Lie­tu­vo­je ir už­sie­nio vals­ty­bė­se, kur gy­ve­na mū­sų tau­tie­čiai, iš­ki­liai mi­ni­mos Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 20-osios me­ti­nės. Šiam svar­biam įvy­kiui pri­si­min­ti dar ge­ro­kai prieš Ko­vo 11-ąją pra­si­dė­jo šven­ti­niai ren­gi­niai. Be abe­jo, to­kios iš­kil­mės ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos be pa­grin­di­nių is­to­ri­nių aki­mir­kų liu­dy­to­jų – Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tų, prieš 20 me­tų vė­ly­vą ko­vo 11-osios va­ka­rą pa­si­ra­šiu­sių Ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės At­sta­ty­mo ak­tą. Ta­čiau ne vi­si Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­rai su pa­ki­lia nuo­tai­ka pa­si­tin­ka šią šven­tę. Nuo Su­val­ki­jos kraš­to anuo­met iš­rink­tas par­la­men­ta­ras Al­gir­das En­driu­kai­tis ne­se­niai pa­reiš­kė ne­da­ly­vau­si­ąs iš­kil­min­ga­me Sei­mo po­sė­dy­je ir ki­tuo­se ofi­cia­liuo­se ren­gi­niuo­se, ku­riuos or­ga­ni­zuos val­džios ins­ti­tu­ci­jos. Ko­dėl pa­ty­ręs vals­ty­bės bei vi­suo­me­nės vei­kė­jas nu­spren­dė bū­tent taip, at­sa­ky­mą su­ži­no­si­me iš pa­ties sig­na­ta­ro.

 Va­sa­rio pa­bai­go­je mi­nint pas­ku­ti­nio Lie­tu­vos par­ti­za­no An­ta­no Krau­je­lio žū­ties 45-ąsias me­ti­nes spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je pa­reiš­kė­te, kad iš anks­to at­si­ri­bo­ja­te nuo ofi­cia­lių val­džios šven­ti­nių ren­gi­nių, skir­tų Ko­vo 11-ajai. Ko­dėl taip nu­spren­dė­te?

Iš tie­sų Ko­vo 11-oji mū­sų tau­tai ir as­me­niš­kai man la­bai bran­gi da­ta, to­dėl jos ne­at­si­sa­kau švęs­ti ir ža­du da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­niuo­se ren­gi­niuo­se bei kon­fe­ren­ci­jo­se. Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo šven­tę nu­spren­džiau su­tik­ti ne at­sa­kin­gų vals­ty­bės funk­cio­nie­rių gre­to­se, bet drau­ge su pa­pras­tais mū­sų vals­ty­bės pi­lie­čiais, ku­rių pa­stan­go­mis ir ryž­tin­ga va­lia mes, iš­rink­tie­ji, tą anks­ty­vą 1990-ųjų pa­va­sa­rį at­kū­rė­me lais­vą Lie­tu­vą. De­ja, tik­ros lais­vės ir tei­sin­gu­mo bei su­ve­re­ni­te­to mū­sų vals­ty­bė­je per 20 me­tų ne­pa­vy­ko at­kur­ti. Per tą lai­ką aukš­čiau­sio­se vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­se iš­si­ke­ro­jęs ne­ža­bo­tas val­di­nin­ki­jos ir jiems iš­ti­ki­mai tal­ki­nan­čių tei­sė­sau­gos bei oli­gar­chų kla­nas te­be­jau­kia mū­sų Tė­vy­nės tei­si­nius, do­ro­vi­nius ir so­cia­li­nius pa­ma­tus, o tarp­tau­ti­nė­je are­no­je esa­me tarp nuo­lan­kių tre­čio­jo pa­sau­lio vals­ty­bių.

