Prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“

Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.

Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vakarais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.

Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.

Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.

Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.

Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas  tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanoju, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs? Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.

Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.

Kiti skaitiniai: Dan 3, 25. 34–43; Ps 25

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Geroji naujiena šiandien kalba apie atleidimą. Ši tema mums tikrai nėra svetima. Tad pasigilinkime į ją dar kartą. Izraelyje rašto aiškintojai praktikuodavo galimybę atleisti kitam žmogui ne daugiau nei 3 kartus. Petras supratęs atleidimo vertę, pasiūlė atleisti iki 7 kartų. O Jėzus teigė, kad atleisti reikia iki 77 kartų. Tačiau šis skaičius tėra gryna simbolika, kuri teigia, jog atleidimas neturi būti paremtas jokiu konkrečiu skaičiumi. Kitaip sakant, atleidimui nereikia jokios aritmetikos.   

Tarpusavio konfliktų sprendime atleidimas yra labai svarbus ir reikšmingas faktorius. Juk neišspręstas konfliktas pats savaime niekur neišnyksta. Atleidimas, tai yra valios aktas, kuris nustumia į šalį nenorą atleisti bei troškimą bausti. Atleidimas visada yra vertingas ir svarbus žmogaus veiksmas. Tačiau šis veiksmas niekada negali būti vykdomas iškeliant vieną ar kitą sąlygą. Atleidimas yra besąlyginis žmogaus apsisprendimas. Juk ir Dievas atleisdamas žmogui nekelia jokių sąlygų. Atleidimas niekada nėra neįmanomas. Juk tikinčiam žmogui viskas yra įmanoma. „Kai aš negaliu tau atleisti“, vadinasi „aš nenoriu tau atleisti“. Žmonės, kurie vadovaujasi tokia mintimi, atmeta atleidimą, o kartu atmeta ir Gerąją naujieną, kuri šiandien byloja apie atleidimą.      

Pažvelkime atidžiau į Jėzaus pateiktą palyginimą. Vienas talentas – 34 kilogramai aukso arba sidabro, o vienas denaras – vidutinis vienos dienos uždarbis. Taigi akivaizdžiai matome, jog 10 tūkstančių talentų - tai yra tokia milžiniška suma, kuriai grąžinti neužtektų net ir viso gyvenimo. Kyla klausimas, kodėl palyginime apie beširdį skolininką Jėzus įvardina tokia neįtikėtiną sumą? Jis tai padaro norėdamas mums dar kartą priminti vieną labai svarbų faktą – Dievo atleidimas (kaip ir žmogaus atleidimas) neturi jokios kainos, nes yra neįkainojamas. 

Beširdis skolininkas, nepasigailėjęs tarnybos draugo, užsitraukė tokią bausmę, kuri yra amžina. Atiduotas budeliams, jis niekada neįstengs grąžinti savo skolos. Šis palyginimas kiekvienam iš mūsų byloja apie tai, kad visų pirma mes turime savyje ieškoti noro atleisti kitam žmogui. Nes neatleidimas prieštarauja Gerajai naujienai, prieštarauja Kristui, kuris yra centre šios naujienos. Kiekvienam Kristų tikinčiam nedera ignoruoti naujienos, kuri akivaizdžiai yra ne tik Geroji, bet ir pati Geriausioji naujiena. „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37).

Bernardinai.lt