1

Perskaitęs Tavo intriguojantį (labiau klausiantį – nei teigiantį ar neigiantį) straipsnį, pajutau, kad galvoje mano atbudo daugybė senų pagalvojimų, kuriuos štai čia dabar pamėginsiu surūšiuoti ir jais pasidalinti – mažne abiem taps aiškiau, kas tas sportas yra ir kodėl jis yra toks, koks yra. Nesiruošiu oponuoti – gal pratęsti ar dar labiau supainioti.

Pirmiausia apie tai, kad kažkada buvau sumąstęs, kad visus savo pažįstamus žmones galiu suskirstyti į tris rūšis: 1) tie, su kuriais gali pasišnekėti apie menus ir sportus; 2) tie, su kuriais gali pasišnekėti tik apie menus; 3) tie, su kuriais gali pasišnekėti tik apie sportus.

Kad ir kaip žiūrėčiau, man nepasirodė, kad kurios nors iš tų trijų grupių atstovai būtų kuo nors itini pranašesni ar menkesni, palyginti su kitų dviejų įsivaizduojamų. Visi skirtingi, visi savaip įdomūs.

Pats save priskirčiau pirmajai kuopai. Ir, kas smagiausia, kaip sportu besidomintis rašytinių menų elementas, nesu jokia išimtis bendrame šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekste. Kai pradedu kratyti atmintį, dauguma 30-40 m. amžiaus grupės artimiau pažįstamų poetų šiek tiek pamišę dėl judriųjų žaidimų, atletikos bei Pasaulinio Sporto.

Nežinau, kaip kituose miestuose, bet Vilniuje pastaruosius septynetą metų (ne)reguliariai susirenka pažaisti krepšinį (kartais) arti dešimt poetų (reguliariau – 4-5). Dauguma iš jų net nerūko, mankštinasi, kad palaikytų formą, o susitikę gali valandų valandas kalbėti apie tai, kas darosi sporto pasaulyje, tarsi jokių menų nei knygų nė nebūtų.

Poetai (ir pan. menininkai) ne tik teoretizuoja sporto klausimais, bet ir šį tą nuveikia praktiško. Andai viena neformali literatūrinė grupuotė prieš gerą dešimtmetį išrado šambolą (reikėtų atskiro straipsnio apie tą naują sporto šaką).

Reziumuojant šią įžangą: man regis, skirtis tarp kultūros ir sporto yra dirbtinė. Jei ji šiek tiek ir egzistuoja, nereikėtų juos eskaluoti, niekas nieko iš to nelaimės. Čiurlionis ir Marčiulionis pavaduoja vienas kitą, o ne užgožia ar paneigia.

Dabar galvoju, kad ir Tave, miels bičiuli, priskirčiau pirmajam pogrupiui, nes jei kartą ar dukart per metus susitikę šnekėdamiesi paliečiam filosofiją, tai aš suvokiu, kad kalbamės apie taikaus sporto rūšis – proto mankštą, mąstymo atletiką – kur bet kokie varžymaisi būtų beprasmiai.

2

Zenekos nuotrauka

Tavo straipsnyje įskaičiau skepsio sporto sureikšminimo ir aktualizavimo klausimais.

Iš dalies dėl to sutikčiau. Mane irgi dažnai varo į neviltį bukinančios informacijos perteklius žiniasklaidoje, skurdžiai parašyti tekstai apie sportą. Apie pergales ir pralaimėjimus reikia skelbti, bet tik ne tokia automatine kalba. Kol sporto skiltyse vyrauja žiovulį keliantis rezultatų atpasakojimas, hiper banalių interviu tiražavimas ar tragiškas vertimas iš užsienio šaltinių, tol, manau, kad kultūrai labiau pasisekė, kad ją diduma didžiosios tabloidinės žiniasklaidos apskritai ignoruoja.

Bėda paprasta: žiniasklaidoje nėra daug asmenybių ar bent paskaitomai rašančių žurnalistų. Kodėl nėra? Greičiausiai dėl to, kad spaudos magnatai bei vyr. redaktoriai mano, kad visą sportą (kaip ir kultūrą) gali tvarkyti bet kuris beraštis. Ir net jei žmogus nėra beraštis, jei jis vienas turi pavežti visas sporto šakas (arba visus menus), ilgainiui persitempia, atbunka ir savo pareigas vykdo formaliai, be aistros ir meilės.

