Šv. Brunonas (Bonifacas) Kverfurtietis, vyskupas, kankinys Mt 18, 21–35 „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta?“
Prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vakarais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.
Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.
Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanoju, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs? Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
Kiti skaitiniai: Dan 3, 25. 34–43; Ps 25
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Geroji naujiena šiandien kalba apie atleidimą. Ši tema mums tikrai nėra svetima. Tad pasigilinkime į ją dar kartą. Izraelyje rašto aiškintojai praktikuodavo galimybę atleisti kitam žmogui ne daugiau nei 3 kartus. Petras supratęs atleidimo vertę, pasiūlė atleisti iki 7 kartų. O Jėzus teigė, kad atleisti reikia iki 77 kartų. Tačiau šis skaičius tėra gryna simbolika, kuri teigia, jog atleidimas neturi būti paremtas jokiu konkrečiu skaičiumi. Kitaip sakant, atleidimui nereikia jokios aritmetikos.
Tarpusavio konfliktų sprendime atleidimas yra labai svarbus ir reikšmingas faktorius. Juk neišspręstas konfliktas pats savaime niekur neišnyksta. Atleidimas, tai yra valios aktas, kuris nustumia į šalį nenorą atleisti bei troškimą bausti. Atleidimas visada yra vertingas ir svarbus žmogaus veiksmas. Tačiau šis veiksmas niekada negali būti vykdomas iškeliant vieną ar kitą sąlygą. Atleidimas yra besąlyginis žmogaus apsisprendimas. Juk ir Dievas atleisdamas žmogui nekelia jokių sąlygų. Atleidimas niekada nėra neįmanomas. Juk tikinčiam žmogui viskas yra įmanoma. „Kai aš negaliu tau atleisti“, vadinasi „aš nenoriu tau atleisti“. Žmonės, kurie vadovaujasi tokia mintimi, atmeta atleidimą, o kartu atmeta ir Gerąją naujieną, kuri šiandien byloja apie atleidimą.
Pažvelkime atidžiau į Jėzaus pateiktą palyginimą. Vienas talentas – 34 kilogramai aukso arba sidabro, o vienas denaras – vidutinis vienos dienos uždarbis. Taigi akivaizdžiai matome, jog 10 tūkstančių talentų - tai yra tokia milžiniška suma, kuriai grąžinti neužtektų net ir viso gyvenimo. Kyla klausimas, kodėl palyginime apie beširdį skolininką Jėzus įvardina tokia neįtikėtiną sumą? Jis tai padaro norėdamas mums dar kartą priminti vieną labai svarbų faktą – Dievo atleidimas (kaip ir žmogaus atleidimas) neturi jokios kainos, nes yra neįkainojamas.
Beširdis skolininkas, nepasigailėjęs tarnybos draugo, užsitraukė tokią bausmę, kuri yra amžina. Atiduotas budeliams, jis niekada neįstengs grąžinti savo skolos. Šis palyginimas kiekvienam iš mūsų byloja apie tai, kad visų pirma mes turime savyje ieškoti noro atleisti kitam žmogui. Nes neatleidimas prieštarauja Gerajai naujienai, prieštarauja Kristui, kuris yra centre šios naujienos. Kiekvienam Kristų tikinčiam nedera ignoruoti naujienos, kuri akivaizdžiai yra ne tik Geroji, bet ir pati Geriausioji naujiena. „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37).
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Ir kur čia tas gudravimas? Kuo taps laisvas žmogus, kai jis bus parduotas? Vergu. Kokią kainą už jį mokės vergvaldys? Vergo kainą. Viskas labai paprasta...
Jūs: 'Tada iškyla klausimas, koks tikslas pasakoti išgalvotas istorijas ir remtis jomis aiškinant DVASINIO PASAULIO DALYKUS?'
Aš: Manyčiau, Jėzus savo palyginimu aiškina, kad žmogaus gyvenimo praktiškai neįmanoma įkainoti žmogaus matais. Jėzus sako: Mt 16,26: 'Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?'
Buvo panašu, kad jums rūpi šių dalykų aiškinimasis pagal DVASIĄ. Tuomet jūs vėl pereinat prie PASAULIO DALYKŲ: 'Koks jau ten žmogaus brangumas tai laikais... Vergų kaina buvo labai maža.' Manyčiau, gudraujat, sukdamasis..
Bet pabandysiu atsakyti. Palyginimo žmogus nebuvo vergas, o tarnas. Tai didelis skirtumas. Reiškia - laisvasis. Asmuo su savo orumu. Vergas gi yra laikomas darbiniu gyvuliu, daiktu, neturinčiu asmens statuso.
Dar viena mintis dėl jūsų pasirodė. O būtent, Jėzus sako: 'Štai prieš tave padedu gyvenimą ir mirtį. Rinkis gyvenimą!' Kuriame yra laisvė! Kuri yra neįkainojama. O žmogus laisvu valios poelgiu pasirenka vergovę. Ir jokie jo paties sukaupti turtai negali jo išgelbėti. Gerai pasigilinus, tik Tiesa išlaisvina.
Koks jau ten žmogaus brangumas tai laikais... Vergų kaina buvo labai maža. Tarno šeimos kaina neatitiko skolos dydžio, ji buvo parduodama tik dėl to, kad skolininkas negalėjp gražinti skolos. Beje, pats skolininkas taip pat meluoja, sakydamas, kad grąžins skolą. Neįmanoma grąžinti tokios skolos, kai dienos uždarbis tik vienas denaras (apie 4 gramai sidabro). Per visą gyvenimą jis galėjo uždirbti vieną talentą... Pati istorija graži tik iki to laiko, kol nepradedi gilintis...