Pa­si­ro­do, so­vie­ti­nio ge­no­ci­do tei­si­nis, po­li­ti­nis, mo­ra­li­nis ir is­to­ri­nis ver­ti­ni­mas yra so­viet­me­čio lyg­me­ny­je. Tir­da­mi pas­ku­ti­nio Lie­tu­vos par­ti­za­no An­ta­no Krau­je­lio žū­ties ap­lin­ky­bes aiš­kiai pa­ma­tė­me, kad nė per plau­ką nepa­si­stū­mė­jo­me į prie­kį. Fak­tas: ką reiš­kia vie­ną by­los epi­zo­dą pro­ku­ra­tū­rai tir­ti 12 me­tų, kai iš­mirš­ta liu­di­nin­kai, nu­ken­tė­ję ir bu­de­liai? Per tą dvi­de­šimt­me­tį ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je teis­mų, pro­ku­ra­tū­ros, ki­tų tei­sėt­var­kos ins­ti­tu­ci­jų veik­la, pa­si­ro­do, kaip bu­vo, taip ir li­ko so­vie­tiš­ko men­ta­li­te­to, o by­lų ty­ri­mo ir nag­ri­nė­ji­mo vil­ki­ni­mas ta­po le­ga­laus sa­bo­ta­žo for­ma. Man ten­ka ne tik do­mė­tis, bet ir da­ly­vau­ti ne vie­no­je to­kio­je by­lo­je ir įsi­ti­kin­ti, kad dėl teis­mų bei pro­ku­ro­rų nu­si­kals­ta­mai at­sai­nių veiks­mų, jų pri­im­tų ab­sur­diš­kų spren­di­mų ir me­la­gin­gų mo­ty­vų ken­čia pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­niam re­ži­mui da­ly­viai, jų ar­ti­mie­ji, o svar­biau­sia – is­to­ri­nis po­žiū­ris į vals­ty­bę.

Ar ne pa­si­ty­čio­ji­mas, jog ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės tei­sėt­var­kai at­sto­vau­jan­tys se­no kir­pi­mo pa­rei­gū­nai nuo 1990 me­tų ne­ty­rę vil­nie­čio, pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vio Al­gi­man­to An­drei­kos by­los, ją nu­trau­kia ne­va dėl se­na­ties. 1988 m. rug­sė­jį, po liūd­nai pa­gar­sė­ju­sio „ba­na­nų ba­liaus“, rep­re­si­nių struk­tū­rų žiau­riai su­muš­tas, smaug­tas, spar­dy­tas jau­nas di­si­den­tas pra­ra­do svei­ka­tą, daug me­tų gy­dė­si. Šio žmo­gaus jau ne­bė­ra tarp gy­vų­jų, li­ko tik gi­mi­nės ir ar­ti­mie­ji.

Vil­niaus mies­to apy­lin­kės pro­ku­ro­rė Li­na Ur­bo­nie­nė, vy­riau­sia­sis pro­ku­ro­ras Ge­di­mi­nas Ber­na­ta­vi­čius, Vil­niaus mies­to 1-os apy­lin­kės tei­sė­ja D. But­ri­mie­nė ne­įver­ti­no, kad veiks­mai prieš A. An­drei­ką bu­vo to­kie, kad kė­lė žmo­nių pa­si­prie­ši­ni­mo dva­sią, juos drą­si­no, o mi­li­ci­nin­kas Z. Ber­no­tas, vyk­dęs KGB už­duo­tį, nors ir įver­tin­tas kaip vir­ši­jęs tar­ny­bi­nius įga­lio­ji­mus, bet šiai by­lai ne­va su­ėjęs se­na­ties ter­mi­nas. Bet jei de­vy­ni pro­ku­ro­rai iki šiol pirš­to ne­pa­ju­di­no, tai gal ir se­na­tį reikėtų at­sta­tyti.

Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo tei­sė­ja A. O. Kva­ra­cie­jū­tė, 20 me­tų bu­vu­si so­vie­ti­ne tei­sė­ja, pa­tvir­ti­no pro­ku­ro­rų spren­di­mus, ku­rių vie­na­me sa­ko­ma, kad jei­gu A. An­drei­kai bū­tų at­im­ta so­vie­ti­nė rin­ki­mų tei­sė, už­draus­ta kal­bėti sa­va kal­ba, ap­ri­bo­ta tei­sė kreip­tis į teis­mą ir pan., tai bū­tų tada tarp­tau­ti­nės hu­ma­ni­ta­ri­nės tei­sės pa­žei­di­mas be se­na­ties. Tai yra pa­si­ty­čio­ji­mas – ar ta­ry­bi­niai rin­ki­mai ką nors reiš­kė? Be to sa­vo nu­tar­ty­je tei­sė­ja nu­ro­do, kad ben­dra­žy­giai ne­ga­li pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 30 ir 33 straips­nius gin­ti vi­suo­me­ni­nį A. An­drei­kos in­te­re­są. Šios tei­sė­jos są­mo­nė­je ne­tel­pa aukš­čiau­sia lais­vės ko­vos tei­sė ir ko­vos drau­gų tei­sė gin­ti mi­ru­sį ben­dra­žy­gį.

Ab­sur­do te­at­ru, bet ne ci­vi­li­zuo­tu teis­mi­niu pro­ce­su pa­va­din­čiau bu­vu­sio par­ti­za­no Al­gir­do Žyp­rės by­lą. Kau­ne gy­ve­nan­tis 83 me­tų Lais­vės ko­vo­to­jas po 8 par­ti­za­na­vi­mo me­tų už pa­si­prie­ši­ni­mą so­vie­tų oku­pan­tams bu­vo nu­teis­tas 25 me­tams griež­to la­ge­rio, dar 5 me­tus jam ne­lei­do grįž­ti į Lie­tu­vą. La­ge­ry­je pra­ra­do svei­ka­tą. Šiam žmo­gui per­nai rug­sė­jo 11 die­ną Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­ja – E. Bie­liū­nas, V. Pies­lia­kas ir B. Sta­kaus­kas, at­si­sa­kė iš­duo­ti tei­sių at­sta­ty­mo pa­žy­mė­ji­mą rem­da­ma­si KGB by­los me­džia­ga. Tei­sė­jai ir pro­ku­ra­tū­ra ne­ap­klau­sė ir ne­kvie­tė A. Žyp­rės į po­sė­dį. Kaip se­nais lai­kais vis­ką spren­dė „troj­ka“. Bu­vo pa­žeis­ti du įsta­ty­mo rei­ka­la­vi­mai: KGB „by­lo­se esan­tys duo­me­nys be pa­pil­do­mo jų ty­ri­mo ne­ga­li bū­ti pri­pa­žin­ti įro­dy­mais“ ir „Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra ty­ri­mą at­lie­ka dėl nu­si­kals­ta­mų vei­kų pa­da­ry­mo fak­to nu­sta­ty­mo ir pa­tvir­ti­ni­mo“. Pro­ku­ra­tū­ra A. Žyp­rės at­ve­ju kal­tės ne­nu­sta­tė ir šie tei­sė­jai vis­ką pa­rai­džiui iš pro­ku­ro­ro Moc­ke­vi­čiaus pa­tvir­tin­tos KGB by­los per­kė­lė į nu­tar­tį. Ir la­bai reikš­min­gu lai­ku – pa­skelb­tais Lie­tu­vos lais­vės ko­vų ju­bi­lie­ji­niais me­tais!

Pa­na­šius kry­žiaus ke­lius mū­sų prie­šiš­kos Te­mi­dės la­bi­rin­tais jau daug me­tų mi­na ir ša­kie­tė Mar­ti­na Bi­kul­čie­nė. Dėl mo­ra­li­nės ža­los Kau­no tei­sė­jai A. Bur­du­lis ir B. Bob­rel nu­ta­rė, kad oku­pa­ci­jos me­tais ne­vei­kė Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­ja, o oku­pa­ci­niai įsta­ty­mai ne­nu­ma­tė, kad KGB žu­di­kai at­ly­gin­tų ža­lą. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo ko­le­gi­ja (Z. Le­vic­kis, Č. Jo­ku­baus­kas, E. Lau­ži­kas, A. Mar­čiu­lio­nis, A. Nor­kū­nas, S. Ru­dė­nai­tė ir A. Sim­niš­kis) krei­pė­si į Kon­sti­tu­ci­nį Teis­mą pra­šy­da­mi pa­aiš­kin­ti, ar če­kis­to ža­lą tu­ri at­ly­gin­ti jis pats, ar Ru­si­ja. Pro­ce­sas truks 12 me­tų. Ar ga­li­ma tvir­tin­ti, kad toks tei­sin­gu­mo tę­si­mas yra tei­sin­gu­mo prin­ci­pas?..