Deja, mūsų dienraščių per maži tiražai, kad galėtų pasisamdyti ar išsiugdyti 5 profesionalius žurnalistus / analitikus sportui ir bent 5 kultūrai, kad būtų bent minimalus kokybės lygis.

Todėl suprantu Tavo susierzinimą.

O dabar pagalvokim, kas būtų, jei po kokio Nekrošiaus spektaklio premjeros kuris nors dienraštis pirmame puslapyje aprašytų, kad prisirinko pilna salė, nors bilietai buvo nepigūs, pirmo veiksmo pirmas dešimt minučių vyravo nerūpestinga nuotaika, tačiau 23 minutę po audringo monologo įtampa ėmė kilti ir išsilaikė iki ilgosios pertraukos; antrajame veiksme žiūrovų laukė audringa kulminacija: po efektingų nužudymų 85, 87 ir 89 minutę, įvyko griausminga atomazga. Po spektaklio spaudos konferencijoje režisierius sakė, kad visa tai beveik pranoko jo lūkesčius, o pagrindinės rolės atlikėjas žadėjo, kad ateityje stengsis labiau bei padėkojo publikai už gėles bei palaikymą.

Štai maždaug toks vidutinis rašymo apie sportą (ir ne tik apie jį) lygis. Mane irgi erzindavo, kol neįgijau imuniteto banalybėms. Jei tie laikraščiai tik tiek tesugeba, tegu jie aktualizuoja sportą, o ne literatūrą ar panašiai.

3

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra/BFL © Baltijos fotografijos linija

Ir vis dėlto aktualizuoti sportą yra būtina. Bet ne ant popieriaus, ne laikraščiuose, o realybėje.

Laimingai sutapus aplinkybėms, esu nerūkantis. Bandžiau kelis kartus priprasti, nepripratau. Gal dėl to, kad pradėjau bandyti rūkyti per vėlai, kai man buvo beveik 20 metų. Pagalvoju apie savo klasės draugus ir bendraamžius – jie irgi per vėlai pradėjo rūkyti, irgi nepriprato, turėjo mesti. Matyt, tam daug buvo priežasčių, bet svarbiausia – kai buvom paaugliai, neturėjom laiko rūkyti. Krepšinis, futbolas, stalo tenisas. Nuo stalo teniso stalų namo mus valytojos nuvydavo 18 – 19 val vakaro. Dar kai būdavom pradinukai, didesnieji mus išmokė sporto salės durų spynas atsikrapštyti žirklėmis. Ir mes atsikrapštinėdavom. Kai mus, nelegalius sportininkus, pagaudavo direktorius, meluodavau, kad mano mama įleido – keletą metų, kai trūko pamokų iki etato, ji dirbo kūno kultūros mokytoja. Direktorius bardavo mamą – nes be priežiūros draudžiama vaikams sportuoti. Ar mama bardavo mane – neatsimenu. Niekas tada nerūpėjo – tik sportinė uniforma, kamuoliai, raketės ir slidės. 7 dienas per savaitę. Va taip ir kapstėmės. Skurdžiai, bet turiningai.

Retkarčiais nugirstu, kad vyksta prevencija: policininkai ir kokie nors savivaldybių tarnautojai organizuoja sporto renginius – kartą ar dukart per metus pasikviečia vaikus iš gatvės ar asocialių šeimų ir surengia turnyrus. Labai gražu, sveikintina. Deja, jei tai tik dukart per metus, tada poveikis – mikroskopinis. Sportas gali išgelbėti kiekvieną vaiką, bet jo reikia kasdien. Ir užkrėsti sportu patartina kuo anksčiau – darželyje, pradinėse klasėse. Tada suveiks.

Gal ir galima sportą palikti nuošalėje ar savieigai (kaip dabar) ir visus ugdyti menų ir matematikų būreliuose? Galbūt. Man regis, klaidinga ignoruoti sportą ir lavinti vien galvas. Deja, vėliau gyvenimas parodo, kad ne visi tas galvas turi. Daugybei nenustygstančių savo vietoje mažamečių, kurie niekada nebus nei pianistais, nei (deja) knygų skaitytojais, nei teatrų ar parodų lankytojais, sportas yra antrasis šansas nenueiti šunkeliais, išvengti trainiojimosi gatvėmis su buteliais, papirosais ir švirkštais.

