Skaitytojui knyga prasideda nuo pavadinimo. Kūrėjui jis dažniausiai nušvinta darbo pabaigoje. Nežinia, kaip ir kada Romualdas Požerskis atrado „Miražų dosjė“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2010), bet pavadinimas naujoviškas, savotiška paslaptimi intriguojantis. Dailininkui Arvydui Poškai pavyko išradingai geometriškai jį sulaužyti ir dar ryškiu raudoniu pagyvinti, o nurausvėjusi miražinė fotografija viską efektingai susieja. Komerciškai patrauklus viršelis. O kam vaidenasi raudonųjų žibintų aliuzijos, tegu...

Komercinę sėkmę R. Požerskis jau patikrino su visiškai neseniai pasirodžiusiu, ką nors gal net šokiravusiu albumu „Degantis žmogus“, kuriame drauge su dukra Monika itin sudėtingomis smėlio audrų sąlygomis didvyriškai ir profesionaliai fotografavo kasmetinį amerikiečių „išprotėjimą“ Nevados dykumoje.

Absoliuti žmogaus laisvė ten švenčiama ne tik visiškai išsirengus ir visaip išsidažius, bet dar ir mazochistiškai vyriškąjį atributą pagražinant keliolika įvertų sidabrinių žiedų, o su moteriškomis grožybėmis padaromi tokie dalykėliai, kad pas mus visa tai su siaubu būtų apšaukta pasaulio pabaiga. Plačiai išgarsėjusias nuogybių išsidarkymo apeigas Romas vadina amerikoniškais atlaidais. Šaipykis kaip nori, bet tokios laisvės religijai atitinkami ir atlaidai. O pasaulis dėl to kol kas dar nesugriuvo.

Dabar, pasirodžius „Miražų dosjė“, R. Požerskis tampa nekarūnuotu nuogybių karaliumi. Tik kaip anoje pasakoje – ne nuogu, bet ilgametės patirties drabužiais pasidabinusiu.

Jau tris dešimtmečius su smagiu entuziazmu tarsi azartiškas lošėjas jis nuolat imasi panelyčių fotografavimo ir, matyt, dar neprarado vilties sugauti tą vienintelį, nematytą kadrą. Daugelį vasarų Romas lankėsi Čekijoje ir Latvijoje organizuojamuose aktų pleneruose, bet tie užsieniniai „fotomiražai“ į aptariamąjį leidinį nesutilpo, tad ateityje planuojama tokios pat solidžios apimties antroji knyga. Karališki užmojai!

Pervertus albumą pirmiausia nudžiugina puiki pačių fotografijų ir spaustuvės „Arx Baltica“ poligrafinė kokybė. Gali tiesiog „pačiupinėti“ ant merginų kūnų užtiškusius vandens lašelius ar suskaičiuoti intymiuosius plaukučius. Pagal juos dar įmanoma nustatyti ankstyvąjį Požerskį ir vėlyvąjį, su dabartinę madą atitinkančiomis „nubebrintomis“ panelėmis. Vis dėlto gaila fotogeniško juodojo trikampiuko. Jis gi nebuvo tuščiai Kūrėjo sugalvotas ir taip tobulai įkomponuotas...

Didžiausias albumo netikėtumas – skyrių intarpuose spausdinamos devynios 1939 m. nežinomo autoriaus darytos apsinuoginusiųjų fotografijos. Įdomus jų dialogas su šiandieninėmis. Anų laikų estetika, jaukus intymumas, apkūnių formų tikroviškumas, kompozicinis paprastumas, netgi primityvumas, ryškiai kontrastuoja su dabartinėmis nendrės liaunumo figūromis ar su R. Požerskio pagal žanro taisykles suskulptūrintomis nimfomis.

Tiesa, turiniui paskirtą atvertimą užpildo viena iš ankstyvųjų Romo nufotografuotųjų, o šio kadro stilistika labai artima senovinei: iš naktinio Nemuno su dviem ją lydinčiais mėnuliais (atspindyje blyškesniu) lentų lieptu atžingsniuoja išsimaudžiusi nuogutėlė baltoji... keramika.

