2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: šventėms

2010-03-10
Rubrikose: Kultūra » Dailė 

„Ilgajam“ savaitgaliui – kelios parodos Vilniaus galerijose, kurios galbūt atstatys po Kaziuko mugės margumynų paklaikusias akis.

„Pamėnkalnio“ galerijoje šiuo metu rodoma Sigitos Maslauskaitės paroda tradiciškai nenusivyliau. Eksponuojami per pastaruosius dešimt metų sukurti paveikslai. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro 2008–2009 metais nutapyti šventųjų atvaizdai ir peizažai. Šios menininkės paveikslai kaip visada – dozė tapybiškos tapybos, sąmoningai sekančios „lietuviškojo ekspresionizmo“ mokykla.

S. Maslauskaitė, „Peizažas su keliu“, 2009

S. Maslauskaitė kuria laisvu laiku nuo religinio meno istorikės darbų (ji vadovauja Bažnytinio paveldo muziejui). Kiekvieną paveikslą ji tapo ilgai, padvejodama, tepdama sluoksnį ant sluoksnio. Rezultatas – raiškių potėpių, jautraus kolorito tapyba. Šiandien tokia tapyba nemadinga – paveikslai be koncepcijos, be siužeto. Tiesa, didesnioji dalis paveikslų turi religinės tematikos pavadinimus. Prieš kelerius metus paprašyta paaiškinti religinių temų vyravimą paveiksluose, S. Maslauskaitė neneigė, jog nuolatinis darbas su religinio meno kūriniais turi įtakos ir jos tapybai. Kita vertus, ji teigė: „Bet kai tik tai pasakau, tuojau noriu ir paneigti, nes pirma – tapyti šventuosius yra baisu (visi šedevrai jau nutapyti) ir antra - esu prisižiūrėjusi tiek daug prastų šiuolaikinių tapybos kūrinių religine tema. Ir todėl norisi vengti bet kokios ikonografijos. Gal teisingiausia būtų pasakyti, kad tiesiog tapau, o atpažįstami personažai atsiranda tapybos procese, aš jų specialiai nekuriu.“

S. Maslauskaitė, „Vestuvės“, 2007
S. Maslauskaitė, „Vestuvės“, paveikslo fragmentas

Paveikslų pavadinimai, kaip ir siužetai, S. Maslauskaitės atveju nėra esminiai paveikslų suvokimo raktai. Bendras pirmasis „dramatiško misticizmo“ įspūdis susidūrus su šiais paveikslais turbūt neišvengiamas. Tačiau įmanomas ir beveik juslinis mėgavimasis potėpiu, storu dažų sluoksniu ir spalvos virpėjimais. Tamsių rudų tonų paveiksluose netikėtai sužiba švarios mėlynos ar geltonos plotelis. Ar iš dažų sluoksnių nelauktai susiformuoja kūnas. Jį žiūrovui teks atrasti pačiam, ištraukti iš potėpių raizgalynės ir būtent todėl jis taps gyvas. Ne taip svarbu, ar tai ašaras lieja šv. Petras, ar tiesiog – gyvena žmogėnas. Tai gan sunki tapyba, tačiau įdėjus pastangų, džiaugsmo teikia dvigubai.

S. Maslauskaitė, „Bėgimas į Egiptą“, 2008

Parodos ekspozicija pabrėžia išorinį paveikslų monumentalumą. Viena prie kitos tvarkingai sukabintos drobės atrodo natūraliai oriai. Tiesa, gerokai erzina apšvietimas, blizgesiu iškreipdamas potėpius ir spalvas. Reikia kiek „patūpčioti“ aplink kiekvieną paveikslą, kad rastum tinkamą kampą. Bet vėlgi – pastangos atsipirks.

S. Maslauskaitės parodos fragmentas

Pasirinkusi šiuo metu nemadingos tapybos stilistiką S. Maslauskaitė gan retai dalyvauja grupinėse parodose, nedažnai rengia ir personalines parodas. Manau, tai galėtų būti viena labiausiai rekomenduojamų aplankyti parodų šį mėnesį.

Tuo tarpu galerija „Vartai“ kviečia ne medituoti, o pagaliau pradėti pirkti meną. Šiuo metu čia veikia paroda-akcija „Iš menininkų dirbtuvių“ (peržiūra – nuoma – pardavimas). „Iš menininkų dirbtuvių“ skamba tarsi „išpardavimas iš parduotuvės sandėlio“ (suprask, parduodame senus ir pigiai). Bet greičiausiai potencialių klientų šis negudrus reklaminis triukas nesuerzins. Juo labiau kad paroda gan įdomi. „Suneštinėje“ ekspozicijoje – apie 20 šiandien su „Vartų“ galerija bendradarbiaujančių menininkų. (Pranešime spaudai jie vadinami geriausiais šiuolaikiniais Lietuvos kūrėjais – vėl agresyvoka reklama.).

„Iš menininkų dirbtuvių“ ekspozicijos fragmentas

Rodomi tiek dar labai jauni, VDA bestudijuojantys menininkai, tiek jau ne tik Lietuvoje žinomi vardai (Ž. Kempinas, S. Ir P. Stanikai).

Ž. Kempinas, ARCH, instaliacija. Juosta, vinys, ventiliatoriai, 2009

Daugiausia – viduriniosios kartos Lietuvoje gerai žinomų menininkų (J. Barilaitė, E. Jansas, G. Makarevičius, E. Ridikaitė, L. Garbštienė, J. Gasiūnas ir daug kitų) kūrybos.

E. Jansas, „Gaidelis ir vištytė“, drobė, aliejus, 2010
E. Ridikaitė, „Dievo spalva 212 Blue“, drobė, mišri technika

Reikia pripažinti, pristatomi nebūtinai geriausi menininkų kūriniai. Tačiau dažnas menininkas pirkėjams siūlo kelis, skirtingų dydžių (ir kainų) kūrinius. Tad jei neįperkate didelio Zakarausko, gal sukrapštysite nedidelei jo akvarelei?

Paroda fragmentiška, nors ekspozicija – gerai apgalvota ir gan erdvi. Viena iš įdomesnių apsilankymo dalių turbūt bus kainų studijavimas. Studijos vargu ar atneš bent kiek supratimo apie Lietuvos meno rinkos kemsynus, galbūt įdomesni bus balandžio mėnesį planuojamo parodos aukciono rezultatai.


S. Maslauskaitė, „Tapyba“, „Pamėnkalnio“ galerija, Pamėnkalnio g. 1/13, iki kovo 30 d.

Iš menininkų dirbtuvių“, galerija „Vartai“, iki balandžio 8 d.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Malda su Ignacu Lojola

Kiekviena meditacija  įneš šviesos ir padės suvokti ignaciškąjį dvasingumą, paskatins apmąstyti savo paties patirtį. Knyga padės tiek melstis asmeniškai vienumoje, tiek lavintis mažose maldos grupelėse.