Mane irgi varo į neviltį sporto politikos ir strategijos nebuvimas – už šimtus milijonų litų statomos gigantiškos arenos renginiui, kuris truks dvi savaites (2011 Europos krepšinio čempionatui), kai vaikams nėra kur sportuoti. Kišami milijonai į arenų sėdimas vietas, kai nėra kur sportuoti.

Paklausi, kodėl aš čia taip rūpinuosi visais tais neaišku kieno vaikais? Ogi todėl, kad aš pats esu 31 metų vaikas, kuriam dažnai pritrūksta rankpinigių, kad galėtų išsinuomoti gerą salę ar gerą veją pažaisti.

4

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Taip jau yra: kelinti metai draugai iš „Bernardinų“ prašo parašyti esė. Sakau: gerai, tuoj kada nors parašysiu. Ir neparašau. Nežinau, kodėl.

O štai apie sportą pasisiūliau pats (neprašomas) retkarčiais brūkštelėti. Nes labai lengva. Nes visada yra apie ką. Sportas, jei juo domiesi ne mažiau kaip 25 metus, tampa viskuo: gyvenimu, medžiaga mąstymui, medžiaga kūrybai.

Kalbėdamas apie sportą gali daug daug daug papasakoti apie politiką, ekonomiką, religiją, kultūrą, mitologiją, geografiją, istoriją, apie šio pasaulio tuštybę ir menkumą, apie heroizmą, apie niekšybę, apie praeitį, dabartį, ateitį, apie save ir visus kitus.

Galbūt Tave suerzino (jei kada girdėjai), kad kai kurie komentatoriai kalba apie kurios nors futbolo komandos ar trenerio filosofiją? Man irgi tas rėžia ausį. Apie politinę filosofiją, logiką, etiką ar estetiką sporte galima kalbėti (bent jau aš turėčiau ką, netgi, atrodo, apie epistemologiją). Tačiau apie esmę – apie ontologiją – nežinau. Man vis dėlto sporto šerdis labiau rodosi esant religijotyros ir mitologijos studijų objektas.

5

EPA nuotrauka

Paminėjau, kad per sportą galima pasakyti apie save.

Tai štai: kai bandydavau save identifikuoti, prisikasdavau iki dviejų dalykų, kas mane, kaip žmogų suformavo ir palaiko: 1) mano gimtasis kaimas Bijotai ir jo žmonės; 2) VPU lituanistikos (ir truputį – filosofijos) fakultetas ir ten sutikti žmonės. Visi kiti bendruomeniniai ir tarpasmeniniai saitai – tai užsimezga, tai trūkinėja.

Suvokdamas, kad VPU kaip proto įkrėtėjas ir brandintojas galėtų egzistuoti kad ir Elektrėnuose, svarsčiau, kas mane sieja su Vilniumi? Iki pernai nežinojau. Galvodavau – gal Vingio parkas, kurio asfaltuoti takeliai ir nenuobodus reljefas palankus bėgioti. Bet juk tokių ar geresnių trasų galima daug kur įrengti. Dabar žinau – mane su šiuo miestu saisto Vilniaus „Žalgiris“.

Pernai buvo du mane rimčiau palietę reikalai: knygos leidimas, ir rūpestis dėl „Žalgirio“. Knygos leidyba striginėjo – tai atsirasdavo pinigų, tai dingdavo. Balandžio viduryje redaktorius išjungė telefoną, išvažiavo atostogauti ir aš porąkart neprisiskambinęs patikėjau, kad viskas nusikelia į kitus metus. Net apsidžiaugiau pagalvojęs, kad dar kartą galėsiu viską perrašyti iš naujo. Juk koks skirtumas, ar knyga išeis 2009, ar 2011 metais? Nuo to „procesas“ nesustos ir nenukentės.

O štai bankrutavęs ir išsivaikščiojęs futbolo klubas – tragedija. Ir miestui, ir bendruomenei (yra, yra tokia besikurianti; apskritai – jei mieste nėra gyvų bendruomenių, tada tas miestas niekam tikęs).