Nesusilaikiau nuo šitokio palyginimo, nes gražia jaunyste pertekusi naktinė mauduolė dabar jau garbaus amžiaus žinoma juodosios keramikos menininkė ir tikriausiai didžiai dėkinga fotografui už šitaip amžiams išdegtą jos jaunystę.

Ši išskirtinė fotografija, kaip ir pabaigoje spausdinama paties autoriaus darbinė kavutė su išsirengusia pozuotoja panemunyje (vos ne klasikiniai „Pusryčiai ant žolės“), žavi savo gyvenimišku tikroviškumu. Nuogybių žanro taisyklėse tokio reikalavimo nėra. Ten vyrauja pozavimo dirbtinumai ir teatrališki efektai. Užtat taip miela atrasti ką nors natūraliai paprasto.

„Miražų dosjė“ galima vertinti kaip R. Požerskio ilgamečių ieškojimų apibendrinimą. Tam pasitelkta išsamus Skirmanto Valiulio apžvalginis straipsnis ir puikių poetų puokštė: Dovilė Zelčiūtė, Donaldas Kajokas, Kęstutis Navakas ir Gintaras Patackas. Įdomu stebėti savotišką vyrų smaližių sutrikimą pakliuvus į jiems neįprastą nuogų ir drąsių merginų apsuptį. G. Patackas net šį tą panašaus į vaikišką pasakėlę sukūrė: „Fotografas yra vujaristas, privalo išlikti nepastebimas, jei nori nesutrukdyti natūraliai vykstančio proceso. Įsivaizduoju, kiek fotografui reikėjo, sulaikius kvapą, šliaužti pro krūmokšnius, rangytis kaip žalčiui žolėje, sėlinti per žalius samanų patalus, kad galėtų įkalinti objektyve griūvančių dvarų dvasias... šokančių jaunų merginų pavidalais.“

Fotografuojama žymiai paprasčiau ir buitiškiau. Atsiveži paneles į nusižiūrėtą vietą ir... Pradinį autoriaus sumanymą visada reikšmingai papildo pozuotojų išradingumas. Kartais joms derėtų net pusę autorystės atiduoti. Manau visi fotografuojantieji pasirašytų prie albumo baigiamųjų žodžių: „Dėkoju šešiasdešimt dviem merginoms, kurios kūrybiškai improvizuodamos padėjo sukurti „Miražų dosjė“ albumą.“ Tik dabar susigriebiau, kad nesuskaičiavau savo pavasario mergaičių...

Vienas iš vyriškos poetų trijulės juokaudamas vis prašydavo studijos duryse pragręžti skylutę, kad galėtų tiesiogiai pajausti nusirengimo, kūrybinių atsivėrimų paslaptį. Suprantamas, bet ir keistokas smalsavimas. Beribėmis poetinėmis vizijomis galima neįtikėtiniausius vaizdinius susikurti, o fotografą materialioji daiktija, gamtinis fonas, šviesos šaltiniai ar dar kitokie sunkiai suvaldomi techniniai procesai laiko tvirtai pririšę prie konkretybės. Labai nedaug talentingųjų sugeba skraidyti.

D. Kajokas, aptardamas originaliais ieškojimais gausesnį skyrių „Šviesa ir forma“, probėgšmais išsitaria apie dvasinį kūno aspektą. Albume dėliojamas moteriškų grožybių kompozicijas, ypač stambiaplanių torsų fragmentus, žiūrintieji priima tarsi visiškai nuasmenintų gyvų daiktų rinkinį. O senovinėse nuotraukose kažkodėl išliko dvasingumo, jaukios šilumos, praeities melancholijos. Gal tada gyvenimas, žmonių bendravimas buvo nuoširdesni, atviresni, jausmingesni. Mįslė filosofams.

