Nors ir kokių būta lūkesčių, pirmos kovo dienos pavasario tikrai neatnešė. Atrodo, kad nesitraukianti žiema daugumą pavasarį sugrįžtančių sparnuočių privers laukti pakeliui arba sukti atgal.

Pirmieji žvalgai jau buvo pasirodę

„Negalėčiau tvirtinti, kad šiemet stebimos sparnuočių parskridimo datos būtų ypač vėlyvos. Spręsdami, ar sparnuočiai vėluoja, ar ne, dažnai pasikliaujame tautosaka, o ne daugiamečiais gamtos stebėjimais”, – vakar sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.

Žuvinto rezervate nuolatiniai fenologiniai stebėjimai atliekami daugiau negu 50 metų. Stebimos ne tik paukščių sugrįžimo, bet ir lizdų sukimo, įvairios veisimosi, migracijos datos. Todėl, anot A.Pranaičio, galime drąsiai lyginti tradicines tautosakoje minimas ir stebėjimais paremtas datas. Pavyzdžiui, Vieversio dieną – vasario 24-ąją prieš kelias dešimtis metų vyturiai grįždavo tik išimtiniais atvejais, nes vidutinė vieversio parskridimo data yra kovo 5-oji. Vidutinė varnėnų parskridimo data – kovo 11 diena, o tautosakoje įsitvirtinusi kovo 4-oji. Kovo 19 dieną, per Juozines, parskrendanti pempė atitinka daugiamečių stebėjimų vidurkius. Tai ankstesnių nei pastarojo dvidešimtmečio stebėjimų vidurkiai.

Klimato kaita daro savo, sparnuočiai grįžta vis anksčiau. Anksčiausia šio dešimtmečio vieversio sugrįžimo data – 2002 metų vasario 3-ioji, mėnesiu anksčiau nei įprasta.

Ir šiemet pirmieji žvalgai jau buvo pasirodę, ir ne taip jau nepastebimai. Praėjusį savaitgalį visą saulėtą dieną nedrąsiai čirendami skrido pavieniai vieversiai, laukuose subaltavo pempių pulkeliai, prie sodybų sukiojosi parskridusių žaliukių, čivylių pulkeliai. Paskutinę vasario dieną Žuvinto paežerių pievose nerimastingai girgsėjo pilkosios žąsys, nendrynus nakvynei nugulė pirmasis varnėnų pulkelis.

Plasnoja atgal

Kaip sakė A.Pranaitis, rezervato darbuotojai jau matė ir kitų paukščių – paežeres tikrino pilkasis garnys, Dovinės upės properšoje pastebėta klykuolių. Rasta ir palių pakraščiais nubridusių gervių pėdsakų.

Dabar pirmųjų parskridusių sparnuočių lengvai nepastebėsi – pajutę sniegą ir šaltį ne vienos rūšies paukščiai apsisuka skristi ten, iš kur atplasnojo. Nuo šalčio sparnuočiai bėga pietvakarių link arba glaudžiasi arčiau sodybų ir pakelių. Nuo žiemos nagų ginasi kas kaip sugeba, o tai, kad pirmoji kovo pusė būna žiemiška, jiems ne naujiena.

Direktoriaus teigimu, parskridusios žąsys ar gervės paprastai taip nesielgia. Atvėsus orams pilkųjų žąsų net padaugėjo. Šie paukščiai šalčio nebijo. „Prie pavasario nepriteklių, jeigu jie trunka neilgai, pilkosios žąsys prisitaiko”, – pasakojo A.Pranaitis.

Praėjusios savaitės viduryje specialistai stebėjo kelių dešimčių pilkųjų žąsų pulką, bet dieną jos praleidžia ne šalia ežero, o laukuose, kur bando ieškoti želmenų. Žuvinto ežeras žaselėms reikalingas tik nakvynei, nes jo atviruose plotuose ar Bambenos properšose saugiausia. Pilkosios žąsys yra anksčiausiai perintys vandens paukščiai, lizdus suka ir kiaušinius deda dar nenutirpus ledui.

Potvynis išgelbėjo žuvis

Nepaisant atšalimo Žuvinte juntami kiti pavasario požymiai. Pasak A.Pranaičio, sugrįžusi žiema nesustabdė prieš kelias dienas prasidėjusio potvynio. Į Žuvintą įtekančios Bambenos vaga sklidina, ežero vandens lygis kasdien pakyla po kelis centimetrus. „Mums džiugu, kad pirmasis pavasario potvynis nuo dusimo išgelbėjo ežero žuvis”, – džiaugėsi direktorius.