Jei pernai kovo mėnesį kas būtų paklausę, ką rinkčiausi – sklandžią savo knygos leidybą, ar tai, kad „Žalgiris“ išliktų, žinoma, kad būčiau už balsavęs už „Žalgirį“. Poeto garbės žodis. Ir nėra čia kuo stebėtis. Poezijai kasdien skiriu vidutiniškai gal dvi tris valandas per savaitę, futbolui – dešimteriopai daugiau. Ir tas dėmesys tikras.

6

Zenekos nuotrauka

Suprantu, kad meno žmogų ar filosofą turėtų erzinti sportui būdingas nuolatinis varžymasis, rekordų siekimas, komercializacija, besaikis godumas ir pan.

Taip, apskritai nėra labai teisinga, kai koks nors vidurinės nebaigęs kamuolį spardantis vyrukas per savaitę uždirba 500 000 litų. Kita vertus, man kur kas kvailiau atrodo tie anoniminiai milijonieriai už vangogų paveikslus mokantys dešimtis milijonų. Sportininkas (kad ir kaip nepadoriai daug jis uždirbtų) įkvepia kitus. Galbūt ir bet kuris genialus paveikslas kažką įkvėps, jei už jas kažkas paklos sumą su daug nulių, galbūt tos drobės vertos ne milijonų, o milijardų, bet man vis tiek atrodo teisingiau, kai žmogui už jo tariamą ar tikrą genialumą milijonus sumoka čia ir dabar, o ne po 100 metų (anūkams ar talento perpardavinėtojams). Ir apskritai – ten, kur daug pinigų, neverta ieškoti teisybės – nei sporte, nei kultūroje.

Varžymosi ir tuščių titulų apstu ir literatūroje (nežinau, kaip kituose menuose). Sporte tu (ar tavo komanda) iškovoji pirmą vietą ir visiems viskas aišku (jei kas nors finišuoja tuo pat metu – gali būti du aukso medaliai). Literatūroje dažnai pasitaiko, kad į titulą ar premiją pretenduoja kelios lygiavertės knygos. Skirtingos, bet labai stiprios. Premiją gauna vienas. Laureatui nesunku paaiškinti, už ką jis apdovanojamas. Kitiems, pralaimėjusiems prizininkams, praktiškai neįmanoma išaiškinti, kodėl jo kūrinys (nors realiai buvo vertas) nelaimėjo nieko. Tam davė, tam vėl nedavė – taip ir kaupiasi nuoskaudų debesis. Tik patys geriausi poetai neturi nuoskaudų ir kvailų pretenzijų.

O sporte – 100 kartų skaidriau ir aiškiau – kas už ką apdovanojamas (tiesa, yra visokių tokių šokių ant ledo ir pan, kur skaičiuojami teisėjų balai – nežiūriu, nepakeliu, nes ten viskas pernelyg literatūriška).

Nežinau, ar visada taip buvo, ar čia tokia nauja mada vardyti visokius titulus. Pavyzdžiui, skrendi toli į užsienį, į literatūrinį vakarą skaityti savo eilėraščių. Organizatorė prieš renginį perspėja – kadangi poetų daug, o diena – su galu, tai prašom visų paskaityti po 1 eilėraštį. Gerai. Visi skaito po vieną. Neilgai, po 2–3 minutes. Tačiau lygiai po tiek pat (kitiems dar ilgiau) užtrunka kiekvieno skaitysiančiojo detalus titulų ir laurų išvardijimas. Tuštybių tuštybė.

Štai ir dabar – po 2 savaičių skaitymai toli nuo Vilniaus. Organizatoriai prašo parašyti porą sakinių apie save. Iš inercijos žiūrint, esu tas, kuris išleido 2 knygas, gavo kelias literatūrines premijas ir t.t. Realiai esu tas, kuris aną vasarą žaidė už antrąją žurnalistų rinktinę mėgėjiškame turnyre, pusfinalyje įmušė pergalingą įvartį, o finale neįmušė baudinio, ir tas košmaras tebesitęsia. Nėra jis nei labai didelis, nei būtinai privalomas, bet jo laikausi įsitvėręs, nes tada buvo laikas – žinau tą aiškiausiai – kai dalyvavau tikrovėje.

