Antanas Saulaitis SJ. Dėkoti už laisvę
Vasario pabaigoje Lietuvoje lankėsi kun. Antanas Saulaitis SJ – nuoširdus dienraščio Bernardinai.lt bičiulis ir bendražygis. Trumpam užsukęs į redakciją, jis mielai sutiko su skaitytojais pasidalinti savo mintimis apie laisvę. Kokie yra laisvos visuomenės bruožai ir kokia tos laisvės palsaptis? Ar mokame įvertinti ir dėkoti už šią neįkainojamą dovaną? Sveikindami visus, švenčiančius Lietuvos valstybės atkūrimo 20-metį, kviečiame trumpam pabūti t. Saulaičio draugijoje.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Jėzus skelbė žmonėms Evangeliją. Kurią iš savojo Tėvo buvo išgirdęs.
Kad atsiverstume ir tikėtume Evangelija, visų pirmą atsiversti reikia JĄ. O skelbti pasauliui galėsime tik tuomet, kai tai, ką iš jos būsime išgirdę, patvirtins mūsų Tėvas, esantis Danguje. Kitaip skelbsime ne Kristų, o save. Kaip Kristų arba net Tėvą.
Tai pradžių pradžia. Ne šiaip skaitymas. Bet maldingas. Klūpančia širdim. Lectio divina mes įbrendame į Šventąjį Raštą. Vis gilyn ir gilyn. Į gyvuosius vandenis. Kurie yra Šventoji Dvasia. Kuri mus savyje paskandina.
Bet yra lemtinga sąlyga. Kad išgirstume Tėvą, reikia Jį tikėti. O iš kur žinosime, kad turime tikėjimą, o ne kažkokį neapibrėžtumą? Va čia viskas ir paaiškėja. Jeigu mes tikime Jėzų - tikime ir Tėvą. Nes Tėvas mums Jį parodė. O Jėzų tikėti - tai laikytis Jo žodžių. Jis pats taip pasakė. Jis neliepė viską suprasti. Bet tikėti. Nes žmogus nepajėgus visko apie Dievą suprasti. Jis iš savo didžio gailestingumo davė mums tiek, kad trūkio negautume šiandien. Todėl supratimas ateina palaipsniui. Iš pasitikėjimo Juo, kuris išauga iš tikėjimo.
Roma, jūs labai daug rašote, bet iš tos žodžių daugybės, taip sakant iš šalies paskaičius, darosi visai neaišku, ką gi tas Jėzus skelbė?
Jėzus nesiuntė į pasaulį savųjų Jo diskutuoti. Bet skelbti. Taipogi ir savo mokinių nesiuntė kitų valdyti, bet Jo skelbti (kas ypač aktualu klierikams). Čia ne humoras.
Diskusijos (nelabai vaisingos) pabaigai šiek tiek jumoro iš klierikų gyvenimo: Į seminariją iš kažkur atklydo asiliukas, kuris su triukšmu tuojau pat buvo išvarytas. Vienas klierikas pareiškė: "Pas savuosius jis atėjo, o savieji jo nepriėmė"... -:).
Galvojau, kad dabar kalbame apie tėvystę. Bet jeigu jūs matote sąsajas šuose dviejuos palyginimuose, kad nevadintume nė vieno tėvu ir rąsto išėmimo iš savo akies, tai gana originalus matymas. Taip, visiškai su Jėzumi sutinku. Šiuos du palyg matau paprastai. Jeigu veidmainis išritins rąstą iš savo akies, tai būtinai pastebės, kad prieš jį yra ne jo dvasinis vaikas, o jo dvasinis brolis, iš kurio tereikia išimti šapą, kuris yra nepalyginamas su tuo, ką jis matė savo veidmainystėje. Tai yra, jam nereikia savo brolio auginti, tai daro pats Dievas. Nes yra mūsų Tėvas.
Jėzus yra pasakęs ir kitų dalykų, pavyzdžiui: "Veidmainy, pirma išsiritink rąstą iš savosios akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį" :)
Kodėl tad Jėzus tam prieštaravo? Manot, durnesnis buvo už jus? Ne patarė, bet liepė. Geriausiai žinodamas suvedžiojimų subtilumus.
Taip, prievarta ir yra pats nepageidaujamiausias dalykas. Bet tai ne viskas. Yra dar kai kas. Kai žmogus dvasiškai bręsta, jis darosi vis paprastesnis. Todėl savo autoriteto teigimas kito atžvilgiu ne tik kad nesuponuoja dvasinės brandos, bet ją neigia.
Sveikinimai kunigui Saulaiciui su Antaninem. Vainika perduot sudetinga. Todel perduodu geriausius palinkejimus ir padeka uz visad sauletus zodzius :)). Prasau Svento Antano, kad rastu visus dingusius neissakytus gerus zodzius atrastu meile ir dziaugsma kiekvienam is musu.