Įdomiausia, kad pozuotojų asmenybių dvasinį išsipildymą galima buvo pajausti R. Požerskio studijoje vykusiame pirmajame neoficialiame knygos pristatyme, kuriame jos įdomiai samprotavo apie pozavimo subtilybes. Gražios merginos, dailiai, stilingai apsirengusios, žaismingai žiburiuojantys žvilgsniai, šilti balsų tembrai, vis pabyrantys juoko karoliukai... Tiesiog neįtikėtina, jos buvo ne tik patrauklios dvasingos asmenybės, bet ir žymiai erotiškesnės, negu tokias vaidindamos albumo puslapiuose. Negi dvasia gyvena tik veido išraiškose, tik akyse, tik išsakomose mintyse? Negi tik veidas apnuogina sielą?

D. Kajokas visiškai kitame kontekste yra užrašęs giliaprasmę išmintį: „Siela mokosi būti kūnu, kad kūnas išmoktų būti siela.“ Nuostabi, bet visiškai nepasiekiama siekiamybė fotografuojant nuogybes. O gal didesnis talentas ir pajėgtų?

D. Zelčiūtei teko turtingiausias albumo skyrius – „Modelis gamtoje“. Vyrų vartotojiški santykiai su nuogybėmis daugmaž aiškūs, o moteriškas susitapatinimas, savęs nurengimas visų akivaizdoje – sudėtingesnė ir įdomesnė tema. Trumpame albumo tekste Dovilė nė nebandė šito išplėtoti. Gal tai persikels į antrąjį romaną?

Ją nudžiugino, kad „... modeliai gamtoje spinduliuoja tikrumu ir ramybe. Ramus ir užtikrintas buvimo džiaugsmas. Tai laisvė – laisvėje, tai atsipalaidavimo ir susiliejimo su gamta, su stichijomis dvigarsiai.“

Poetės entuziazmu užsikrėtęs iš gamtiškojo skyriaus išsirinkau net trylika į mano estetikas ir meninius reikalavimus sutelpančių fotografijų, kuriose grožis bendrauja su subtilia paslaptimi, su saikinga vaizdine užuomina, kur bravūriškai nepiktnaudžiaujama tariama drąsa ir visiška laisve. Gražu, kai šešėlis švelniai slenka jaunystės įkaitintomis šlaunimis ir, lyg vėduokle pridengęs tą vietą, sustoja, tarsi nedrįsdamas paliesti baltų, marmuru švytinčių klubų... „Kada nors tarp jų įsikurs gyvybė“ – tik Moteris Dovilės lūpomis galėjo ištarti šitą sakralią esmę. Tai lyg žaibo kirtis vyriškai lengvabūdiškuose albumo pasižaidimuose.

Suabejoju R. Požerskio viešai išsakomais grožio lozungais, kai matau jo vulgarų mėgavimąsi išžergtais tarpkojais, kada menininką pakeičia ginekologas, besirūpinantis anatomijos vadovėlio iliustracijomis. Grožio centro perkėlimas į tarpkojį – per daug nešvanki ir pavojinga zona rimtam menininkui.

Ne tuščiai žmogui duodamas prigimtinis gėdos, drovumo jausmas. Vienam stipresnis, kitam silpnesnis. Didesnėmis ar mažesnėmis dvasinėmis pastangomis tas jausmas nugalimas. Viena žurnalistė tiksliai įvardijo nuogales pozuotojas – begėdės. Aš jas vadinu pagarbiau – meno tarnaitėmis. Tik jomis žaisdami menininkai turėtų išlaikyti sveiką nuovoką ir dvasinę švarą, apsaugoti nuo vulgaraus pažeminimo. Panelę išrengiantieji privalo pasirūpinti jos doroviniais drabužiais.

Stabiliausias ir meniškiausias albumo skyrius – „Mūzos“. Čia visokių menų daug, nes fotografuota dailininkų dirbtuvėse. Su R. Požerskio gyvosiomis skulptūromis giminiuojasi baltakrūtės Afroditės, o terakotiniai Orfėjai susikaupę stebi dailių panelių draugiją. Čia tikroji mūzų buveinė. „Čia jos net neatrodo pozuojančios. Atrodo esančios. Ten, kur jų labiausiai reikia.“ Taip tiksliai ir taikliai šaudo tik K. Navakas. Toks vaizdas, tarsi jis iš tikrųjų pro apvaizdos išgręžtą gyvenimo skylutę daug sykių stebėjo alcheminius fotoprocesus ir viską sklandžiai pavertė šv. literatūra. Galima net įtarti, kad į trečią lagaminą drauge su sniegu įdės ir šitą paredaguotą esė. O gal iš naujo perrašytą, nes albumo pristatyme jis suabejojo, kad spinta kam nors gali būti gražesnė už nuogą panelę...