7

Zenekos nuotrauka

Ir dar apie save.

Bėgioju (tiksliau, buvau priverstas bėgioti) nuo tų dienų, kai išmokau vaikščioti, kada apie jokius menus ir rašymus nė nenutuokiau. Kai bėgi ilgai ilgai, kai kūnas bando apdumti protą (ima mausti, skaudėti, kai sprando raumenys nebenulaiko galvos tiesiai) ir įtikinėti, kad verta jei ne sustoti, tai bent sulėtinti tempą, kai lieka patys sunkiausi penki – trys kilometrai iki finišo, ir jau net galvoje kirba mintys apie pasidavimą ir kapituliavimą – tada tenka save apgaudinėti: iš visų jėgų įsitverti į vaizduotę ir maustyti save, kad dalyvauji Olimpinių žaidynių maratono bėgime, kad iki finišo nebetoli, kad bėgi pirmas, kad tave vejasi, kad varžovai už 50 metrų už tavęs, kad jei sulėtinsi – tave pasivys ir aplenks, o jei kentėsi, kentėsi sukandęs dantis iki finišo, tada – auksas, tada tu – čempionas.

Kuo įtaigiau kentėdamas save apgausi (jei girdėsi, kaip staugia neegzistuojančios minios), tuo daugiau gausi adrenalino, tuo labiau kojos neš ir tu net padidinsi tempą ir nebejausi jokio raumenis kaustančio skausmo iki pat finišo.

Koks kareivis nenori būti generolu? Koks bėgikas nenori iškovoti aukso olimpinėse? Esu gal tūkstantį kartų vaizduotėje laimėjęs olimpinį maratono auksą (dar net dabar bėgiojant dažnai prisiveja tie vaikystės olimpinio aukso rudimentai).

Realybėje – seniausiai nebepretenduoju į jokį olimpinį auksą. Literatūra kalta, poetinės atostogos, meniniai valkatavimai. Ir vis tik – visai neseniai save pričiupau už uodegos – literatūra, poezija niekada taip ir netapo mano tikrąja realybe, nei auksine siekiamybe: blaškausi tuose reikaluose jau daugiau nei dešimt metų, o nė karto (visai neseniai toptelėjo) – nė karto neįsivaizdavau, kad man įteikinėja Nobelio ar kokią Nacionalinę premiją. Nežinau, ar tai normalu kaip rašytojui.

Ir dar – pratęsiant kvailus vaizduotės žaidimus iš vaikystės – už vieną Lietuvos futbolo rinktinės titulą Pasaulio čempionate sutikčiau neberašyti gyvenime daugiau nė žodžio. Nors ką aš čia kliedžiu – realiai pakaktų laurų ir iš Europos čempionato, kad mesčiau rašymus visiems laikams.

Na va, Kęstai, prisišnekėjau. Iš šono atrodytų kvailai, jei netikėčiau, kad tebesu vaikas, sudarinėjantis sutartis su baltuoju Nieku. Toks tebesu, nes gyvenu sportu, kad ir ką tai reikštų.

8

Sekmadienį Lietuvos teniso rinktinė nukovė britus. Nesu nuoseklus teniso gerbėjas, pažiūriu tik lemiamas „Didžiojo kirčio“ („Grand slam“) turnyrų dvikovas, latvį Gulbį, perskaitau, kaip sekasi Berankiui (jo dar „Eurosportas“ nerodo) kopti reitingų kopėčiomis.

Slapta tikėjausi, kad gali nutikti pergalė – kiekvieno tikro sporto aistruolio viduje, kažkur giliai sąmonės-pasąmonės brūzgynuos, ant šakos tupi išprotėjusi žvirblinė pelėda, nenuilstamai čirškianti, kad MES LAIMĖSIM – kad ir kokios nepalankios išankstinės prognozės būtų.

Va ir laimėjom. Tiek adrenalino šiemet dar neturėjau. Dabar kelias dienas bus taip lengva rankoms ir kojoms. Todėl ir rašyti lengva. Pernelyg lengva tokiai sudėtingai temai.

P.S. Kažką labai svarbaus praleidau.