartais susidaro įspūdis, kad bent tam tikru lygiu, tam tikrais aspektais tai yra būdinga ir šiandienos visuomenei, paprastiems žmonėms, ir nuolatinė paieška herojaus, kuris išspręs visas mūsų problemas ir nugalės visus slibinus,  mums nėra taip svetima. Štai žiniasklaidoje archetipiniu šimtagalviu slibinu buvo vadinama teisėsauga, kuriai nukirsta viena galva (klausimas – kas nukirs kitas galvas?), o Drąsius Kedys atrodė kaip šventasis Jurgis, herojus, slibino nugalėtojas, maža to, jis – ne tik tėvas, glaudžiantis savo dukrą prie krūtinės, bet ir augintojas, globotojas, vienintelis guodėjas, ir norint įtikinti pasąmonę, kad slibinas nebegyvas, pavienių galvų neužtenka (plg. Ričardas Savukynas, 2009 10 09, „Verslo žinios“). Dėl to esą nemažai paprastų žmonių tik ir ieško (ir visais lygiais yra skatinami ieškoti) to herojaus – gal tai bus prezidentas, gal premjeras, gal „kovotojas“ su teisine sistema, gal bankas su savo pinigų maišais.

Istorija, panaši į mitą

Daiva Vaitkevičienė pabrėžia, kad mitai, kaip tam tikros istorijos, kuriose būtinai turi būti perteikiamos dvi priešingos vertybės – teigiama ir neigiama, turi išreikšti dvi puses ir turėti herojų, ginantį teisingąsias vertybes ir besikaunantį su blogiu. Jos manymu, mito požymių galime rasti ir „trigalvio slibino“ – „Leo LT“ - istorijoje: „Mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų programos mitinis punktas buvo susikauti su šiuo slibinu ir jį įveikti; laimėjus rinkimus, „Leo LT“ iš tiesų buvo išardyta. Taigi čia matome įspūdingą mitinę istoriją: pirmiausia atsiranda pabaisa, po kurio laiko ji identifikuojama kaip trigalvis slibinas, bet niekas nedrįsta su juo stoti į kovą; tuomet atsiranda herojus ir visus išgelbėja nužudydamas pabaisą. Jei mūsų Prezidentei ir toliau gerai seksis, ši pergalė bus įrašyta į jos mitinę istoriją, panašiai, kaip, sakysime, vienas iš Heraklio mitinių žygdarbių graikų mitologijoje; tačiau, jei Prezidentei nepavyks padaryti daugiau įspūdingų darbų, ši istorija irgi bus užmiršta ir neveiks kaip mitas.“

Mitai pagrindžia valstybinę ideologiją

Mitai šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja ir yra labai paveikūs kur kas labiau nei abstraktūs įtikinėjimai. „Jie propaguoja tam tikrus elgesio modelius, išreiškiančius visuomenės pripažįstamas vertybes. Mitai yra labai svarbios ideologinės struktūros, be kurių negali gyvuoti nei viena valstybė; mitai šiuolaikinėje visuomenėje atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir kadaise: jie pagrindžia ir įteisina vieną ar kitą valstybinę ideologiją“, - teigė D. Vaitkevičienė. Ji primena, kad Mindaugo laikų Lietuvos valstybinę ideologiją išreiškė vadinamasis Sovijaus mitas, kuriuo įsteigiamas ir įteisinamas mirusiųjų deginimo ritualas ir keturnarė religinė struktūra: kunigaikštis Mindaugas garbino keturis dievus – Perkūną, Andoją, Kalvelį ir Medeiną; tuo tarpu „šiandien pamažu kuriama nauja tautinė ir valstybinė ideologija, ir ją kuria ne valstybės institucijos, o asmenybės, daugiausia kultūros ir meno žmonės, pirmiausia muzikos pasaulio atstovai“.

Daktarės supratimu, vienas svarbiausių naujųjų mitų yra partizanai, arba miško broliai, žuvę gelbėdami Lietuvos valstybę; atkūrus nepriklausomybę: „Jų žūtis įgijo pergalės prasmę. Įdomu, kad Lietuvos partizanai yra tarpukario karta, išaugusi ir subrendusi Vytauto, Basanavičiaus, Dariaus ir Girėno mitų ir labai stiprios tautinės ideologijos šviesoje; tad miško brolių mitas randasi ankstesnių tautinių mitų pagrindu. Pasirinkdami ypatingą gyvenimą per mirtį ir taip „išgyvendami“ mitinį modelį Lietuvos partizanai tapo naujaisiais mito herojais; šis mitas, kuriame dar justi neseniai teišdžiūvusio kraujo skonis, įtikinamai motyvuoja jaunimą šiandien – turbūt kur kas labiau nei Vytautas ar Basanavičius.“

Tuo tarpu kai visuomenę slegia baimė, netikrumas ar nerimas, kai numatyta įvykių seka iškrypsta iš įprastos eigos, atsiranda palanki terpė mitams, kaip manipuliacijos priemonei, plisti. „Mitai yra tam tikros ideologinės struktūros, teigiančios vienokias ar kitokias vertybes ir neigiančios kitas. Kaip ideologinė struktūra mitas gali tapti ir manipuliacijos priemone, kai negatyvios vertybės pateikiamos kaip pozityvios“, - teigė D. Vaitkevičienė. Tokių mitinių ideologijų pavyzdžiai - gerai žinoma nacistinė išrinktųjų ideologija, Stalino saulės ideologija ir panašiai.

Svarbiausia mite – vertybių sistema

1990-aisiais atkurtoji Lietuvos valstybė neieškojo savo mitinės ideologijos, ir ji iš dalies gyvavo tarpukario mitais. Tačiau, Daivos Vaitkevičienės manymu, „mitai yra labai svarbi visuomenę vienijanti jėga. Ir šiandien tarpukario istoriniai mitai imami neigti, nebesuvokiant, kokią didelę reikšmę jie turi tautai. Pavyzdys gali būti ne tik devalvuotas Vytauto mitas, bet ir Lietuvos patriarchu laikomo Jono Basanavičiaus atvejis. Nerijos Putinaitės knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ buvo stengiamasi sugriauti Jono Basanavičiaus mitą kaip nepriklausomybės atkūrėjo mitą; beje, šio mito legitimumą parodė audringa visuomenės reakcija į šią knygą. Iš mitologo perspektyvos žvelgiant akivaizdu, kad kuriant ir įteisinant mitus nėra tokia svarbi istorinė tiesa, svarbesnė yra mite įrašyta vertybių sistema; griaunant tautos patriarcho mitą kartu klibinamas ir valstybingumo idėjos pamatas, abejojama tautos saviverte.

Dėl mitinės ideologijos, motyvuojančios Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vertę, silpnumo per pastaruosius 20 metų Lietuva prarado labai daug žmonių, fiziškai ar dvasiškai emigravusių už Lietuvos ribų“. Dėl to galima būtų sakyti, kad mitai visuomenei yra būtini – jie susitiprina narių ryšius, o istorija ir mitas susipina virsdami situacijomis, kuriose žmogui suteikiama egzistencijos prasmė. Kaip teigė pasaulinio garso religijų istorijos tyrinėtojas Mircea Eliade, „tam tikra prasme galima netgi teigti, kad pasaulyje nevyksta nieko nauja, nes viskas yra tik pirmapradžių archetipų kartojimas; šis kartojimas, atkurdamas tą mitinę akimirką, kai buvo apreikštas archetipinis veiksmas, be paliovos laiko pasaulį tame pačiame rytiniame pradžių akimirksnyje“.