Pasikartojimais (ypač pervaidintomis lesbiečių pozomis) ištęstas ir prasčiausiai sudėliotas „Nykstančio dvaro“ skyrius. Jau anksčiau užsiminėme apie menininko dvasinę švarą, o čia šitie dalykai dar opesni. Sunku suprasti, kam tokiems erotiškiems fotografavimams prireikė neliestinų religinių šventenybių. Gal R. Požerskis planavo visus priblokšti menine drąsa, kai ant apgriuvusios medinės sentikių cerkvės stogo grubiai išžargdė nuogalę?

Šventovė, nors ir apleista, išsaugo savo šventą aurą. Buvusiųjų maldos, jų giesmės susigėrė į visada gyvą ir šventą žemę. Čia tebeskraido anapilio angelai. Nors nesu itin religingas, jaučiu nemalonų šventvagystės tvaiką ir suvokiu skaudų kitataučių tikėjimo įžeidimą. O jeigu čia būtų musulmonai? Taigi!

Panašioje fotografinėje situacijoje teko patirti vertingą gyvenimo pamokėlę. Kai trise fotografavome Audrą, buvau sugalvojęs pribloškiamą (taip man tada atrodė) kadrą: ant apleisto kapo paguldyti gyvybingai nuogą kūną. Važiuodamas pasižvalgyti Marijampolės link, suradau nedidukes jaukias kapinaites. Žiūrinėdamas gražiai sutvarkytus žydinčius kapus ir komponuodamas savo sumanymą, pajutau kažkokią nepaaiškinamą vidinę jėgą, stumiančią mane lauk. Tik uždarius kapinių vartelius, plūstelėjo saldus palengvėjimas...

Gal po tokio perspėjimo man labai nejauku žiūrėti į lengvabūdiškus kolegos pasidarkymus. Lieka liūdnai šyptelėti, kad apie sentikių cerkvę jis vaikščiojo žvairą velnią apsikabinęs, kuris cinišku žvilgsniu matavo būsimų kadrų erdves.

Pabaikime linksmiau, nes albumo finiše užsidega pati erotiškiausia raudona spalva. Karšto grožio pliūpsniai įkaitina emocijas, pradžiugina žvilgsnį. Baigiamasis „Miražų dosjė“ skyrius – tarsi puošniu kaspinu perrišta dovanėlė, vainikuojanti visų R. Požerskio meninių ieškojimų pastangas.

Dar nenuvalkiotas Romo atradimas – raudona blykstė – tarsi stebuklinga poetinė metafora, naikinanti kūno materialumą, įprastas nuogybių pozas kilsteli į fantastines nerealybių erdves. Net ginekologiniai išsižargstymai, raudona liepsna išdeginti, tapo vos ne estetiška nekaltybe. Štai kur meniškumo raktas!

Tvirtai stovinti, tarsi iš raudono granito iškalta gražuolė su tokia monumentalia jėga įsitvirtinusi mėlynoje žydrynėje, kad net suabejoji greta esančių, originaliai pašokdintų ir dangun skrendančių „raketų“ išskirtinumu. Čia atsigavo ir cerkvėje nufotografuotos nuogybės. Ryškiaspalvė blykstė akimirksniu panaikino merginų nuodėmingumą ir pavertė jas tirpstančiomis vaiduokliškomis dvasiomis, švelniai rausvėjančiomis nykioje griuvenų erdvėje. Su šitokiais meniniais sprendimais jau galima ir į pragarą belstis...

P. S. Praeitą trečiadienį „Prospekto“ galerijoje Vilniuje vyko oficialus R. Požerskio albumo pristatymas ir visam mėnesiui atidaryta fotografijų paroda „Miražų dosjė“.