Kovo 9 d. Seime vyko konferencija „Laisvė ir atsakomybė: ekonomikos ir politikos pagrindai Caritas in veritate šviesoje“. Lietuvos vyskupų konferencijos, Seimo bei Teisingumo ir taikos (Iustita et pax) komiteto surengta konferencija pristatė popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“ („Meilė tiesoje“). Bažnyčios socialinį mokymą plėtojantis dokumentas šįkart dėmesį sutelkia į tai, kas yra visapusiškas žmogaus vystymasis.

Konferencijoje dalyvavo politikai, verslininkai, Bažnyčios ir socialiniai darbuotojai, Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių ambasadoriai.

Konferencijos garbės svečiais buvo apaštalinis nuncijus Luigi Bonazzi, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, naujai konsekruotas Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Seimo pirmininkė, Seimo nariai.

Renginys anglų, italų ir lietuvių kalbomis iš Seimo salės buvo transliuojamas internetu.

Sveikindamas beveik 400 dalyvių iš visos Lietuvos Vyskupų konferencijos pirminikas Sigitas Tamkevičius džiaugėsi šia neeiline proga. „Enciklika suteikia labai reikalingos šviesos mūsų visuomenei“, – sakė jis ir pratęsė svarstymus, klausdamas, ar krikščioniškos minties pristatymas Seime nėra Bažnyčios kišimasis į politiką. „Bažnyčios balsas turi būti girdimas visur, jis reikalingas ne tik senukams bažnyčiose“ – teigė arkivyskupas.

Šį klausimą išsamiau analizavo ir pirmasis konferencijos spranešėjas, VDU Teologijos fakulteto vicedekanas kun. dr. Kęstutis Kėvalas. „Pirmasis Bažnyčios rūpestis yra žmogus ir jo orumas – tai neišvengiamai verčia kalbėti ir apie socialines bei ekonomines jo egzistencijos sąlygas“, – sakė prelegentas.

Enciklika vienas iš popiežiaus naudojamų priemonių perteikti Bažnyčios požiūrį svarbiais visuomenei klausimais: socilainiais, politiniais ir ekonominiais, ne tik tikėjimo ir moralės.

Benediktas XVI apie tai rašo: „Jei žmogui būtų svarbūs tik techniniai jo gyvenimo aspekta, ir nerūpėtų nei jo kelionės per istoriją prasmė, nei šio kelio tikslas, tuomet Bažnyčia neturėtų teisės apie tai kalbėti. Bažnyčia jaučia pareigą Evangelijos šviesa nušviesti savo meto socialinius santykius“.

„Caritas in veritate“ – krizės enciklika. Popiežius Benediktas XVI pateikia ne vien skvarbių įžvalgų į šiandienos situaciją, analizuoja dabartinės ekonominės krizės priežastis ir padarinius, bet ir pasiūlo šansą - atversti naują istorijos puslapį, dar kartą atsiremiant į krikščionybės prieglobstyje subrandintą patirtį. „Popiežius krizę supranta kaip galimybę permąstyti visus makro santykius, – sakė kun. dr. K. Kėvalas. Pristato krikščioniškąsias vertybes kaip visokeriopai naudingas žmonijai – „jos kuria visuomenę ir įgalina jos tikrąjį vystymąsi“.

Kun. dr. Kęstutis Kėvalas Zenekos nuotrauka

Kokios sąlygos suteikia galimybę geriausiai atsiskleisti žmogui? Kiekviena sociologija kyla iš antropologinių prielaidų, tai yra – žmogaus asmens sampratos. Enciklika dar kartą siūlo pažvelgti į žmogų, kaip Dievo paveikslą. Tačiau Dievo, kuris yra trijų vienybė: lygių ir laisvai save dovanojančių asmenų bendrystė. Šis trejybinis pjūvis visiškai nauja šviesa nušviečia kiekvieną kitą žmogiškos veiklos sritį, tame tarpe ir politikos bei ekonomikos.