Iš­kil­min­ga­me mi­nė­ji­me Sei­mo rū­muo­se, be ki­tų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, be abe­jo, da­ly­vaus ir tų teis­mų bei pro­ku­ra­tū­ros at­sto­vai. Jei­gu aš kar­tu su jais plo­čiau Ko­vo 11-osios sa­lė­je, tai reikš­tų Lais­vės ko­vo­to­jų pa­nie­ki­ni­mą ir jų veid­mai­niš­ką pa­lai­ky­mą. To­dėl pri­va­lo­me gin­ti kad ir vie­ną lais­vės ko­vo­to­ją. Tai­gi, aš nu­ta­riau ne­da­ly­vau­ti ofi­cia­lia­me Ko­vo 11-osios mi­nė­ji­me. Be­je, ir ak­to­rius R. Ado­mai­tis su val­džia ne­no­ri švęs­ti: „ne­bė­ra jo­kio tiks­lo – tų lai­kų Lie­tu­vos dva­sia ne­pa­tai­so­mai su­nio­ko­ta“.

Žvel­giant į kai­my­ni­nes vals­ty­bes, drau­ge su mu­mis iš­gy­ve­nu­sias so­vie­ti­nės oku­pa­ci­nės sis­te­mos „ro­jų“, ma­to­me, kad ir ten ne­trūks­ta pa­na­šių rū­pes­čių bei sun­ku­mų. Prieš pu­sę me­tų ša­lies Pre­zi­den­te iš­rin­kus am­bi­ci­jų ir ryž­to ne­sto­ko­jan­čią mo­te­rį, dau­ge­lis Lie­tu­vos pi­lie­čių su vil­ti­mi lau­kia es­mi­nių per­mai­nų ir tei­si­nė­je sis­te­mo­je. Ar Jūs taip pat vi­lia­tės su­lauk­ti es­mi­nio per­si­lau­žy­mo mer­din­čio­je tei­sė­sau­gos sis­te­mo­je?

Žvelg­da­mas į pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės veik­lą, pa­ste­biu tam tik­rų po­slin­kių – ma­tyt, ne be jos įta­kos at­si­sta­ty­di­no Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to va­do­vas ir ge­ne­ra­li­nis pro­ku­ro­ras. Ta­čiau įdo­mu, kas juos pa­keis ir kaip vis­kas klos­ty­sis šio­se mū­sų vals­ty­bei itin jaut­rio­se ins­ti­tu­ci­jos gran­dy­se. Ma­tant, kaip Lie­tu­vo­je vei­kia su­pu­vu­si ir ko­rum­puo­ta teis­mų sis­te­ma, su­da­ry­ta pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vių dar­bo gru­pė pa­ren­gė me­mo­ran­du­mą „Dėl lais­vės ko­vų pras­mės ri­bos per­žen­gi­mo“, ku­ris su prie­dais su­da­rys per 50 pus­la­pių. Rem­da­mie­si juo aukš­čiau­sios vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms bei pla­čiai vi­suo­me­nei siū­ly­si­me iš es­mės ne­ati­dė­lio­ti­nai per­tvar­ky­ti teis­mus ir pro­ku­ra­tū­ros sis­te­mą, kad jau­nų tei­sė­jų bei pro­ku­ro­rų at­ran­ką spręs­tų ne se­nų­jų kla­nų gru­puo­tės, bet įvai­rios at­sa­kin­gos vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, kaip yra da­ro­ma nor­ma­lia­me ci­vi­li­zuo­ta­me pa­sau­ly­je. Ne­at­li­kę šios gy­vy­biš­kai svar­bios už­duo­ties mes ir to­liau murk­dy­si­mės to­je pa­čio­je so­vie­ti­nio tvai­ko klam­py­nė­je.