Ar gali būti, kad šiuo Jėzus apibūdina žmogaus asmens brangumą, kokio mes negalime įsivaizduoti? Juk įkainota skolintojo šeima atitiko šį aukso luitų svorį. Manyčiau, nerastume geresnio būdo paaiškinti žmogui, kritinę akimirką pasirenkančiam pinigą vietoj draugo, šių dalykų lyginamąsias natūrines vertes.
Viena aišku, kad ši Jėzaus papasakota istorija yra visiškai nereali. Nes10 000 talentų yra maždaug 330 tonų aukso (palyginimui- Lietuvos aukso atsargos sudaro 6 tonas). Joks tarnas negalėjo tokios sumos pasiskolinti. Tada iškyla klausimas, koks tikslas pasakoti išgalvotas istorijas ir remtis jomis aiškinant dvasinio pasaulio dalykus? Juk tokiu būdu dvasiniai dalykai atsistoja į vieną eilę ir tampa tokiais pat išgalvotais...
Vitui
1 - ištrauka yra kunigo Ernesto ir todėl ji yra kabutėse, o 2 - mano, su cituojamu Jėzumi. Jos kaip ir nedera tarpusavy.
"Juk ir Dievas atleisdamas žmogui nekelia jokių sąlygų", - kun. Ernestas. Bet Jėzus sako: Mk 11,25: "Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“. Aiškiai akcentuoja sąlygą.
Bet dar norėčiau pasakyti, kad apgalvojusi mintį: 'Aš viską atiduosiu' supratau, kad tai yra geras troškimas, širdies nusiteikimas, bet praktiškai neįvykdomas siekinys. Nes daug dalykų gyvenime jau būna praeity, kai mes suvokiame juos taisytinais. Bet pozityvioji šito dalyko pusė yra supratimas, kad visi be išimties esame silpni ir padeda nuolankiau žiūrėti į kitų netyčinius nusižengimus mums.
Roma, kaip šios dvi ištraukos iš Jūsu komentaro dera tarpusavyje: 1. "Juk ir Dievas atleisdamas žmogui nekelia jokių sąlygų." 2. "Jėzus šaukte šaukia sąlygą: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! ATSIVERSKITE IR TIKĖKITE EVANGELIJA!' " Kaip čia iš tikrųjų yra su tomis Dievo sąlygomis?
„Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite."
Daug atsivertimų pasaulyje netiesiogiai paskatino ir kitų bažnyčių prielankumą katalikų bažnyčiai popiežiaus Jono Pauliaus II atsiprašymas už bažnyčios padarytas nuodėmes ir skriaudas.
Reikėtų skirti du dalykus. Vienas: atleidimas yra veiksmas, kuris vykdomas be sąlygų, jeigu tarkim, vienkartinis nesusipratimas ar kas nors panašaus; ir tik su būtina sąlyga kenkėjui susitvarkyti piktnaudžiavimą, pavyzdžiui, smurto atveju šeimoje. O antras: tikinčio žmogaus nuolatinis nusiteikimas atleisti kaip apsisprendimas, visuomet pasiruošęs įsiveiksminti progai pasitaikius.
Kalbu tai nuo savo asmens. Jeigu mano draugas pradės man kiaulinti, tai jis man ir liks broliu, bet kaip draugu aš juo noriu nenoriu pradėsiu abejoti. Tačiau jeigu jis kokiu nors būdu parodys: ‚buvau kiaulė, bet man bloga ja toliau būti‘ ir aš tuomet jo nepriimsiu, vadinasi iš tiesų dar neišsiugdžiau meilės kantrybės.
Meilė yra kantri. Bet yra gyva tik Tiesoje. Kito kelio ji neturi. Juk ir palyginime apie tėvą, jis galėjo priimti palaidūną sūnų tik tuomet, kai jis grįžo. Jam nereikėjo nieko sakyti, tik palikti savo lovį. Tas judesys yra lemiamas. Nesvarbu kaip atrodo, bet jis turi būti.
Užuot apsvarstę širdimi Jėzas žodžius ir Evangelijos komentarą žmonės apimti puikybės užsiima kritika, pataisymais ir mokymais - kalbu apie komentatorius...
Broliai kapucinai
Santykis tarp Dievo ir žmogaus yra didžiausias lobis. Per nuodėmę žmogus tą santykį (lobį) prarado ir blaškosi kaip aklas pasimetęs kačiukas. Kaip sakė Augustinas, žmogaus širdis negali nurimti, kol neatsilsės Dieve. Visą tą skolą, per Kristų Dievas mums anuliuoja. Tačiau atnaujintas santykis negalioja be artimo meilės. Nes žmogus negali mylėti Dievo, kurio nemato, jeigu nemyli brolio, kurį mato. O Dangaus karalystėje nebus nieko netyro. T.y., nemeilės. Ir ta sąlyga - mūsų dalis yra tokia menka lyginant su tuo lobiu, kaip lašas jūroje. Mes galime psirinkti geriausiąją dalį, geresniąją arba jokios. Geriausioji dalis nebus iš mūsų atimta, o jokios nė negalima atimti.
Nuosekliai skaitant šį palyginimą matyti, kad lobis, kurį žmogus gavo iš Dievo yra tokio dydžio, kurio žmogus nepajėgtų grąžinti net viską pardavęs, įskaitant ir save. ‘Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.‘ Negalime įsivaizduoti kiek gyvenimų, žmogaus matais, skaistykla užsitęs. Tačiau Dievas iš savo didžio gailestingumo ir užsirūstinęs dėl žmogaus užsispyrimo, jo neparduoda. Nes renkasi, ne pinigus, o žmogų, ne kaip pastarasis.