Ši perspektyva į tradiciškai egoistiniams žmogaus lūkesčiams paliktas sferas, tokias kaip ekonomika ir politika – įveda davimo dovanai arba neatlyginamumo principą. Asmuo iš prigimites yra gebantis mylėti, teigia Benedikta XVI, „neatlyginamumas jo gyvenime reiškiasi daugeriopomis formomis, tačiau dėl produktyvistinio bei utilitaristinio požiūrio į egzistenciją jos dažnai neatpažįstamos“ (n.34).

Encilkika įspėja, apie būtinybę į tai atsižvlegti. Pagrindiniai demokratinės visuomenės segmentai: įstatymų valdžia, rinkos ekonomika ir moralinė – kultūrinė tvarka yra taip susiję dalykai, kad pradėjus klibėti vienam iš jų, ima klibėti visas demokratinės visuomenės rūbas.

Dabartinės krizės akivaizdoje būtina naujai permąstyti ir politinį veikimą. Ką šiuo

Prof. Antonio M. Baggio Zenekos nuotrau

klausimu siūlo enciklika atskleidė prof. Antonio Marija Baggio, iliustruodamas ją konkečiais pavyzdžiais iš Italijos politinio gyvenimo. Pilietinis sąmoningumas ir aktyvumas yra būtinas, norint pagydyti mūsų laikmečio žaizdas. Pasaulis kenčia, nes trūksta stiprios minties. Šiandien politinis mąstymas labai dažnai yra stipriai atitrūkęs nuo realaus žmonių gyvenimo. Tad norint įveikti uždaros politikų klasės įsitvirtinimą, pati visuomenė turi pradėti politiškai mąstyti. Krizė mums parodė, kad šiandien dominuojanti politinė mintis nepakanakama, būtina permąstyti ne tik rinką, bet ir visuomenės narių sąveiką.

Anot prof. prof. Antonio Marija Baggio, šiandien enciklika siūlo į visą tikorvę pažvelgti trejybinio Dievo slėpinio šviesoje. Tai reiškia tikrovės sampratą remti ne hegelišku-marksistiniu dualizmu (dvasia-materija, šeiminkas-vergas, darbdavys-darbinikas ir t.t), kuris nepajėgus išskleisti visos sudėtingos santykių tikrovės. Vietoj to, siūloma „kompleksiška mintis", kuri labiau atsižvelgia į tikrovės pliuralizmą ir santykių įvairovę.

Prof. Luigino Bruni Zenekos nuotrauka

Enciklika atveria naują horizontą, kviečia į naują nuotykį, tačiau ji nebūtų buvus parašytas, jeigu nebūtų pavyzdžių, į kuriuos galima atsiremti, kalbėjo ekonomistas prof. Luigino Bruni. Išties, anot svečio, pasaulyje yra daug gėrio, kuris neretai permažai įvertinamas ir išryškinamas. Prof. Bruni pasakojo apie jau egzistuojančius socialiai atsakingo verslo, socialinių kooperatyvų, mikrokreditų, Bendrystės ekonomikos projektus.

Konferencijos pabaigoje kristalizavosi idėja kažką konkretaus realizuoti ir Lietruvoje. Atsiliepdamas į auditorijos iškeltus klausimus ir mintis, prof. Bruni pasiūlė galimybę pradėti Ekonominės minties mokyklą, nes, anot prelegento, nauja ekonominė veikla neįmanoma be "naujų verslininkų". Mokykla būtų skirta ypač jauniems žmonėms.

Pilnus pranešimų tekstus, tikimės, netrukus paskelbti Bernardinai.lt puslapiuose.

„Konferencija nesibaigė, - ji tęsiasi“, - užbaigdamas neeilinį renginį Seime kalbėjo jo moderatorius dr. Paulius Subačius. Gvildenant sudėtingas politinio, ekonominio bei visuomeninio gyvenimo realijas, kaip niekada aiškiai išryškėjo lemiama kiekvieno atskiro visuomenės subjekto atsakomybė ir svarba, tarpasmeninių santykių kokybė ir intensyvumas - grindžiantis visą kitą žmogiškąją veiklą.

Parengė S.Žiugždaitė