Drau­ge su Ni­jo­le Sa­dū­nai­te, An­ta­nu Ter­lec­ku, Pet­ru Plum­pa, Ba­liu Ga­jaus­ku ir ki­tais ži­no­mais vi­suo­me­nės at­sto­vais siek­si­me, kad be del­si­mo bū­tų iš­spręs­tos Lais­vės ko­vų da­ly­vių re­a­bi­li­ta­ci­jos ir če­kis­tų at­sa­ko­my­bės by­los. Iš čia pa­teik­tų ke­lių fak­tų aki­vaiz­džiai ma­to­me, kad tos by­los spe­cia­liai vil­ki­na­mos, ti­kin­tis, kad gar­baus am­žiaus su­lau­kę žmo­nės sa­vai­me iš­mirs ir ne­be­liks pro­ble­mų. Ar ne pa­ra­dok­sas, kad bu­vę šių kan­ki­nių bu­de­liai sau ra­miai vaikš­to sos­ti­nės gat­vė­mis, gau­na so­li­džias vals­ty­bi­nes pen­si­jas ir dar ty­čio­ja­si? Įdo­mu, ar mū­sų tei­sė­sau­ga pa­si­do­mė­jo, ką sa­vo dar­bo me­tais dir­bo, or­ga­ni­za­vo, pla­na­vo ir va­do­va­vo KGB sau­gu­mo ge­ne­ro­las Edu­ar­das Eis­mun­tas, Ed­mun­das Bal­ti­nas, Jur­gis Ba­ku­čio­nis ir ki­ti.

Mū­sų vi­suo­me­nei ge­rai ži­no­ma Jū­sų nei­gia­ma nuo­sta­ta dėl pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je vyks­tan­čių spar­čių glo­ba­liz­mo pro­ce­sų. Ar te­be­si­lai­ko­te tos pa­čios nuo­sta­tos ir ką pa­lin­kė­tu­mė­te mū­sų ša­lies gy­ven­to­jams Ne­pri­klau­so­my­bės 20-me­čio pro­ga?

Pa­leis­to dži­no, kad ir kaip bū­tų gai­la, at­gal ne­be­su­gra­žin­si, to­dėl mū­sų vals­ty­bei, sie­kian­čiai iš­sau­go­ti sa­vo su­ve­re­ni­te­tą, tau­ti­nes tra­di­ci­jas bei dva­si­nes ver­ty­bes, bū­ti­na tu­rė­ti tvir­tą stu­bu­rą. Jei be­są­ly­giš­kai pa­klu­si­me įnir­tin­giems glo­ba­lis­tų rei­ka­la­vi­mams ir ver­giš­kai vyk­dy­si­me jų nu­ro­dy­mus, mū­sų tau­tos lau­kia liūd­na at­ei­tis. To­dėl šian­dien tu­ri­me ypač su­si­rū­pin­ti dviem da­ly­kais – de­mo­gra­fine po­li­ti­ka bei su­ve­re­ni­te­to iš­sau­go­ji­mu! Jei tik ap­lei­si­me bent vie­ną iš šių sri­čių, Lie­tu­vos lau­kia ka­tast­ro­fa!.. Tai­gi lin­kiu iš­sau­go­ti ryž­tin­gą ko­vin­gu­mą ir dva­si­nę stip­ry­bę. Jei­gu ty­lė­si­me, bū­si­me abe­jin­gi, tik­rai nie­ko ge­ro ne­su­lauk­si­me, iš­tirp­si­me be­dva­sė­je kos­mo­po­li­tiz­mo jū­ro­je.

La­bai įdo­miai mū­sų dva­si­nį pa­sau­lį api­bū­di­no R. Stan­ke­vi­čius: „Po­li­ti­nė mū­sų tė­vy­nė šian­dien yra ES (ku­rios nei že­mė­la­py­je aiš­kiai pa­ro­dy­ti, nei my­lė­ti ne­mo­ka­me), eko­no­mi­nė – tur­tin­gie­ji Va­ka­rai, gy­ve­na­mo­ji vie­ta – kur al­gos di­des­nės“. Klau­si­mas – kam ir kiek rei­kia ne­pri­klau­so­my­bės?.. Va­ka­rų ša­lių dva­si­nė si­tu­a­ci­ja – tra­giš­ka. Šian­dien nuo­sta­ta „bū­ti ir iš­lik­ti“ yra tik ne­di­de­lis no­ras, kaip pra­ei­ties re­lik­tas, o tai reiš­kia ga­lą. Ste­buk­las ga­li iš­gel­bė­ti. Pir­miau­sia – žo­dis, žiau­rus ži­no­ji­mas, o po to žiau­rus dar­bas.

Pra­šom trum­pai pri­min­ti sa­vo biog­ra­fi­ją.

Gi­miau 1936 me­tais Kau­ne. Ma­no tė­ve­lis bu­vo ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­ni­ta­ri­jos pus­ka­ri­nin­kis, o mo­ti­na – pa­pras­ta dar­bi­nin­kė. Iki 1939-ųjų gy­ve­no­me Aly­tu­je, o su­grą­ži­nus Vil­niaus kraš­tą Lie­tu­vai per­si­kraus­tė­me į sos­ti­nę. Čia 1944 me­tais bai­giau pir­mą­jį sky­rių. Ar­tė­jant sta­li­nis­ti­nei ka­riuo­me­nei, pa­si­trau­kė­me į Su­val­ki­ją. Po ka­ro bai­giau Ša­kių ra­jo­no Jan­kų pra­di­nę mo­kyk­lą ir 1947-ai­siais pradėjau lankyti į Pil­viš­kių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. 1954 me­tais įsto­jau į Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­te­tą. Jau uni­ver­si­te­te bu­vau se­ka­mas KGB – pa­si­ro­do, pus­bro­lis pra­ne­šė, kad aš 1952 me­tais, be­si­mo­ky­da­mas Pil­viš­kių mo­kyk­lo­je, da­ly­va­vau an­ti­so­vie­ti­nė­je veik­lo­je ir pla­ti­nau la­pe­lius. Po vi­są pa­sau­lį su­krė­tu­sių 1956-ųjų Veng­ri­jos įvy­kių, 1957 me­tais bu­vau oku­pa­ci­nės val­džios su­im­tas ir 6-eriems me­tams įka­lin­tas Mor­do­vi­jos la­ge­ry­je.

Nuo 1963 iki 1990 me­tų įvai­riuo­se Su­val­ki­jos ko­lū­kiuo­se dir­bau eko­no­mis­tu ir ne­aki­vaiz­džiai stu­di­ja­vau Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je, ku­rią bai­giau 1970 me­tais. Ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo iš­va­ka­rė­se kaip Ša­kių Są­jū­džio pir­mi­nin­kas bu­vau iš­rink­tas de­pu­ta­tu Ša­kių 168 rin­ki­mų apy­gar­do­je. 1990–1992 me­tais Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je-At­ku­ria­ma­ja­me Sei­me dir­bau Lai­ki­no­jo­je ko­mi­si­jo­je KGB veik­lai Lie­tu­vo­je tir­ti. Te­ko iš­nag­ri­nė­ti ne­ma­žai me­džia­gos (dau­giau­sia apie Ša­kių kraš­tą) ir pa­ra­šy­ti dar­bų apie Griš­ka­bū­džio, Gel­gau­diš­kio, Pa­e­že­rė­lių vals­čių so­vie­ti­za­vi­mą ir kt. Pas­ta­raisiais me­tais rū­pi­nuo­si Če­čė­ni­jos pro­ble­mo­mis ir blai­vy­bės rei­ka­lais. Esu su­rin­kęs per 500 pus­la­pių ci­ta­tų glo­ba­liz­mo grės­mės klau­si­mais. Da­ly­vau­ju Bal­ti­jos ša­lių Iden­ti­te­to klu­bo veik­lo­je.

Ačiū už pokalbį.

Kal­bė­jo­si Kęs­tu­tis Pranc­ke­vi­čius

„XXI amžius“ (2010 03 10, Nr. 19 )